XXI amžius

“Su katalikais sutariame draugiškai...”

Tuo metu, kai visi Anykščių rajono katalikai sėda prie Kūčių stalo, kai maldomis, giesmėmis minimas Kūdikėlio Jėzaus užgimimas ir visur vyrauja kalėdinė nuotaika, trijų rajono kaimų - Girelės (Kavarsko seniūnija) ir Paežerių bei Laičių (Viešintų seniūnija) daugumai gyventojų tos šventės būna įprastos dienos. Ir Naujieji metai sutinkami tuose kaimuose be ypatingo šurmulio, fejerverkų, linksmybių. Kitų religinių Romos katalikų švenčių metu tų kaimų gyventojų namuose taipogi nebūna šventinės nuotaikos.
Taip yra ne todėl, kad tie žmonės niekintų katalikų religines apeigas, nebūtų pamaldūs, nelankytų bažnyčios. Jie tikintys, pamaldūs, gerbiantys kitas religijas. Tiktai kai kurie Girelės, Paežerių ir Laičių kaimų gyventojai yra kito tikėjimo - jie sentikiai. O jų religinės apeigos šiek tiek skiriasi nuo katalikų, šventės irgi nesutampa...

Lietuvoje atsidūrė po... prakeikimo

Lietuviškoje enciklopedijoje teigiama, jog "sentikiai - stačiatikybės atšaka, nepripažįstanti 1653-1666 metų Rusijos Stačiatikių Bažnyčios patriarcho Nikono reformos, jie laikėsi senų apeigų. 1666-1667 metais Rusijos Stačiatikių Bažnyčios susirinkimas sentikius prakeikė 17-18 amžiuje, vengdami persekiojimų, dalis sentikių apsigyveno Lietuvoje. Pirmoji sentikių šventykla ir bendruomenė Lietuvoje įsikūrė 1709 metais Girelėje, Anykščių krašte... Aukščiausioji sentikių pomorcų taryba, esanti Vilniuje, sprendžia kanono ir pamaldų klausimus. Lietuvos sentikių bažnyčia palaiko ryšius su kitomis religinėmis bendruomenėmis. 1971 metais Rusijos Stačiatikių Bažnyčia atšaukė sentikių prakeikimą ir pripažino pamaldas bei religines apeigas..."
Enciklopedija lieka enciklopedija. Bet labai rūpėjo susitikti su gyvais žmonėmis, pabendrauti. Todėl ir pasukau nuo Viešintų miestelio Surdegio pusėn...

Sugyvena kaip viena šeima

Pavažiavus šiek tiek vieškeliu, pakelyje vienoje pusėje prieš akis atsiveria nemažos gyvenvietės vaizdas, kitoje pusėje iškyla medinė cerkvė.
Pirma sutikta moteris, išgirdusi apie žurnalisto apsilankymo tikslą, patarė važiuoti į paskutinį kiemą pas Antaną Kolesnikovą. Esą jis viską žino, smulkiai papasakos apie sentikius. Truputį pavaikštinėjus po kiemą, atsiranda ir sodybos šeimininkas, žilabarzdis ir žilagalvis vyriškis - tikriausiai smarkiai lojantys šunys jį prišaukė. Jis mielai sutiko pabendrauti, prisiminti Paežerių kaimo istoriją. Prisipažįsta, kad jo pase įrašyta Anton Kolesnikov, bet jau įprasta, kad daugelis vadina tiesiog "Antanu", sulietuvino jo rusišką vardą. Dėl to nepyksta, nes gyvena šalia lietuvių, pats gerai moka lietuviškai.
Gimė Antonas Viešintų krašte 1933 metais. Čia gyveno jo tėvai, seneliai. Tiesa, jų sodyba stovėjo kitur. Kolchozmečiu "visagalė melioracija" viską išdraskė. Žmonės pradėjo kurtis Paežerių gyvenvietėje. Čia jo žmonos Anos Kulešovaitės gimtinė, į šį kaimą persikėlė ir Antonas.
Šiaipgi Paežerių kaimas labai senas, čia gyveno kartų kartos. Pašnekovas net tiksliai nežino, kuomet čia sentikiai įsikūrė, iš kokių Rusijos vietų atsikraustė. Tik aišku, kad tai būta dar XVIII amžiuje ar netgi anksčiau. Didžiulėse kapinėse, esančiose kaimo gale, yra paminklų, ant kurių nurodyti metai: 1803, 1804...
Mums besišnekučiuojant, į kiemą ateina ir Antono žmona, todėl bendraujame jau trise.
Sutuoktiniai pasakojo, kad rusai su lietuviais šiame krašte sutaria, vieni kitiems padeda.
Kai miršta kuris nors sentikis ar katalikas, vieni pas kitus eina į laidotuves, palydi į paskutiniąją kelionę. Anksčiau buvo nepriimtina, kad katalikai užeitų į sentikių cerkvę. Dabar niekas nedraudžia religinių apeigų metu laidojant žmogų ar šiaip kitomis progomis į jų maldos namus užsukti ir kitą tikėjimą išpažįstantiesiems.

Patys vadovauja pamaldoms

Pasak A.Kolesnikovo, jų religinė bendruomenė Anykščių krašte gausiausia. Girelėje likę visai nedaug gyventojų, o Paežerių ir Laičių kaimuose esančių sentikių yra dar kelios dešimtys. Pasimelsti į cerkvę šventadieniais susirenka po 20-30 žmonių, o per didžiausius - Žolinės atlaidus - būna net apie šimtą tikinčiųjų. Jau kuris laikas savo šventiko paežeriečiai neturi, aukoti šv.Mišias per didžiąsias šventes jis atvažiuoja iš Panevėžio. Prireikus kviečiamas sentikių šventikas ir iš Ukmergės. Dažniausiai pamaldas organizuoja patys gyventojai. Vyresnio amžiaus žmonės tai jau gerai įvaldę. Beje, jų Šventąjį Raštą perprasti ne taip lengva, nes tekstai parašyti senąja rusų kalba, jaunimui sunkiai suvokiama kirilica.

Šventės panašios į katalikų, bet ir skirtingos

Antonas ir Ana Kolesnikovai sako, kad sentikių religinės šventės panašios į katalikų, tiktai kitokiu metu švenčiamos. Didžiausi jų metiniai atlaidai - Žolinė. Tokią gražią, įspūdingą šventę švenčia ir katalikai, tiktai pora savaičių anksčiau. Anksčiau dviem savaitėm katalikai švenčia ir šv. Kalėdas, šv. Velykas.
Tiesa, sentikių šv. Velykos kas keleri metai sutampa su katalikų Velykomis. Naujuosius metus katalikai irgi sutinka anksčiau, o sentikiai švenčia tik... sausio 14-ąją. Dar yra ir kita sena tradicinė jų šventė "Senieji nauji metai" ("Staryj novyj god"), tokios katalikai nešvenčia.
Lapkričio 1-2 dienomis, per Vėlines ir Visus šventuosius, katalikai lanko artimųjų kapus, meldžiasi. Sentikiai tuo metu irgi eina į kapines, aptvarko Amžinybėn išėjusiųjų kapus, bet jie iškilmingai mirusiųjų nepagerbia. Sentikių tokia atmintina diena būna per Sekmines. Tuomet atliekamos įvairios apeigos, lankomi ir kapai.
Pasigirsta kalbų, kad į kapines rusai atsineša maisto, gėrimų, čia švenčia ir taip bendrauja su mirusiaisiais. Kolesnikovai sakė, kad sentikiai tokių tradicijų netoleruoja, kapinėse griežtai draudžiama valgyti, gerti. Jei panašių dalykų pasitaiko, tai gal šitaip elgiasi kitų tikėjimų atstovai? Anksčiau į kapines ateidavo ubagai, vargingai gyvenantys kaimiečiai, tai pasiturintys žmonės atnešdavo jiems duonos, kiaušinių, sušelpdavo. Dabar tokių elgetaujančių jau nebebūna...
Sentikiai labai griežtai laikosi pasninko. Trečiadieniais ir penktadieniais negalima valgyti nei mėsos, nei pieno - tik duoną, svogūnus, bulves, aliejų, dar vieną kitą produktą. Iki šv. Kalėdų likus šešioms savaitėms irgi pasninkaujama, galima valgyti tiktai sausą neriebų maistą (draudžiama mėsa, pienas, kiaušiniai). Prieš šv. Velykas irgi reikia septynetą savaičių laikytis pasninko. Pasninko metu negalima gerti jokių svaigalų. Per šv. Kalėdas, šv. Velykas saikingai išgerti leidžiama. "Bet ne taip, kad pagrioviuose gulėti", - pajuokavo pašnekovai. Kaip ir katalikai, taip ir sentikiai eina išpažinties. Daug kas apeigose ir kanonuose panašu, bet kartu ir skirtinga.
"Svarbu, kad su katalikais mes draugiškai sutariame, esame tarsi broliai", - pabrėžė "XXI amžiaus" korespondentui Paežerių sentikių "galva" A.Kolesnikovas.

Cerkvėje nebeliko... ko vogti

Net keletą kartų Paežerių cerkvė buvo išplėšta. Viskas, kas tik buvo geresnio, išnešta, pavogta. Ko piktadariai nesugebėjo nugvelbti, tą sudaužė, sulaužė. Prieš chuliganus, vagišius neatsilaiko jokie užraktai. Dar buvo likusios kelios ikonos, vienas kitas religinis atributas. 2001-ųjų vasarą cerkvė vėl buvo išplėšta ir visa tai pavogta. Policija, deja, neišaiškino nė vieno nusikaltimo, kalti asmenys nebuvo nubausti.
Retkarčiais Paežerių cerkvė paremontuojama, patvarkoma. Kadangi jų bendruomenė nedidelė, aukų surenkama nedaug, prašoma paramos iš rajono savivaldybės.
Paežerių sentikių vyresnysis A.Kolesnikovas su padėka atsiliepia apie buvusius Anykščių rajono merus Saulių Nefą ir Leoną Alesionką, kurie pasirūpino, kad 1999 ir 2000 metais cerkvės remontui buvo skirta šiek tiek pinigų.
Taip ir gyvena Paežerių sentikiai, gododami tas pačias godas, vargelį vargdami, džiūgaudami dėl trumpalaikės laimės akimirkų, kaip ir kitų religinių bendruomenių atstovai.

Vytautas BAGDONAS

Viešintų seniūnija, Anykščių rajonas