XXI amžius

"Jutis" keliais

(Pabaiga. Pradžia Nr. 93, 95)

Išdavysčių grandinė

Susidorojimas su "liaudies priešais", Urbono bunkerio susprogdinimas, ryšininkų išaiškinimas nepakėlė Sokolovo autoriteto vyresnybės akyse: mat kagėbistai nepajėgė apsaugoti majoro Bunino, o Fričas tuo metu dar buvo gyvas! Ir Bunino, ir Sokolovo agentai - žudikai jau seniai buvo išsiuntinėti į visas puses, kad gyvus suimtų ar, blogiausiu atveju, nukautų "Jutis" vadus J.Fričą ir J.Streikų. Kuo sėkmingiau veikė partizanai, tuo labiau nerimo kagėbistai. Siekdami likviduoti net mažiausią pasipriešinimą, kuris galėjo išaugti į masines lietuvių ir latvių kovas, KGB nepagailėjo didžiausių atlyginimų ir premijų išdavikams. O partizanai jau sprendė bendros veiklos planus.
1947-ųjų pavasarį J.Ruzgis į J.Streikaus būrį atėjo su J.Friču, kuris jau buvo išrinktas visų latvių ir lietuvių suvienytų būrių vadu. Jo pavaduotojais tapo J.Ruzgis ir J.Streikus. Tuomet lietuviai dažnai slapstėsi Slatės miškuose.
1947 metų rugpjūtį J.Fričo partizanai buvo įsikūrę Asarės miškuose. Kartą vakare J.Fričas, J.Streikus, J.Ruzgis ir jo brolis Vytautas išėjo į Lucani vienkiemį. Tuo momentu, kai partizanai sėdėjo klėtyje ir kalbėjosi su Valentina Ruzgis, kuri jiems perdavė ryšininkų žinias, sargybinis pastebėjo, kad į vienkiemį ateina du žmonės. Partizanai išbėgo iš klėties ir pasiruošė sutikti ateinančius nepažįstamuosius. Kai tik šie prisiartino, jiems buvo duota komanda pakelti rankas. Partizanai pastebėjo, kad atėjūnai ginkluoti. Nuginklavo juos ir nusivedė į partizanų stovyklą miške. Atėjūnai Auzinis ir Pleps, pagraudenę apie jų namus ištikusias bėdas, išlieję "neapykantą" okupantams, prašėsi priimti į būrį. Vadui sutikus, jie buvo palikti būryje ir stebimi. Netrukus partizanai pamatė, kad vienas iš atėjūnų žygyje būtinai stengiasi atsirasti J.Streikui už nugaros. Kilo įtarimas: ko jie atėjo į būrį, kas ir kokiu tikslu juos atsiuntė? Apie atėjūnus buvo surinktos žinios, į vietas, iš kur jie sakėsi esą kilę, pasiųstas žvalgas. Tačiau ryšininkas-žvalgas su žiniomis į būrį nesugrįžo: buvo kagėbistų nukautas. Įtarimas dar labiau prislėgė partizanus, ypač J.Streikų, kuris buvęs pernelyg atsargus. Atėjūnus partizanai dar kartą ištardė atskirai. Įtarimas pasitvirtino: Auzinis iškart pasisakė esąs MGB agentas. Partizanai jį sušaudė 1947 m. rugpjūčio 10 d. Apie Pleps, latvį, kilusį iš Jakabpilio apskrities, Lucani vietovės, turėta mažiau žinių. Jis prisipažino esąs prievarta KGB užverbuotas, atvykęs su majoro Bunino užduotimi susekti bunkerį, labai dėl to gailisi ir yra pasiryžęs išpirkti kaltę, išduodamas partizanams susitikimų su Buninu ryšius bei slaptažodį.
Iš tiesų Pleps turėjo užduotį susekti ir suimti J.Fričą ir J.Streikų. Gelbėdamas savo kailį, Pleps išdavė MGB viršininką Buniną. Paskambino jam telefonu ir pranešė, jog užduotis įvykdyta. Įtikinamai informavo, kad Streikus ir Fričas suimti ir prašė patį Buniną atvažiuoti į sutartą vietą jų paimti. Buninas patikėjo ir dėl visa ko paklausė, ar atvykti su dideliu būriu. Pleps atsakė, jog nereikia, nes belaisviai nuginkluoti ir saugomi patikimai. Žodžiu, važiuok, viršininke, šlovės su niekuo nereikės dalintis.
Majoras Buninas labai skubėjo pamatyti jam mirtinai įkyrėjusius "liaudies priešus" ir atskubėjo į susitikimą su Pleps.
Asarės seniūnijoje, Salmieni vienkiemyje, šeimininkas Calytis turėjo įrengęs bunkerį partizanams. Iš čia ir buvo duotas signalas miške, pasaloje laukiančiai latvių ir lietuvių partizanų grupei. Vos tik kelyje pasirodė Bunino mašina su vairuotoju ir keliais kareiviais, Pleps juos atpažino. Pasaloje laukę partizanai nukovė Buniną ir vieną jį lydinčių kareivių. Buvo paimtas Bunino pistoletas ir prancūziškas automatas, o Pleps Buninui ant krūtinės prisegė raštelį: "Taip išperku gėdą ir kaltę prieš latvių partizanus". Labai gaila, bet Pleps jau seniai nežinojo, kas yra gėda ir kaltė. J.Fričas išdaviku patikėjo.
Buvo 1947-ųjų rugpjūčio 16-oji.
Tik J.Streikaus neapleido abejonė dėl Pleps ir jo atgailos. Jis juo vis dar netikėjo. Įtarimas vėliau pasitvirtino ir partizanams teko brangiai sumokėti už patiklumą.
Kokiomis mintimis tuo metu gyveno išdavikas Pleps? Ką rezgė? Juk jautė, kad J.Streikus jo neišleidžia iš akiračio, stebi. Išdavikas kantriai laukė progos, nes baiminosi, kad juo greitai ir KGB darbdaviai nepasitikės.
Melas labai ilgai gelbėjo išdaviką. Kai ką išdavikai sugeba: prisitaikyti ir laukti. Išlaukė savo valandos ir Pleps. Proga, kai būryje nebuvo visus kiaurai veriančių J.Streikaus akių, pasitaikė.
1947-ųjų rugsėjo 9-oji. J.Streikus su grupe partizanų išėjo iš Asarės miškų į Pruodės valsčių susitikti su ryšininkais ir apsirūpinti maisto produktais. J.Fričas liko laukti partizanų stovykloje, nes po sužeidimo jį vis dar kankino kojos skausmai. Su juo pasiliko Janis Baltmanis, Ana Kapitkova, Edvardas Pleps ir Petras Klimaitis bei dar vienas partizanas lietuvis, vardu Arvydas.
Vos tik J.Streikaus grupė nutolo nuo stovyklos, pasigirdo šūvis. Greičiausiai tik vieną akimirką užsimiršo vadas ir Pleps atsidūrė jam už nugaros. Išdavikas turėjo prancūzišką kulkosvaidį ir jau seniai tykojo paruošęs ginklą šūviui. Prisiartinęs šovė į nugarą. Kaip ir dera išdavikui - iš pasalų. Kulka mirtinai sužeidė J.Fričą.
Išgirdę šūvį, atbėgo kiti stovykloje buvę partizanai. Pleps suvaidino nervinį šoką: tik dabar išvydo nušovęs vadą! Aišku, "netyčia", neapsižiūrėjęs, jog automatas užtaisytas, todėl dabar tegul partizanai nušauna jį patį. Pleps atidavė ginklą ir nuleidęs rankas laukė nuosprendžio, net ašarą išspaudė. Partizanai juo patikėjo dar kartą.
Melas - galingas ginklas. Pleps automato atiduoti neprireikė. Kodėl partizanai neatėmė ginklo iš žudiko - paslaptis. Vyrus smarkiai sukrėtė netikėta vado žūtis, ir jie prarado budrumą, nesigilino į situaciją. Susimąstę apsupo vadą, kuriuo šventai tikėjo, kurio jėgą ir dvasinę tvirtybę jautė kasdien. Palaidojo J.Fričą jo žūties vietoje po medžiu ir išpjovė medžio žievėje kryžių.
Po J.Fričo žūties latvių ir lietuvių junginiui ėmėsi vadovauti J.Streikus.
Ką tuo metu veikė išdavikas?
Tapo tylesnis už tylą. Atrodė visai nebe tas žmogus. Neilgai trukus, pasisakęs, jog eina riešutauti (mat čia pat, netoliese nužiūrėjęs lazdyną, apkibusį riešutais), išėjęs negrįžo į stovyklą. Pagaliau partizanai viską suprato: išdavikas pabėgo!
1948 metų pavasarį Baltmušės pelkėse, Pruodenės valsčiuje, įvyko partizanų būrių pasitarimas, ir tada J.Streikus pasiūlė Ilukstės ir Jakabpilio apskričių būrių vadu išrinkti Balį Vaičėną. Latviai pasiūlymui pritarė. Po šio pasitarimo partizanai pasitraukė į Elksnės miškus.
Kokiais keliais patraukė išdavikas, koks jo likimas?
Prisistatęs MGB viršininkams, Pleps pasiteisino sakydamas, jog buvęs priverstas šitokį jį kompromituojantį raštelį prisegti prie majoro Bunino krūtinės. Mat... pats J.Streikus ginkluotas stovėjęs jam už nugaros ir diktavęs ką rašyti...
Ar juo patikėjo kagėbistai?
Galbūt... Melo kojos - labai ilgos, o Buninas jau buvo po žeme. Užtat išdavikas dar gyvas ir dar turėjo žinių, reikalingų okupantams.
Labai greitai, 1948 m. kovo 9 d., išduoti, apsupti okupantų kariuomenės smogikų dalinių, žuvo "Jutis" junginio vienos grupės partizanai. Nukautas dvidešimt ketverių metų partizanų vadas J.Ruzgis. Smogikų užmuštas kankinant dvidešimt dvejų tesulaukęs jo brolis V.Ruzgis. Nukauta dvidešimtmetė jų sesuo Valentina Ruzgis. Užmuštas kankinant dvidešimt dvejų metų Alis Biltauras. Sužeista šūviu į galvą ir po to smogikų užbadyta durtuvais partizanė Ana Kapitkova. Jai buvo dvidešimt ketveri. Nukautas dvidešimt septynerių metų partizanas Janis Baltmanis. Partizano Arvydo Biltauro žuvimo aplinkybės nežinomos.
Išdavystė, lydima KGB smogikų, jau artinosi prie didžiausio partizanų bunkerio Ilėje.
Kas bunkerį išdavė - neišaiškinta: Pleps ar kiti, į jį panašūs? Ar sužinosim kada ir ... ar tai svarbu? Vis tiek išdavystė prislėgė visų mūsų pečius ir sąžinę.

Ilės bunkerio sunaikinimas

Kai tautų draugystė ne ginklu ir prievarta įpiršta, tik tada ji yra tikra ir amžina. Ilgaamžė draugystė, netgi daugiau - bičiulystė sieja lietuvius ir latvius. Vienoda lemtis pasipriešinimo okupacijai kovų metais mus dar labiau suartino. Džiaugiuosi turėdama galimybę papasakoti apie lietuvių ir latvių partizanų draugystę, prikelti iš užmaršties tragedijos Latvijos miškuose prisiminimus.
Istorija neteisia, ji greičiau kaltina. Tad tegul kruvinų laisvės kovų istorija kaltina okupantus už neregėtą vandalizmą.
Ilės bunkerio partizanai - didelis lietuvių ir latvių būrys "Krauja", veikęs Dobelio rajone, už mūsų laisvę sumokėjo savo jaunais gyvenimais. Bunkerio sunaikinimą enkavėdistai - smogikai suplanavo taip, kad nė vienas gyvas neišliktų. Apie bunkerį, įrengtą Ilės ir Zebrenės kaimų ribose Latvijoje, ir žuvusius ugnyje kovotojus turėtume dainas, legendas kurti, nors liko tik griuvėsiai ir per stebuklą nesudegusių keleto gyvųjų amžinas skausmas. Tikėkime, kad dainas ir legendas sukurs laisvėje užaugusi karta.
1949 m. kovo 17 d. įvykiai Lielaucės miške, netoli Ilės ir Zebrenės kaimų, plačiai Latvijos visuomenei liko nežinomi. Oficiali to meto spauda tylėjo, o šių kaimų žmonės apie mirtiną mūšį su NKVD smogikų kariuomene kalbėjosi tik slapta. Net ir tie, kurie daug žinojo, bijojo prašnekti. Buvusio bunkerio vietoje jau Atgimimo metais buvo surasti keli partizanų pasai, kario bilietai, įvairios pažymos, nuotraukos, užrašų knygelės, žemėlapiai, pinigai, laikrodis. Tačiau dokumentų ir užrašų savininkai neišaiškinti. Neliko ir aplink gyvenusių ūkininkų, sodybos buvo išdraskytos, žmonės ištremti.
Mūšyje žuvo daug enkavėdistų - smogikų, tačiau apie rusų kareivius, kritusius kare su partizanais, saugumiečiai visuomenės neinformavo, nelikdavo įrašų apie aukas, ypač eilinių kareivėlių žuvimą, net įslaptintuose saugumo dokumentuose: rusų kareivis nors popieriuose turėjo likti nemirtingas, nenugalimas. Jų šeimos, aišku, gaudavo trumpą pranešimą, jog sūnus žuvo didvyrio mirtimi, gindamas "liaudies interesus"... Deja, smogikų akcijų Latvijoje ir Lietuvoje didvyriškumu nepavadinsi.
Jei įsižiūrėtume į kruopštų Ilės bunkerio planą, netektų abejoti, kad tiksliai nubraižyti didžiulio, puikiai įrengto, užminuoto, pasirengusio gynybai bunkerio schemą buvo galima tik padedant išdavikui. Kas jis, tas bevardis išdavikas? Amžinas, bet kuriam okupantui tinkantis, sugebantis persikūnyti parsidavėlis? Kas jis, atėjūnas ar savas?
Schemoje matome, jog bunkeris buvo 50 metrų, dviejų ilgiausių išėjimų į abi puses. Jame buvo patogūs gultai, tualetas, slaptavietė, ventiliacijos angos, viskas, kas būtina ilgesnį laiką gyventi po žeme dideliam partizanų būriui. Slaptuose enkavėdistų dokumentuose rašoma, jog "likviduojant Ilės bunkerį "banditai" buvo sunaikinti ir užversti žemėmis". Teigiama, kad jų žuvo penkiolika ir rasti tokie ginklai: "82 mm patranka, kulkosvaidžiai, rankinis kulkosvaidis, vienuolika automatų, devyni šautuvai, penki pistoletai, o slėptuvėje buvusi amunicija susprogdinta".
Privalėjo nelikti nieko, nė menkiausio pėdsako. Tačiau pėdsakai liko, ir po pusės šimtmečio okupacijos latviams tapo žinomas laisvės kovų didvyrio Karlio Kraujos vardas. Pasipriešinimo kovų metais K.Kraują, dvidešimt šešerių metų Latvijos karininką iš Grobinės, žinojo ir privengė net enkavėdistai. Suprantama, tam, kas jo bunkerį išdavė, teko astronominė pinigų suma.
Per apsuptį ir sprogdinimą K.Kraujos bunkeryje nebuvo. Jis atėjo vėliau su keliais partizanais ir tuokart išliko gyvas. Ką išgyveno, ką jautė vadas, radęs kraujo klanus, degėsius ir savo tvirtovės likučius, galime tik numanyti. Likęs gyvas, netekęs savo būrio, jis kovos neatsisakė: vėliau žuvo mūšyje su rusų kariuomenės daliniais. Jį pažinoję žmonės sako, jog tai buvęs bebaimis kovotojas, sumanus vadas, pasišventęs Latvijos laisvės idėjai. Lietuvių, prisimenančių K.Kraują, gyvų jau nėra.
Ilės bunkerio sunaikinimui enkavėdistai itin kruopščiai ruošėsi.
Išdavikui padedant sudarė detalų bunkerio gynybos įrangos planą, puolant bunkerio teritoriją net keliais žiedais apsupo gausūs enkavėdistų - smogikų kariuomenės daliniai. Kas kelios minutės pagal sutartą komandą į bunkerį lėkė minos, abi išėjimo angos buvo užpiltos benzinu ir padegtos. Iš degančio bunkerio prasiveržė tik septyni latviai ir du lietuviai: sužeisti, pridusę, apdegę, jie toli nenubėgo, buvo suimti. Ne visi atlaikė įkalinimo žiaurumus, ne visi sugrįžo iš mirties lagerių. Partizanai, kurių tuomet bunkeryje nebuvo, vėliau susivienijo ir kovojo kartu su "Dauguvos vanagais". Kada po kančių ir sunkių darbų sugrįžo į tėvynę buvęs K.Kraujos būrio partizanas Modris Zichmanis, jis nuvyko į susprogdinto bunkerio vietą. Net po daugelio metų ten dar mėtėsi partizanų daiktai, apdegusios įrangos dalys, sugadintas buvusios elektros stotelės akumuliatorius, aliuminio puodai, gertuvės, o duobės pakraščiuose - žmonių kaulai. Niekas negalėjo pasakyti, kieno jie. Buvo aišku tik viena - tai kraujo brolių, laisvės gynėjų latvių ir lietuvių partizanų neužkasti palaikai. Aplinkiniai gyventojai pasakojo, jog Ilės bunkerio vieta okupacijos metais ne kartą buvo kasinėjama. Vieno tokio kapstymosi metu vietos komunistų partijos sekretorius ant nulaužto lazdyno užmovė rastą kaukolę ir pasakė: "Tegul išbąla priešų kaulai".
"Tokie vandalizmo aktai buvo neretas atvejis", - prisiminęs praeitį rašė M.Zichmanis.
Buvusiems partizanų junginio "Dauguvos vanagai" kovotojams, išlikusiems gyviems, jau po nepriklausomybės atkūrimo, Latvijos ekskomunistų vyriausybė neleido tyrinėti mūšio vietos, uždraudė palaidoti žuvusių partizanų palaikus karių kapinėse.
Nepaisydami draudimų, latviai surinko partizanų palaikus, sudėjo į vieną karstą ir pagaliau, po atkaklių reikalavimų gavę leidimą, palaidojo karių kapinėse. Tiksliai nustatyti, kiek ir kas žuvo - sunku. Kovotojus priglaudė vienas kapas. "Juk vienodas ir mūsų tautų likimas. Jei išnyktų viena Baltijos tauta, nieko geresnio nesulauktų ir kita", - sako M.Zichmanis.
Žuvusiesiems pastatytas paminklas ir surašytos pavardės tų, kuriuos pavyko išaiškinti. Ilės bunkeryje žuvo latviai: Janis Bulis, slapyvardis Peteris (gim. 1916 metais), Peteris Kliavinis-Mičmanis (gim. 1928-aisiais), Erikas Brauzinis-Kapteinis (gim. 1930 metais), Arnoldas Reidė-Vilnis (gim. 1928-aisiais), Haris Jakobsonas-Misteris (gim. 1924 metais), Voldemaras Silinis-Mikus (gim. 1925-aisiais), Arnoldas Graudinis-Janka (gim. 1901 metais), Alfredas Škelė-Džonis (gim. 1923-aisiais), lietuviai: Benediktas Povilaitis-Benis (gim. 1915 metais), Jonas Rutkus-Jurginas (22 metų), Alfonsas Kriščiūnas-Šermukšnis (gim. 1925-aisiais), Kazys Kriščiūnas-Smilga (gim. 1930 metais), Jonas Krikščiūnas-Neiranas (gim. 1912-aisiais), Anicetas Rutkus-Tervinskas (26 metų), Pranas Gelažius-Klonis, Direktorius (32 metų).
Šio latvių-lietuvių partizanų būrio vadas buvo K.Krauja, jo pavaduotojas - P.Gelažius-Klonis, Direktorius.
1992 metais oficialiai surengtų kasinėjimų metu surasto Ilės bunkerio relikvijos buvo atiduotos Latvijos valstybiniam karo muziejui.
Partizanų draugystės ir žūties akimirkas prisimena latvis M.Zichmanis, kuriam pavyko išbėgti iš degančio bunkerio.
"... Buvome apsupti. Viršum bunkerio sproginėjo minos ir granatos. Partizanai ryžosi gintis iki mirties. Susprogdino gynybai parengtas minas, kurių, išdavikui padedant, smogikų grupė nerado ir neišminavo. Partizanai atkakliai atsišaudė pro išėjimo angas. Daugelis buvo sužeisti. Mūšis truko tris valandas, atrodė, neturės pabaigos. Prasiveržti neįmanoma: smogikų kariuomenės daliniai minosvaidžiais apmėtė bunkerį. Viskas aplinkui degė. Ugnis veržėsi pro sprogimų plyšius.
Iš bunkerio galo atbėgo Benediktas. Kraujuojantis, sunkiai sužeistas. Jam skeveldros suskaldė alkūnės kaulus, nevaldoma karojo ranka (ar tik tai, kas iš jos liko). Vyrai paskubomis sustabdė kraujavimą, sutvarstė žaizdas. Rankos Benediktas jau nevaldė. Nedejavo, valios pastangomis sveikąja ranka laikė automatą. Pasakė: "Vyrai, aš dar galiu kautis kita ranka..."
Ugnies ir sprogimų pragare vieni jau merdėjo, gyveno paskutines minutes, kažkam prasidėjo isterija...
Daugelis mūsų jau buvo žuvę, gulėjo čia pat, ant žemės, šalia besikaunančiųjų. Gyvieji duso nuo dūmų. Dar po keliolikos sprogimų bunkerio lubose prasivėrė platus plyšys. Degė gultai, sienos, užsiliepsnojo net partizanų apranga. Pro plyšius veržėsi gaivus oras, dar palaikantis gyvybę, pylėsi skeveldrų lietus. Iš ilgojo bunkerio galo atbėgo sužeistas lietuvis P.Gelažius-Klonis, būrio vadas. Pasilenkęs prie Benedikto, pamatė subintuotą ranką, apsikabino. Jiedu abu buvo stiprūs galingi vyrai, daug kautynių su rusų kariuomene atlaikę, narsūs partizanai. Gelažiaus apranga buvo persunkta krauju, silpo ir jo jėgos.
- Oi, Beniuk, aš nusišausiu! - tarytum atsiprašydamas pasakė Pranas. Jis negalėjo pasiduoti. Nelaisvė jam būtų baisesnė už mirtį.
- Kas galit, bėkit! Gal prasiveršit?..
- Kloni, Kloni! - šaukė pro dūmus Benediktas, tikriausiai norėdamas jį sulaikyti. Bet... jiems nereikėjo nusišauti.
Vienas po kito griaudėjo sprogimai viršum bunkerio, įgriuvo lubos. Iš abiejų bunkerio išėjimo angų veržėsi liepsnos: kareiviai pro išmuštas skyles pripylė benzino ir padegė.
Tęsėsi negailestingai žiaurus mūšis. Pragaras talkino smogikams. Sužeistieji degė dar gyvi... Okupantams mūsų gyvų nereikėjo, netgi mūsų darbo jėgos lageriuose: jiems reikėjo tik mūsų mirčių, žmonių ir tautų sunaikinimo.
Benis žuvo įgriuvus luboms, spėjęs pasakyti: "Vyrai, mirštu už Lietuvą, vienintelę mūsų motiną". Atsistoti ir bėgti jis jau negalėjo..."
Žuvo liepsnose ir J.Rutkus-Jurginas. Jaunas dvidešimt dvejų metų juodaplaukis gražuolis, pasižymėjęs jėga ir ištverme, sąmojumi, visiems suspėdavęs padėti, pasakyti paguodos ir tvirtybės žodį.
Vyriškos draugystės su lietuviais, paramos vienas kitam sunkiomis akimirkomis ir šventos kovos su okupantais metų niekada neužmirš likę gyvi po pragariško Ilės bunkerio sunaikinimo.
Ilės bunkeris buvo ypatingai svarbus "Jutis" ir "Dauguvos vanagų" susitikimų punktas. Bunkeris buvo kaip tvirtovė, tvirtai suręstas iš rąstų, paruoštas gynybai, partizanai turėjo puikią ginkluotę, savo elektros stotį, teritorija buvo užminuota, viskas numatyta, kad ilgą laiką čia galėtų saugiai įsikurti ar sustoti poilsio ne vienas būrys. Latviai neabejoja, jog būta išdavystės, nes enkavėdistai turėjo tikslų vietovės ir bunkerio planą, o jam sunaikinti sutelkė didžiulius enkavėdistų - smogikų kariuomenės dalinius.
Bunkerio planas surastas Latvijos slaptų bylų archyve (bylos Nr.29095, lapas Nr.49).
Ilės partizanų prisiminimai, nepaisant tragiškos žūties, nuteikia šviesiai vilčiai: latvių ir lietuvių krauju sutvirtinta draugystė, kovų už laisvę metai, partizanų pasidalinta duona, vienas kitam sutvarstytos žaizdos ir skaudi jaunų vyrų lemtis tik dar kartą įrodo, jog mūsų tautų artumo ir bičiulystės niekam niekada nesupriešinti, neišardyti. Tai kaip priesaika, kaip lietuvių ir latvių partizanų atsisveikinimas prieš žūtį degančiame Ilės bunkeryje: "Mes gimėme prie Baltijos laisvi, mes žūstame, kad liktume laisvi".
Kai sužeisti, kraujuojantys, liepsnos apimti "Jutis" partizanai nebepajėgė kovoti ginklu, kovojo jų laisvės dvasia. Ar ne jų kovinga dvasia gyveno mumyse ir prasiveržė atgimimo metais, pašaukusi į Baltijos kelią?
Tuo ir baigčiau Ilės bunkerio sunaikinimo, latvių ir lietuvių partizanų junginio "Jutis" vieno būrio žūties istoriją, jei ne labai daug pasakančios pavardės tų, kurie mus žudė.
Ataskaitoje Maskvai apie "įvykdytą karinę-čekistinę operaciją sunaikinant ginkluotą Karlio Kraujos gaują, kurioje buvo daugiau nei 20 žmonių", tuometinės Latvijos TSR MGB 2-N skyriaus viršininko pavaduotojas papulkininkis Savitovas, MGB kariuomenės 5-osios divizijos štabo operatyvinio skyriaus viršininkas papulkininkis Lapuchovas, Latvijos TSR MGB 2-N skyriaus 4-ojo poskyrio viršininkas majoras Voroninas, MGB kariuomenės 1/36 smogikų pulko štabo viršininkas Drozdovas didžiai apgailestauja dėl... "nuostolių". Mat sprogdinant Ilės bunkerį buvo sunkiai sužeistas MGB 36-ojo smogikų pulko 1-osios kuopos neeilinių sugebėjimų smogikas Mustafa Chanlar Ogly Kulijevas, lengvai sužeistas MGB 36-ojo smogikų pulko 1-osios kuopos seržantas komjaunuolis Piotras Konstantinovičius Princevas, sunkiai sužeistas mirė MGB 32-ojo smogikų pulko 1-osios kuopos šaulys Ivanas Aleksandrovičius Filipovas, sunkiai sužeistas mirė to paties smogikų pulko jefreitorius Viktoras Ivanovičius Glazovas ir ... lengvai sužeistas šio pulko seržantas Michailas Ivanovičius Karliukovas.
Kiek daug smogikų divizijų, pulkų ir kuopų prireikė vienam partizanų junginiui ir bunkeriui sunaikinti! Ir... visoms Baltijos tautoms.
Ar verta klausti, ko reikėjo Baltijos tautų žemėse Mustafai Chanlarui, gal jam saulės turtingoje Azijoje buvo per maža? Ko svetimoje žemėje ieškojo, kam tarnavo ir vardan ko žuvo princevai, karliukovai ir filipovai? Mirties? Žinoma, ne. Gal jie savo tėvynę, motinėlę Rusiją, gynė? Irgi ne. Nei mes juos puolėm, nei jų namus deginom.
Enkavėdistų dokumentuose toli gražu ne visos aukos surašytos, karinės operacijos vykdytojai tik gailisi menkų "nuostolių" - per bunkerio šturmą žuvusių smogikų. "Savanoriais" į grobikišką karą išvaryti ir žuvę vyrai jiems tik šioks toks "nuostolis".
Iš tiesų, kaip prisimena tų įvykių liudininkai, žuvusius rusų kariuomenės eilinius po bunkerio susprogdinimo mašinomis vežė.
Tik apie tikruosius okupantų kariuomenės "nuostolius" iš saugumo dokumentų nesužinosime. Tiek to...
Mums pakanka žinoti, kas mus žudė, kas buvo tie voroninai ir drozdovai, ko siekė ir ko bijojo tuo metu Lietuvoje "tvarką įvedęs" saugumo ministras generolas majoras Kapralovas.
Mums pakanka žinoti, kad, nužudę milijonus pavergtų tautų piliečių, jie savo tėvynėje Rusijoje laisvo gyvenimo nesukūrė.
Mums pakanka neužmiršti, kad pasaulis dar nelaisvas nuo idėjos turėti vergų.

Už pagalbą renkant medžiagą autorė dėkoja Obelių istorijos muziejaus įkūrėjui Andriui Dručkui, Rokiškio krašto muziejaus istorikui Algiui Kazulėnui, latvių istorikams Janiui Vasilevskiui ir Gunarui Bluzmai - už atsiųstas dokumentų kopijas ir laiškus.

Janina SEMAŠKAITĖ