Paradoksai ir absurdai

Kas gi gali paneigti, jog Lietuvoje įsigaliojusi valstybinė nomenklatūra, faktiškai neturi jokių idėjų ir principų, tačiau turi galingą ir "sucementuotą" mafijinės omertos (savųjų asmenų gynimas ir jų nepakaltinamumas) įžadais biurokratinį potencialą. Įvairios manipuliacijos, įstatymai, priiminėjami kiti svarbiausi valstybės aktai iš tiesų verti didžiųjų cirko iliuzionistų. Aišku, žmonių teisių ir laisvių buvimo niekas neneigia. Deklaracijos apie meilę demokratijai liejasi kasdien. Tik kas iš to? Vadinamieji oligarchai ir šiaip stambiausi machinatoriai kaip buvo, taip ir lieka už teisėsaugos ribų, korupcija kaip klestėjo, taip ir klesti. Ką daryti su neregėtai išpampusiu biurokratiniu aparatu, kuris tapo nepalyginamai didesnis ir gobšesnis nei buvusioje "tarybų" Lietuvoje? Skirtumas tik tas, kad tada apie ją žiniasklaida visiškai tylėjo. Viena žinoma politikos apžvalgininkė stebėjosi paradoksu, kai namų politinėje virtuvėje vyksta vos ne viduramžiški alchemijos darbai, o kelyje į Europos Sąjungą Lietuva primena gerų manierų džentelmeną. Apžvalgininkė turėjo galvoje visų pirma Seimo daugumos sprendimą, jog sovietmečiu gautas butas savininkų namuose yra svarbiau už esminį demokratinės valstybės principą - nuosavybės neliečiamumą. Tačiau ir tai dar ne viskas. Įsisiūbuoja didysis piliečių, tai yra būsimojo prezidento rinkėjų, viliojimo spektaklis. Juk kaip kitaip nei tragikomedija, anot Kovo 11-osios Akto signataro K.Sajos, galima pavadinti Prezidento bauginimus nepasirašyti biudžeto įstatymo, suvaidinant eilinę susirūpinusiojo rolę. Nieko, pasirašė. Arba naujametis valstybės galvos pareiškimas apie prostitucijos ir naminukės varymo įteisinimą. Dar keistesni dalykai vyko dėl Aukštojo mokslo įstatymo pataisų. Prezidentas irgi demonstravo principingumą. Netgi kreipėsi į Premjerą, kad tas pateiktų Prezidentui pasiūlymus, kaip reikėtų pataisyti Aukštojo mokslo įstatymo pataisas, kad jos atitiktų valstybės finansines galimybes. Aišku, premjeras atsiliepė ir pateikė savo pasiūlymą: apriboti studijuojančių nemokamai arba tik nedaug mokančių studentų skaičių. Pagal Premjerą, konkrečias valstybės pagalbos sulaukusių studentų kvotas Švietimo ministerija patvirtintų kasmet kiekvienam fakultetui, atsižvelgdama, kiek kiekvienos srities specialistų jai reikia. Kitas A.Brazausko siūlymas - palikti laisvą galimybę mokėti fakulteto nustatytą mokestį tiems studentams, kurie pagal savo pažangumo rodiklius "netilpę" į valstybės finansuojamų arba lengvatinį kreditą gaunančiųjų kvotas. Deja, Prezidentas vėl nedrįso vetuoti šio įstatymo pataisų. Be to, jis kitaip ir negali. Vetuok nevetavęs - buldozerinė dauguma vis tiek atmes bet kokį veto. Apie tai aiškiai pasakė vienas iš vadinamųjų socialdemokratų vadų. "Mums pakaks 40 minučių bet kokiam prezidento veto atmesti", - pareiškė jis. Kitas dalykas - tariamas rūpinimasis švietimu tėra kaip ir kiti atskirų grupuočių naudai priiminėjami įstatymai. Ar tikrai reikia Lietuvai penkiolikos universitetų? Rūpinamasi ne švietimu, o įtakinga grupe irzlių profesorių, bijančių netekti savo kėdžių. Tarp tų "nusipelniusių" profesorių - pilna buvusių marksizmo-leninizmo šlovintojų, tapusių socialinių ar ekonomikos mokslų habilituotais daktarais. Kalbos apie skurdinamą švietimo sistemą, lėšų trūkumą - tik dūmų uždanga. Pakanka prisiminti publikacijas apie išdygusias "nuskurdusių" profesorių vilas Kauno botanikos sodo teritorijoje, prieš kurias išgarsintoji H.Daktaro pilis tėra tik nuskurdusi pirkia.

Siekdamas žūtbūt surinkti daugiau balsų atsibudo nuo apėmusio snaudulio ir Seimo Pirmininkas. Jis stojo ginti aludarių, nes Premjeras sumanė uždrausti pardavinėti alų krepšinio ir futbolo rungtynėse. Aišku, kad nuo tokio rūpinimosi alaus mėgėjais Seimo Pirmininko reitingas vėl pašoks. Argi to dabar labiausiai reikia Lietuvai, kai faktiškai atsidūrėme finišo kelyje į NATO? Tuo tarpu įsismaginusiems kandidatams į prezidentus nė motais, kad Lietuva nuosekliai grimzta į absurdų liūną, kuriame absurdas gimdo absurdą. Tą supranta ir tų absurdų kūrėjai, jau beveik įdiegę žmonėms mintį, kad bet koks pasipriešinimas absurdui irgi yra absurdas. Tai reiškia, jog kiekvienam, kas nesutinka su brangiosios partijos ir vyriausybės sprendimais, belieka pakelti rankas. Kaipgi čia neprisiminsi filosofo Nyčės, pasakiusio, jog šiandieninis žmogus greičiau pasirinks nieką, negu apskritai nieko nepasirinks. Nuo tų laikų nedaug kas pasikeitė. Tą aiškiai rodo sociologinės apklausos ir tas "elitas", kuris puikuojasi reitingų lentelių viršuje.

Argi ne eilinį absurdo spektaklį praėjusią savaitę suvaidino Lietuvos žiniasklaida, dvi paras be paliovos kaip svarbiausią žinią pateikinėjusi atsitikimą, kai vienoje Kauno centrinėje gatvėje buvo peršautas tūlas nusikalstamo pasaulio gangsteris. Su visomis smulkmenomis buvo kalbama ir rašoma, kaip už gangsterio gyvastį kaunasi medikai. Nereikėtų stebėtis, jei apie tai rašytų bulvarinės "Vakaro žinios" ar "Akistata". Tokia jų duona. Kai Nacionalinis radijas ir televizija kas valandą kaip apie svarbiausią ne tik Lietuvos, bet kone pasaulio įvykį pranešinėjo apie eilines mafiozų pjautynes. Nejučiomis kyla klausimas, o gal tai nauja preliudija į kažkokias rengiamas "gelbėtojų" užmačias, užmigdant visuomenės dėmesį. Juk ne be reikalo senas Kremliaus vilkas J.Primakovas atskubėjo švęsti stačiatikių Kalėdų į Vilnių! Nuo kada gi šis patyręs žvalgybininkas tapo toks dievobaimingas ir kodėl pasirinktas būtent Vilnius? Ogi labai paprastai - Lietuvoje dabar labai palanki politinė situacija, o, sprendžiant iš nuolankaus mūsų politikų linkčiojimo vos ne iki žemės prieš Kremliaus emisarą, stačiatikių Kalėdos čia niekuo dėtos. J.Primakovas ir tie, kurie už jo stovi, puikiai žino, ką daro. Taip pat ir tai, kokios politinės jėgos yra Lietuvos valdžioje. Tai seni J.Primakovo pažįstami, netgi kandidatai į prezidentus. Todėl reikia skubėti, nes pakvipo skaniais "Mažeikių naftos" ir "Lietuvos dujų" kąsneliais. Šiomis dienomis buvęs premjeras Andrius Kubilius prognozavo liūdną artimos ateities scenarijų. Pirmiausia "Mažeikių nafta" nepasirašo naftos tiekimo sutarčių nei su "Jukos", nei su jokia kita rusiškos naftos tiekėja. "Gazprom" atsisako pirkti "Lietuvos dujų" akcijas ir pakelia dujų kainas. "Reorganizuotos" "Lietuvos energijos" Rytų skirstomuosius tinklus įsigyja Rusijos RAOES (juk nebe reikalo RAOES vadovas A.Čiubaisas pernai irgi atliko inspekcinę kelionę į Vilnių), o Vakarų skirstomuosius tinklus - vadinamoji Vakarų finansų ir pramonės korporacija, kuri atstovauja irgi ne Lietuvos interesams. Tai dar ne pats blogiausias scenarijus. Visai galimas dalykas, kad nebus priimtas sprendimas dėl Ignalinos AE uždarymo, kaip to reikalauja Europos Sąjungos Komisija. Tokiu atveju užsimaskavę ES ir NATO priešininkai paskelbs referendumą kartu su prezidento rinkimais dėl stojimo į ES. Iki to laiko visuomenė jau bus pakankamai apdorota ir prigąsdinta, jog, pavyzdžiui, uždarius Ignalinos AE atsidursime balanos gadynėje (nors, kaip tvirtina specialistai, AE uždarymo atveju elektros energija turėtų kaip tik atpigti), bus sužlugdytas žemės ūkis ir pan. Todėl nebus nieko stebėtino, jeigu rudeniop visuomenės parama integracijai į ES nukris iki 25 proc. R.Pakso skyrybos su savo partiečiais, naujojo liberalų lyderio pypkės dūmo kvapas, Valdovų rūmų statybos, aludarių, kazino, viešųjų namų ir panašios "problemos" visuomenei ir toliau brukama kaip pagrindiniai valstybės reikalai.
Būtina vieną kartą drąsiai ir nedviprasmiškai pasakyti, kad gyvename ne tik labai keistame, bet ir kupiname paradoksų bei absurdų pasaulyje. O bene klaikiausia tai, kad visų tų absurdų susikirtimo taškas yra ne kokioje nors Zimbabvėje, bet pas mus, Lietuvoje, pačiame Europos centre. Argi ne permanentinis absurdas yra tai, kad į kapitalizmą, vakarietiškojo tipo demokratiją mus veda "šlovingosios" partijos auklėtiniai, kurie ne kartą prisiekinėjo palaidoti tą kapitalizmą? Komunistų apologetai mėgdavo sakyti, kad istorija vystosi spiralės principu. Deja, ta spiralė nuo nepriklausomybės atkūrimo pasirodė niekam tikusi. Demokratijos ir laisvės banga, kilusi Atgimimo metų audroje, pasirodė besanti tik imitacija. Vietoje laisvės, proto ir demokratijos pergalės gavome tik tų vertybių šešėlį.
Nesinorėtų pasiduoti panikai, nes viso pasaulio Valdovas mums paliko įstabius žodžius: "Išgirdę apie karus, epidemijas, žemės drebėjimus, jūs neišsigąskite. Visa tai privalo būti, bet žinokite, kad tai dar ne galas".
Rašytojas Jonas Mikelinskas dar 1994 m. liepos 16 d., skaitydamas paskaitą Ateitininkų federacijos XII kongrese, pasakė žodžius, kuriuos ir šiandien reikia prisiminti: "Ne, ne galas! Ne galas ir tada, jeigu absurdas ilgam įsiviešpataus Lietuvoje - tegu ir pačiose aukščiausiose valstybės valdymo sferose. (...) Tie, kurie šiandien visko bijot, kurie suabejojot Lietuvos Nepriklausomybe, Jos idėja, Lietuvos ateitimi, kurie išsitepėt, išsipurvinot netikėjimu ir savais spjūviais, žinokit bent tai, kad gėris yra didesnis, reikšmingesnis už blogį. Jeigu būtų kitaip, blogis niekada nesidangstytų gėrio toga. Tad kam reikia tarnauti? Dievui ar velniui? Jūs atsakot: žmogus turi niekam netarnauti. O aš atsakau - niekam netarnauja ne žmogus, o lavonas..."

P.S. Grįžtant prie "pilkojo Kremliaus kardinolo" J.Primakovo vizito, stebina, jog ir Prezidentas, ir Premjeras klusniai prarijo svečio iš Maskvos akibrokštus ir nepasakė nė žodžio, kai šis ne tik nurodinėjo, kaip turi elgtis Lietuva, bet ir pareiškė, jog, Lietuvai gavus pakvietimą šį rudenį stoti į NATO, Rusija imsis atitinkamų veiksmų. Tiesa, jis sakė "nemanąs", kad Maskva imsis jėgos veiksmų, ir pridūrė, kad tokiu atveju gali pasikeisti Lietuvos ir Rusijos "santykių klimatas". Ir šį kartą tik vienas, kiekvieno "plytininko" nuolatos keikiamas ir ujamas, prof. V.Landsbergis drįso atskleisti, kas yra kas. Pasak V.Landsbergio, "piktas žmogus atstovavo piktai valstybei".

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2002 "XXI amžius"