XXI amžius

Pergalės prieš mirtį žinia
Telšių vyskupo velykinis sveikinimas

Mieli broliai, seserys – Žemaičių žemės krikščionys, Telšių vyskupijos tikintieji,
nuoširdžiai visus sveikinu, sulaukus Didžiosios, Šviesiausios visiems krikščionims šventės – Kristaus Prisikėlimo – Velykų šventės.
Per keturiasdešimt Gavėnios dienų rengėmės dvasia ir kūnu šios šventės šventimui. Atnaujinome savo tikėjimo supratimą intensyvia katecheze, apvalėme savo širdis ir sielas nuoširdžiu sąžinės tyrimu, atgaila, išpažintimi, atnaujintu ryžtu toliau gyventi vadovaujantis Kristaus Evangelija, Dievo ir Bažnyčios įsakymais, o svarbiausia, įsižiūrėjome, įsijautėme į Kristaus žemiškojo gyvenimo pabaigą – Jo kančią, kryžių, mirties auką ir jos sudabartinimą šventosiose Mišiose – Eucharistijoje ir taip atnaujinome supratimą, kaip be galo mus, silpnus ir nusidedančius savo kūrinius, Dievas Jėzuje Kristuje myli. Kalvarijos Kalnų giedojimas, kassekmadieninės Mišios pažadino mūsų širdyse atsiliepiančią meilę, meilę Dievui Kristui ir Jo mylimiems žmonėms, mūsų broliams ir seserims. Su šia meile širdyse mes šią šv.Velykų naktį gausiai susirinkome švęsti Kristaus Prisikėlimo šventę. Su šia meile širdyse dvasios vienybėje su šv. Marija Magdalena ir kitomis šventomis moterimis skubame prie tuščio Jėzaus kapo, kad dar kartą išgyventume Jo pergalės prieš mirtį džiaugsmą. Nepaisant, kas mes būtume, kad ir kokiais vardais savo pažiūras įvardytume, kad ir kokioms partijoms priklausytume, nepaisant, kokiais klystkeliais praeityje būtume klaidžioję – mūsų visų viena prigimtis, mūsų visų širdis trokšte trokšta ne mirties, o gyvenimo, tikro ir šviesaus, trokšta, kad mūsų visų mirtis būtų nugalėta. Sudėtingą gyvenimą nugyvenęs, gyvenimo kelionės gale mūsų poetas V.Mykolaitis-Putinas rašė, išsakydamas visų mūsų baimę, troškimus ir ilgesį to, ką mums tik Prisikėlęs, mirtį nugalėjęs Kristus tegali dovanoti:

Nenoriu išnykti
Ir Dievo duotos man būties
Nenoriu užkasti
Juodam drėgnam urve.
Žinau, jei ne šiandien, tai ryt –
Gal netrukus –
Tas urvas, gilus, besotis,
Praris ir mane, ir tave.
Ne mirti bijau, tik to kapo
Drėgno,
Šalto,
Tamsaus,
Tačiau tu kape netrūnėsi,
Bet kelsiesi trečią dieną
Ir žemei džiaugsmingai apreikši
Tą didelę linksmą naujieną, -
Jog menkas buvai ir bejėgis,
O šiandien kaip Dievas esi.
Jog gieda tau garbę ir šlovę
Ir žvaigždės, ir saulė šviesi.

Jautriasielis rašytojas Antanas Vienuolis apsakyme “Aleliuja” perteikia savo gyvenamo laiko inteligento, laisvamaniškose pozityvistinėse ideologijose pasimetusio, išgyvenimus iš tolo stebinčio Velykų džiaugsmu besidžiaugiančius mūsų protėvius.
“Pro žiūronus įžiūrėjo daktaras ir vaikiną, mušantį būgną, ir plevėsuojančias vėliavas, ir varpinėj siūbuojančius varpus, ir skraidančius šventoriaus medžiuose kovus; aiškiai išgirdo Velykų giesmės gaidą; vėjas atnešė iki privatdocento ausų ir iškilmingą minios šauksmą: „Aaaleeliuja”.
Velykų gaida tenai, šventoriuje, viena banga iš tūkstančių krūtinių kylanti, užliejo laukus, pasklido padangėmis. Pamiršo Stonis, kad jis garsus privatdocentas, pirmas kandidatas į profesorius.
Šiurpas perėjo per jo kūną, kakta susiraukė, ir nė nepasijuto, kaip nusiėmė nuo galvos skrybėlę, pagerbė tai, ką garbino visi tenai esantieji šventoriuje. Ir atsiminė Stonis, kitados, seniai, labai seniai, kada dar jis buvo mažas neturtingų ūkininkų sūnelis ir vilkėjo kailiniukais su sermėgėle: Velykų rytą stovi jis susitraukęs šventoriuje, gieda su žmonėmis “Linksma diena mums nušvito”, šaukia Aleliuja... čia muša būgną, saulė teka iš užu Klumpinės, ore gaudžia bažnyčios varpai, vėliavos plevėsuoja – o jis stovi, jam šalta, bet jausmas neapsakomas artimo meilės ir laimės, didžiausios iškilmės jausmas virpina lygiai jį, lygiai visus ten susirinkusius.
Ir atsiminė dar privatdocentas, kad nuo to laiko, kai nustojo vilkėjęs kailiniukus su sermėgėle, nė karto nebuvo nei toks laimingas, nei tais brangiais jausmais virpėjęs.
Nesuteikė jam tų jausmų nei garbė, nei privatdocento laipsnis, nei garsi, į visas kalbas išversta, jo, medicinos daktaro, disertacija.
Ir pasijuto daktaras vienas esąs, taip toli nuo tų kaimo žmonių atskirtas, kaip tas miško paukštis, kurį mažą išėmė iš lizdo ir, pakirpę sparnus, prie namų prijunkė.
Nuleidęs galvą ir giliai susimąstęs, slinko nuo kalno daktaras. Nei botanika, nei mineralogija, nei gamtos gyvenimas jo jau nebedomino”.
Mieli broliai, seserys, juk šią Velykų šventę visi kažką panašaus išgyvename... Visi jaučiame, kad Evangelijos skelbėjų skelbiama Pergalės prieš mirtį, Prisikėlimo ir Amžinojo gyvenimo žinia visus mus paliečia, visiems mums artima, miela ... Visi jos ilgimės... Nepaisant, kas būtume, ko pasiekę, neturtėliai, elgetos, turtuoliai... Visi prieš mirtį drebame, visi trokštame Prisikėlimo, pergalės prieš ją... Visi negalime būti laimingi, jei mirtis nėra ar nebus nugalėta... Niekas nebus šiame pasaulyje laimingas, jei neturės dalies Kristaus pergalėje prieš mirtį. Visi sunkumai, vargai palengvės, iškentėti, išvargti, nepalūžti, bus jėgų, jei būsime Kristaus draugai, jei turėsime Jį kaip mokytoją ir vadą.

Palengvės, palengvės —
Nebelauksim ilgai:
Po Velykų nakties
Džiūti baigia takai.
Nuo Judėjos šlaitų
Jėzus Kristus ateis.
Rodyt Tomui žaizdų
Išdavėjui atleist;
Ir tave jis atras,
Ir mane jis paguos,
Pirm nei ryto žara
Aleliuja giedos

(Leonardas Andriekus, OFM)

Atverkim širdis Velykų džiaugsmui, atverkim duris Kristui, Jis neapsunkint ir neprislėgt nori mus... Tik Jo jungas švelnus, Jo našta lengva... nebijokim būti Jo mokiniai, Jo išpažinėjai, Jo pasekėjai – XXI amžiaus krikščionys.
Meldžiam Prisikėlusį Kristų, kad Jo šviesa pasiektų kiekvieną, kurio širdyje šiandien tamsa ir pasimetimas, kurio širdyje klaidingos mintys kursto neviltį ir apmaudą:
už tuos, kurie, laikinų vargų prislėgti, užmiršę jų laukiantį amžinąjį gyvenimą ir Viešpatį – gyvybės dovanos Kūrėją, kelia ranką prieš save, savąją ir kitų gyvybę - padėk, Viešpatie, jiems matyti realybę, kad ir kokia jiems ji skaudi atrodytų, nušviestą Velykų tikėjimo šviesa, šviesa, trykštančia iš Tavo kryžiaus ir Prisikėlimo;
už tuos, kurie neteko darbo, duonos, pastogės – padėk, Viešpatie, jiems sulaukti gerų žmonių pagalbos, ištiestos rankos, o šiandien – niūriam nusiminime neužmiršti, kad šio gyvenimo vargai laikini, po keleto metų, o gal ir daug greičiau baigsis šio gyvenimo vargai ir, jei būsime Viešpaties neišsižadėję, neišdavę gyvenimo išbandymuose tikėjimo, kaip Viešpaties palyginimo vargšo Lozoriaus laukia palaima Abraomo prieglobstyje;
už tuos, kurie visą gyvenimo prasmę temato turto kaupime, leistinų ir neleistinų malonumų, garbės, valdžios turėjime - Viešpatie, leisk jiems suprasti, kad yra daug didesnis džiaugsmas ir laimė: mylint visus, net ir priešus, aukotis visų gerovei ir laimei, sekant Kristumi, kuris atidavė savo gyvenimą, kad visi turėtų gyvenimo pilnatvę ir dalį Jo pergalėje prieš mirtį;
už tuos, kurie išrinkti į atsakingus postus ir yra gundomi laikyti savo gyvenimo veiklos tikslu ir prasme, savo gyvenimo laime nuolat nugalėti oponentus, juos sutriuškinti, sunaikinti leistinais ir neleistinais metodais siekti pergalės savai partijai, savai grupuotei - Viešpatie, padėk jiems suprasti, kad tikroji jų gyvenimo ir veiklos prasmė ir laimė - tarnauti visų gėriui ir gerovei, ypač tiesiant pagalbos ranką silpniesiems ir vargstantiesiems. Te Didysis įsakymas kiekvieną žmogų, net ir oponentą, net ir priešą mylėti kaip save patį tampa jų gyvenimo ir veiklos gaire. Te tokie Tavo, Viešpatie, nurodytu būdu veikdami jie kuria mūsų Tėvynėje ir pasaulyje taiką, ramybę, santarvę, už tuos, kurie, siekdami savo egoistinių asmeninių ar grupinių tikslų, nemato kitos pusės vargų ir teisėtų interesų, kurie savų tikslų siekia agresyviai, beatodairiškai, kitus užmiršdami ir niekindami: prašome, Viešpatie, šviesos, kad suprastų, kad tik savo interesus apgynę, sau nuolaidų ar privilegijų išsikovoję kitų sąskaita, savo tariama „laime“ neilgai džiaugsis, kad susipriešinusi, konfliktą užaštrinusi pergalė nesukurs santarvės ir meilės civilizacijos, kurioje tegalime būti laimingi;
už tuos, kurie netikrų pranašų klaidinami, gundomi priešintis tarp Europos tautų, kurti ne santarvės, ne solidarumo bendriją, bet toliau gyventi susipriešinimo, konflikto, kovų ir apgavysčių atmosferoje - padėk, Viešpatie, žmonėms suprasti, kad solidarumu, meile grįsta tautų bendrija, atmetusi nekrikščioniško egoistinio nacionalizmo pagundos kelią, nors ir netobulų ir ribotų žmonių kuriama, yra artimesnė tam gyvenimui, kuriam gyventi kviečia tavo meilės Evangelija.
Te Tavo, Viešpatie, palaima, te Tavo atnešto tikėjimo šviesa, te Tavo pergalė prieš mirtį grąžina ramybę, taiką į mūsų dienų pasaulį, te ir jauniems, ir seniems, ir gyvenimo vasarą gyvenantiems Velykų šviesa padeda nugalėti neviltį, nepasitikėjimą, kartėlį ir neapykantą...Te tikėjimas, viltis ir meilė sugrįžta į mūsų širdis, šeimas ir bendruomenes.

Su nuoširdumu ir meile
Jūsų Vyskupas

Jonas BORUTA, SJ