XXI amžius

Nebėgti nei nuo žemės, nei nuo sąžinės

Sausio 13-osios pergalei paminėti

1990 metų pabaigoje visame krašte buvo jaučiamas nerimas ir įtampa. Kūčių vakarą visiems, kurie susirinks prie stalo, buvo pasiūlyta vienu metu užgesinti šviesas ir ant palangių pastatyti degančią Kalėdų žvakelę, kaip viltingo tikėjimo Lietuvos laisve ženklą. Vargu ar kas suskaičiavo visas švieseles, bet jų buvo labai daug. Tas vienintelis neformalus Tautos referendumas paliko neišdildomą įspūdį. O agresija jau buvo planuojama. 1990 metų pradžioje KGB žinion buvo perduotos trys mobilios kovinės divizijos - 23 tūkst. kariškių. Maskvos akimis - Lietuva buvo "maištingiausia" iš visų Baltijos šalių. Maskva neklydo.
Tuometė Lietuvos Respublikos vadovybė balansavo prie atkurto valstybingumo ir brutalaus smurto ribos. Vienoje pusėje - okupantas su galingu prievartos aparatu- armija, TSKP, KGB, kitoje pusėje - Sąjūdis, garbinga istorinė patirtis, laisvės kovos, gaivalingas troškimas išsaugoti ir apginti nepriklausomybę, krikščioniškos moralės politika. Trys magiški žodžiai - Lietuva, Sąjūdis, Landsbergis - jaudino ir veikė ne tik mūsų tėvynainius. Lietuvos parlamentarai, sugrįžę iš Ukrainos, pasakojo, kad po Kovo 11-osios Kijevas tapo neatpažįstamas - mėlynai geltonas.
Pasaulio galingieji palaikė M.Gorbačiovą, prašydami netrukdyti jam "daryti perestrojkos". Buvo baiminamasi triuškinančio sovietų imperijos griuvimo. Daugelis Lietuvos politikų ir visuomenės veikėjų suvokė, kad nepriklausomybė nebuvo ir nėra galutinis tautos siekis. Nepriklausomybė - tai tik būtinoji sąlyga laisvai kurti savo ateitį. Europa dar nebuvo apsisprendusi pasisakyti už Lietuvos, Latvijos, Estijos nepriklausomybę.
1990 m. gruodžio 22 d. Vilniuje įvyko trijų lygių konferencija. Tai vienintelis tokio pobūdžio forumas atkurtos valstybės istorijoje. Seimo posėdžių salėje posėdžiavo Atkuriamojo Seimo (tada - Aukščiausiosios Tarybos) deputatai, savivaldybių deputatų atstovų taryba ir Sąjūdžio Seimas. Kai Jonavos sąjūdininkų lyderis G.Ilgūnas buvo išrinktas į Parlamentą, man teko perimti Sąjūdžio Jonavos rajono skyriaus pirmininko pareigas. Kartu buvau ir deputato G.Ilgūno sekretorius, padėjėjas. Konferencijoje pristačiau jonaviečių parengtą kreipimosi į krašto gyventojus projektą "Sąjūdžio veikla ypatingomis sąlygomis". Per penkias minutes telegrafiškai išdėsčiau, ką reikėtų daryti atėjus "Dienai X". Tekstą atidaviau deputatui A.Sakalui. Šis projektą perdavė ne redakcinei komisijai, o Seimo pirmininkui V.Landsbergiui. Konferencija šį dokumentą priėmė kaip atsišaukimą "Respublika pavojuje!" Atsišaukimas pateko į žinomą V.Landsbergio knygą "Laisvės byla".
Dokumente rašoma, kad jeigu Sovietų Sąjunga griebtųsi prievartos ir karine jėga nutrauktų Lietuvos valstybės organų teisėtą veiklą, žmonės kviečiami nepaklusti ir nebendradarbiauti su okupacine valdžia, nepamiršti, kad Lietuvoje galioja tik Lietuvos įstatymai ir nė vienas pilietis negali būti apkaltintas pagal Sovietų Sąjungos įstatymus, o jeigu tas būtų daroma, tai žinoti, jog tai yra nusikaltimas Lietuvos valstybei.
Sausio 6 dieną Gaižiūnų karinio oro uoste nusileido pirmieji transporto lėktuvai su desantininkais. 234 aviadesantinis pulkas sausio 8-ąją pasiekė Vilnių ir dislokavosi kariniame Šiaurės miestelyje. Jonavos sąjūdininkai sekė karinių dalinių judėjimą ir žinias operatyviai perduodavo į Vilnių.
Sausio 7 dieną K.Prunskienės Vyriausybė pakėlė maisto produktų kainas. Tai buvo formali dingstis pradėti riaušes, kaip "pasipiktinusios liaudies" protestą. Atsirado "nacionalinio gelbėjimo komitetas", kurio balsai skambėjo ne valstybine kalba. Sausio 8-ąją rusiškai šūkaliojanti jedinstveninkų minia įsiveržė į Seimo vidinį kiemą ir ėmė laužtis į rūmus. Gynėjai sulaikė įsiveržėlius lazdomis ir vandeniu iš priešgaisrinės sistemos žarnų. Buvau tų įvykių dalyvis. Minioje įsimaišę smogikai buvo pasirengę laistyti parlamentarus švinu iš ginklų. Suvaidinti liaudies stichiško pasipiktinimo nepavyko - kelią pastojo gynėjų ryžtas.
Sausio 9 dieną buvo paskelbtas Gorbačiovo ultimatumas. Jame - metalinis balsas: "Žmonės reikalauja atkurti konstitucinę tvarką. <…> Praradę tikėjimą politika, kurią vykdo dabartinė vadovybė, jie reikalauja įvesti prezidentinį valdymą. Siūlau respublikos Aukščiausiajai Tarybai tučtuojau atkurti SSSR konstitucijos ir LSSR konstitucijos galiojimą, atšaukti anksčiau priimtus antikonstitucinius veiksmus." Ultimatumas reiškė, kad leidžiama pradėti agresiją ir pralieti kraują.
Lietuvos diplomatija ėmėsi ryžtingų veiksmų. Deja, pasaulio didieji dar puoselėjo iliuzijas dėl Gorbio "perestrojkos", tad labai atidžiai sekė įvykius Lietuvoje. Valstybės vadovas V.Landsbergis rengėsi ir blogiausiam atvejui. Neperšaunama liemenė - tik dėl visa ko. "Dienos X" atveju ministras A.Saudargas užsienyje sudarytų emigracinę vyriausybę.
Sausio 11 dieną per vietinį radiją į skubų posėdį buvo sukviesta Jonavos Sąjūdžio taryba. Svarstomas vienintelis klausimas - ginti Parlamentą, radijo ir TV centrus, svarbius valstybinius objektus. Visi suvokė, kad, nesant vilties, jog pagalbos sulauksime iš užsienio, reikia remtis gyventojų parama. Sąjūdžio taryba paskyrė jonaviečiams budėti prie Seimo sausio 13-ąją.
Organizavome budėjimą kiaurą parą Sąjūdžio būstinėje, palaikėme nuolatinį ryšį su savivaldybe. Savivaldybė savo ruožtu sekė Ruklos įgulos pulsą. Per vietos radiją teko aiškinti žmonėms apie susidariusią padėtį, ko reikėtų imtis, jei grubi karinė jėga nutrauktų teisėtai išrinktų valdžios institucijų darbą.
Pasaulio žiniasklaidos dėmesys buvo koncentruojamas į Irako okupuotą Kuveitą. Generolo Švarckopfo vadovaujama karinė operacija "Audra dykumoje" kaustė dėmesį. Agresijos planuotojai tikėjosi, kad Kuveito įvykiai leis bemaž tylomis užgniaužti atkurtą Lietuvos nepriklausomybę.
Sausio 12 dieną jau buvau Vilniuje. Aptarėme reikalus su deputatu G.Ilgūnu. Tragiški sausio 13-osios nakties įvykiai prie TV bokšto ir trylikos gynėjų žūtis neišgąsdino nei žmonių, nei parlamentarų. Sostinėje tvyrojo grėsmės nuojauta - dabar bus puolamas Parlamentas. Visą naktį Seimo rūmuose per radijo tinklą aidėjo komandos, nurodymai, informacija, rikiuotė, priesaika. Valgykloje ant stalų - dideli kopūstų sriubos puodai, dubenys su dešrelėmis, kava, arbata. Savitarna. Pasieniais ant grindų suvirtę ilsėjosi gynėjai. Jų ginklai - lazdos, metalo strypai, saujon telpančios metalinio vamzdžio nuopjovos (svaidymui) ir Molotovo kokteilio buteliai, nedaug medžioklinių ir sportinių šautuvų. Buvo ir automatinių ginklų, tačiau jie slepiami. Visą naktį prie Parlamento budėjo didelė minia gynėjų. Skambėjo giesmės, buvo meldžiamasi, dainuojamos liaudies, partizanų ir Atgimimo metais sukurtos dainos. Kun R.Grigas ant palangės klausė išpažinčių. Deputatai posėdžių salėje mažomis grupelėmis tarėsi. Visi su paltais, striukėmis. Ir dujokaukių daug… Tos nakties įspūdžiai verti atskiro išsamaus rašinio.
Tada buvo parašytas Sausio 13-osios testamentas. Jo tekstas tapo žinomas daug vėliau. "Lietuva amžinai atgims, nes bus išlikusi Jūsų širdyse. Aš kalbu tuos žodžius iš anksto numatęs, kad gal nebegalėsiu kalbėti. Atėjo dar viena naktis, kuri nebebus ilga, kaip nebūna ilgas tamsiausias metas prieš aušrą. <…> Mums reikia išlikti savo sodybose, savo šeimose, savo žemėje, nebėgant į šalis nei nuo žemės, nei nuo sąžinės. <…> Atsiminkite, kad Lietuvoje teisėti yra tik Lietuvos įstatymai, ir tuo ginkitės, kai Jus persekios. Nepripažinkite, kad anie Jus gali teisti už ištikimybę Lietuvai", - rašė jo autorius V.Landsbergis.
Sausio 13-osios rytą gaunu iš Sąjūdžio štabo pavedimą paskelbti aikštėje susirinkusiems gynėjams Sąjūdžio kreipimąsi. Aikštėje daug jonaviečių. Vidudienį per Seimo rūmų antro aukšto koridoriaus atvirą langą pirmą kartą kalbėjau tokiai didelei masei žmonių. Man padėjo kun.R.Grigas. Minioje matėsi, be mūsų trispalvės, baltarusių, ukrainiečių, latvių, estų vėliavos. Pasveikinau susirinkusiuosius, ragindamas laikytis ramiai, nešūkauti, neskanduoti ir nedainuoti, o įdėmiai klausyti pranešimų per garsiakalbius. Liepiau, važiuojant tankams, pasitraukti toliau nuo stovinčių automašinų, jos virsdamos gali prislėgti. Jeigu kareiviai atstatytais ginklais veržtųsi į minią, prašiau pagal galimybes trauktis į šalis be panikos. Įvykiai prie TV bokšto rodė, kad okupantams negalioja jokie žmogiškumo principai ir jie gali elgtis labai brutaliai, todėl raginau vengti beprasmiškų aukų. Sakiau, kad moterims ir vaikams derėtų pasitraukti iš pavojingų vietų (čia pasigirdo šūksniai "Nesitrauksime!" ir švilpimas).
Laikau šį lapelį savo archyve kaip to meto brangią relikviją.
Lietuvos žmonės laimėjo vieną iš svarbiausių ir didžiausių XX amžiaus pergalių kovose dėl Nepriklausomybės. Aukų nebuvo išvengta. Bet agresorius neišdrįso brutalia jėga užgesinti laisvės ugnies. Pasaulis pamatė, kad tauta pasiryžusi ginti savo teisę būti valstybe. Pagerbkime žuvusius ir pasidžiaukime Tautos žygdarbiu. Mes visi esame tų įvykių dalyviai arba liudininkai. Laimėjome!

Edmundas SIMANAITIS

Jonava