Atleidimas žmogų išlaisvina

Pirmą kartą mūsų skaitytojams pristatome vyskupą tėvą Pjerą d'Ornelasą (Pierre d'Ornellas). Jis yra Paryžiaus arkivyskupo augziliaras, jauniausias Prancūzijos vyskupas, Paryžiaus "Ecole Notre Dame" seminarijos rektorius, Lietuvos tikinčiųjų bičiulis. 1989 metais kartu su kardinolu Žanu Mari Liustižė lankėsi Lietuvoje. Vyskupas P. d'Ornelasas kasmet atvykdavo į rekolekcijas, kviesdavo į jas bei seminarus Lietuvos kunigus, tikybos mokytojus, vienuolius, vienuoles, seminaristus, jaunimą. Jam prigijo "lietuvių dvasinės žvaigždės" epitetas. Šio puikaus pamokslininko klausėme apie ekumenizmą, krikščionį ir krikščionybę, kunigo ir pasauliečio pašaukimą bei vietą šiuolaikinėje visuomenėje. Nors vyskupą kalbinome prieš trejetą metų, tikimės, kad ir šiandien jo mintys - ne mažiau aktualios.

Vilniaus arkivyskupo A.J.Bačkio kvietimu vedėte rekolekcijas Lietuvos kunigams. Apie ką jiems kalbėjote?

Sesija buvo apie fundamentaliąją moralinę teologiją. Mąstėme apie laisvai atliekamą veiksmą, kaip jis gali būti laisvas, orientuotas į gėrį. Iškyla didelė priešprieša tarp įstatymo ir laisvės: įstatymas gali slopinti arba, priešingai, ugdyti laisvę. Ši problema nėra vien teorinė, bet gyvenimiška. Bandžiau atsakyti į konkrečius klausimus, pasikeisti mintimis su kunigais.

Jūs bendravote su kunigais, klausėtės jų. Kas jiems buvo aktualiausia, svarbiausia?

Man atrodo, kad svarbiausia kunigams ir kunigo tarnystei šiandien yra antropologijos pažinimas, t.y. žmogaus elgesio, naudojantis laisve, pažinimas. Antropologinis pažinimas teikia didelį pasitikėjimą žmogumi. Kunigo tarnystei ypač svarbus pasitikėjimas, kad žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, išgelbėtas Kristaus, Jo apšviestas, laisvai galėtų siekti gėrio. Šis pasitikėjimas žmogumi yra kunigystės ramybės, jo misijos šaltinis. Žmogų reikia evangelizuoti, nes jis yra šviesus ir geba priimti Evangelijos šviesą.
Jeigu žmogus nesugebėtų kurti gėrio, evangelizacija būtų beprasmė, ji tebūtų įsakymų rinkinys, kuriems reikia paklusti. Kadangi žmogus sugeba daryti gera, evangelizacija būtina. Būtina todėl, kad gėris būtų parodytas kaip šviesa, o ne kaip “sausas” įstatymas. Manau, kad tai yra svarbiausia kunigo tarnystei.
Svarbi šios sesijos dalis buvo Dievo žodžio skaitymas. Katalikų Bažnyčioje jis yra Jos šviesos šaltinis, nes taip labiau priartėjame prie Dievo. Gerai matome, kad popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikos yra Biblijos tekstų meditacijos. Ir mes kartu skaitėme, meditavome Bibliją, bandydami suprasti krikščioniškosios moralės esmę. Manau, kad šiandien tiek kunigams, tiek pasauliečiams labai svarbu skaityti Bibliją, gilintis į ją ir ją perteikti kitiems. Prieš sesiją, skirtą kunigams, organizavau rekolekcijas katechetams mokytojams. Kartu skaitėme Šventąjį Raštą. Katechetai labai ištroškę pažinti Bibliją. Tai labai svarbu, nes Biblija yra bendras gėris, visų krikščioniškų tautų lobis. Kokias beatliktume pareigas, visi turime maitintis Dievo žodžiu. Prancūzijoje daugiau nei Lietuvoje išleidžiama Biblijos komentarų. Reikėtų daugiau jų spausdinti Lietuvoje.
Taip pat mažose grupelėse diskutavome, kad išmoktume klausyti vieni kitų, dalijomės nuomonėmis apie perskaitytus tekstus. Daugiausia skaitėme Katalikų Bažnyčios katekizmą. Manau, kad diskutavimas mažose grupelėse naudingas kunigams, moko įsiklausyti į kitus ir kartu tobulėti.

Daugelis žmonių mano, kad atleidimo galima prašyti tiesiogiai Dievo. Esą nepriimtina nuodėmes išpažinti ne mažiau nuodėmingiems kunigams. Kokia Jūsų nuomonė šiuo klausimu?

Iš tiesų mes galime dalyvauti tiesioginiame dialoge su Dievu ir tikėti, kad Jis mums atleidžia. Bet labai svarbi kunigo tarnystė, Dievo patikėta žmonėms. Kunigui suteikiant Atgailos sakramentą, įgyju tikrumą, kad man Dievas atleidžia. Šis tikrumas kyla, girdint kunigą sakant: "Aš tau atleidžiu". Iš psichologijos gerai žinome, kad sutikimas atleisti yra esminis dalykas, nes priešingu atveju pasiliekame užsisklendę savo kaltume. Išpažintis kunigui yra tikros laisvės šaltinis: kas ištariama žodžiais, išeina iš mūsų vidaus. Išpažintis kunigui turi psichologinę išlaisvinimo dimensiją. Tai pripažįsta rimti psichologai.
Kunigas yra nuodėmingas. Tai tiesa, bet ne jam išpažįstu savo nuodėmes, o Kristui, kuriam jis atstovauja. Kai kunigas atleidžia, man atleidžia Kristus. Šiam susitikimui su kunigu reikalingas tikėjimo aktas, suvokimas, kad susitinku su Kristaus tarnu. Visuomet galiu įsivaizduoti, kas yra Dievas. Bet kunigas yra Dievo, maldos žmogus, kuris turi liudyti Dievo gerumą, Jo meilę. Išpažintis yra begalinės Dievo meilės liudijimas bei išraiška. Kunigas turi būti Dievo meilės atspindys. Ir jeigu taip yra, išpažintis - labai brangi, nes iš tiesų sutinku Dievo gerumą liudijantį žmogų, mat kunigas, nors ir būdamas nuodėmingas, turi Dievo gailestingumo patirtį. Taigi jis pats savo ruožtu gali būti gailestingas.

Kaip atskirti psichologinę dimensiją nuo dvasinės? Kaip išsivaduoti iš kaltumo jausmo būsenos, kuri gali būti nepakeliama, vedanti į depresiją?

Be abejonės, kartais išpažintis, suteikianti Dievo atleidimą, nepanaikina kaltumo jausmo. Psichologiškai išlaisvina nuoširdus savo kalčių išpažinimas. Galbūt per išpažintį man nepavyksta visko išsakyti, ne visas nuodėmes suvokiu ir dėl to manyje gali atsirasti kaltumo jausmas. Arba nuodėmės žaizda - pernelyg gili. Šį kaltumo jausmą gali padėti įveikti kito žmogaus, net ir žinančio mano klaidą, nuodėmės sunkumą, tikra meilė. Ir net kai Dievas atleidžia man nuodėmę, ji lieka mano atmintyje. Kaltumas išnyksta tuomet, kai susitaikau su savimi. Kunigas neatlieka viso šito darbo klausykloje. Jis taip pat turi būti dvasios vadovas. Kunigo meilė ateina iš Kristaus ir pranoksta jį. Didelę meilę turi savyje ne tik kunigai. Tikros meilės kitiems pavyzdys gali būti Lietuvoje lankęsis Jean Vanier. Kunigas yra pastorius, gyvenantis pastoracine meile, mylintis žmones ir jiems padedantis. Kadangi, kaip sako šv. Paulius, meilė yra kantri, kunigas taip pat turi būti kantrus, mokantis laiku ir vietoje pasakyti žodį ar atlikti darbą, kad padėtų žmonėms, kad būtų Dievo meilės žmonių gyvenimuose liudytojas.

Bet kaip kunigas, niekada neturėjęs šeimos, gali iš tiesų padėti sutuoktiniams ar besiruošiantiems santuokai? Kaip sutuoktiniams išmokti pasitikėti ir būti atviriems kunigui? Kas gali padėti jų abipusiam pasitikėjimui?

Kunigas gali padėti sutuoktiniams, nes pats jaučia tikrą asmeninį įsipareigojimą Kristui. Šis įsipareigojimas yra analogiškas vyro ir moters įsipareigojimams. Antra, kunigas yra įsiklausantis žmogus. Besituokiančiųjų širdyse jis turi sugebėti įžvelgti troškimus, nerimus, siekimus, ištarti santuoką stiprinantį žodį. Kunigas turi sugebėti suteikti Dievo žodžio šviesą sutuoktiniams. Manau, kad viengungis kunigas turi unikalią meilės, meilės Kristui patirtį. Jis žino, ką reiškia ilgėtis to, kuris pripildo širdį, ką reiškia kito buvimas. Jam kito buvimas - Kristus. Taigi kunigas adekvačiai supranta, kaip moteris gali pripildyti vyro širdį ir vyras - moters. Jeigu kunigas iš tiesų myli, jis sugeba vienu ar kitu būdu sustiprinti šeimos meilę ir vienybę.

Kokį autoriteto vaidmenį matote krikščioniškoje bendruomenėje?

Krikščioniškoje bendruomenėje autoriteto nėra. Yra tarnystė, kurioje mes paklūstame Evangelijos, Tiesos autoritetui. Jeigu bendruomenė nevieninga, kaip aš pasitarnausiu jos pašaukimui - vienybei? Prisiminkime Evangeliją. Jeigu yra pavydas ar neapykanta, būsiu šios bendruomenės tarnas, paklusdamas broliškos meilės reikalavimams. Autoritetas nėra verdikto praktikavimas. Sakyčiau, kad bendruomenėje daugiausiai autoriteto turintis žmogus turi būti paklusniausias, didžiausias tarnas. Tarnas ne vieno ar kito žmogaus, bet Evangelijos.
Kitas dalykas - įsiklausymas. Turintis autoritetą yra tikros, iš Šventosios Dvasios kylančios ir kiekviename esančios šviesos tarnas. Jis turi įsiklausyti į šią šviesą. Paklusdamas Evangelijai, jis negali nepaklusti Šventosios Dvasios teikiamai šviesai. Tai man atrodo labai svarbu, kad jis pamatytų ir atskleistų bendruomenėje kituose esančią šviesą.

Ar įmanomas dialogas tarp skirtingų krikščionių bendruomenių, religinių konfesijų?

Žinoma, įmanomas. Skirtingų krikščionių bendruomenių hierarchų priimti sprendimai rodo, kad ekumenizmas žengia pirmyn, jau padarė didelę pažangą. Ekumenizmas įmanomas, nes Dievo valia yra tokia, kad viskas būtų vieninga. Šventosios Dvasios kvietimas susijungti visiems krikščionims yra tikras. Viena iš priemonių siekti ekumenizmo yra įsiklausyti ir suprasti vieniems kitus užuot teisus. Ekumenizmas galimas ir todėl, kad Šventoji Dvasia vis stipriau padeda kiekvienam pajusti Dievo žodžio grožį ir Evangelijos tyrumą. Kai kiekvienas mūsų vis labiau atsiveria Evangelijai, Kristaus Bažnyčia atrodo vis puikesnė, vis labiau spinduliuojanti. Taigi ekumenizmas įmanomas.
Kitas klausimas - ryšys tarp skirtingų religijų. Manau, jog ekonominė tikrovė yra tokia, kad mes nebemokame vieni kitų klausyti. Vis daugiau žmonių iš neturtingų šalių atvyksta į Europą. Jie neišpažįsta krikščionybės. Vadinasi, ryšys tarp skirtingų religijų gali egzistuoti tik tuomet, kai krikščionys yra tikri, neturintys jokių kompleksų dėl krikščionių tikėjimo išpažinimo ir mokantys įsiklausyti į kitų religijų atstovus, gerbti kitų religinę laisvę. Religinė laisvė įmanoma todėl, kad žmonių širdyse veikia Šventoji Dvasia. Religinė laisvė - ne laksizmas (moralinė doktrina, atmetanti draudimus, kraštutinė tolerancija), bet pati didžiausia ištikimybė mano ieškomai tiesai yra ta, kurią randu savo sąžinėje. Tegul kiekvienas būna ištikimas tiesai, atrastai savo sąžinėje. Žinau, kad yra problemų su kai kuriomis religijomis, kai ją bandoma kitiems primesti. Ar tuomet lieka vietos žmonių sąžinei? Nežinau, kaip tada gali pasireikšti žmonių laisvė. II Vatikano Susirinkimo dokumentas "Dignitatis humanae" apie religijos laisvę yra visiškai adekvati priemonė ryšiams tarp religijų suvokti bei padedanti joms suartėti.

Ar ekumenizmas galėtų išgydyti vienų kitiems padarytas žaizdas?

Be abejonės, tai jau vyksta. Pradžią padarė Popiežius Paulius VI ir Atenagoras, paprašydami vienas kito atleidimo. Jono Pauliaus II pontifikato pagrindinė dimensija - prašyti atleidimo. Jo atsiprašymas už Bažnyčios klaidas yra nuoširdus. Mano manymu, ekumenizmas gali stiprėti, progresuoti, vieniems įsiklausant į kitus ir atgailaujant vieni kitų atžvilgiu. Visi mes darėme ir darome klaidas. Ekumenizmas iš tiesų yra žaizdų išgydymo šaltinis. Matome, kad už nesutarimų slypi vienybė.

Ar užtenka įsiklausyti į kitus? Ar tai nėra laikinas, išnykstantis veiksmas?

Taip, be abejonės, įsiklausymo neužtenka, tačiau įsiklausant, matant kito turtingumą, palengva suvokiamos savos klaidos. Šis įsisąmoninimas turi būti vainikuojamas atleidimo prašymu. Pavyzdžiui, Prancūzijos vyskupai 1997-ųjų rudenį atsiprašė už Bažnyčios poziciją Antrojo pasaulinio karo metais žydų atžvilgiu.

Kokį vaidmenį turi vaidinti krikščionis? Ar jis turi būti misionierius, ar, priešingai, kontempliatyvus?

Nei vienas, nei kitas arba abu išsyk. Kontempliatyvioji Šv.Kūdikėlio Jėzaus Teresė buvo misionierių globėja. Manau, kad tik tas, kuris suvokia Dievą, gali būti misionierius. Žmogus, nejaučiantis Dievo, rizikuoja tapti prozelitu, primetančiu kitiems savo tikėjimą, kad kiti būtų panašūs į jį. Žmogus, pasitikintis Dievu, mato kitame gimstančią tikrą meilę. Evangelizacijos misija visuomet gimsta iš meilės. Evangelizacijos šaltinis - meilė. Iš meilės kitam, kito gerovei jam kalbėsiu apie Jėzų, skelbsiu Evangeliją. Bet ne tam, kad jis gyventų Ja lygiai taip pat, kaip aš, bet pagal tai, kaip jis Ją supranta.

Ką reiškia krikščionio fenomenas? Ką reiškia būti krikščioniu?

Formaliai krikščionis - Kristaus mokinys. O kas jis? Kuris neteisia, yra tiek laisvas, kad sugeba visus priimti į savo širdį, kuris myli taip, kad priima kitą tokį, koks jis yra. Krikščionis yra ne būtinai darantis ką nors kitam gera, nes tuo užsiima humanitarinės tarnybos ir kartais daro tai geriau negu krikščionis. Jis yra ištikimas tiesai - ne save primetančiai tiesai, bet savo pasirinktam keliui. Jis stipresnis už madas ar nuomones, ištikimas Kristaus asmeniui, Evangelijai. Krikščionis yra Dievo žmogus, suvokiantis, kad Dievas yra, galintis kaip Jėzus pasakyti: "Tėvas jus myli". Net paprastų dalykų akivaizdoje jis turi tėviškos meilės visiems žmonėms, vidinio džiaugsmo, kupiną gerumo žvilgsnį. Pažiūrėkite, kaip Jėzus žavisi kūrinija: "Pažvelkite į laukų gėles". Nesimeldžiantis krikščionis man nėra krikščionis. Jis turi palaikyti ryšį su Dievu, o Dievas jam - Esantysis. Jis suvokia, kad tėra mokinys, o ne Mokytojas, koks yra Dievas.

Ko mūsų laikotarpiu reikalaujama iš krikščionio, koks jis turėtų būti? Kaip jis turėtų atsiliepti į kitų žmonių, nebūtinai krikščionių, reikalavimus?

Mūsų laikotarpio vienas stipriausių ženklų yra mūsų skirtingumų susitikimas: kitų religijų, kitokios minties pripažinimas. Šiandien krikščionį apibūdina ištikimybė savo sąžinės laisvei, kad jos nesužavėtų jokia ideologija. Krikščionis iš esmės yra laisvas, t.y. gebantis priimti kitą. Seniau galbūt krikščionis labiau arba šlovino Dievą, arba darydavo gailestingumo darbus. Šiandien, kai socialiniame gyvenime egzistuoja karitatyvinė veikla, krikščionis yra tas, kuris sugeba matyti kito žmogaus, krikščionio ir nekrikščionio, grožį ir gerumą. Krikščionis, nesugebantis žavėtis kito žmogaus vidiniu grožiu, rizikuoja tapti sektantišku, o tai jau neatitinka Evangelijos.

Kokią vietą krikščionis turėtų užimti politiniame, ekonominiame gyvenime?

Tarnauti ne savo asmeniniams ar ideologiniams interesams, bet savo miestui, nacionalinės bendruomenės vienybei. Krikščionis turi turėti įsipareigojimų politiniam gyvenimui, nes jis įsitikinęs Evangelijos tiesa, tarnaujančia žmogui. Ginti žmogaus gyvybę nuo jos užsimezgimo iki pabaigos. Šis gynimas yra esminė žmogaus vertybė. Akivaizdu, kad politikoje krikščionis turi įsipareigojimų. Įsipareigojimų ne kovoti su kitais, bet įgyvendinti turimą socialinių, visuomeninių santykių viziją, demokratiją, kuri artima žmogaus prigimčiai. Reikia kovoti, kad laisvė, taika, teisingumas, moters, sutuoktinių ir gyvenimo orumas taptų visuomenės fermentu.

Jis turi būti kovotojas?

Jis įsitraukia į politiką tam, kad, gerbdamas kiekvieno įsitikinimus, tarnautų savo šaliai. Manau, kad yra garbingų žmonių ir jų reikia politikai. Tačiau tai nereiškia, kad visi turėtų vienodai galvoti. Pažanga pasiekiama rungiantis idėjoms, dėl jų diskutuojant.

Ką atgaila ar auka gali reikšti šių laikų žmogui?

Aš nevartočiau šių sąvokų. Viskas priklauso nuo to, ką savo šalyje konkretus žmogus patyrė, išgyveno. Ką reiškia, kai gyvenimo sunkumai tampa auka? Sunkumai yra meilės gausumo ir ištikimybės pasireiškimo, o ne nusišalinimo nuo jų vieta. Reikia pasakyti, kad šiais laikais Evangelija tarnauja ne sunkumams pašalinti, bet tam, kad padėtų juos nugalėti ir kad sunkumai netrukdytų mylėti vieniems kitus. Evangelija padeda mums mylėti, būti taikdariais net tuomet, kai taika atrodo neįmanoma. Evangelija padeda sunkiausiais gyvenimo momentais pasiekti atleidimą. Ji skirta ne tam, kad gyventume mitiniame ideale, kuriame visi yra gražūs, malonūs, šaunūs. Mus supa konkretūs sunkumai, kurių negalime nepaisyti. Žmogus, niekuomet nepažinęs sunkumų, nežino, ką reiškia mylėti, būti ištikimam, save aukoti kito laimei. Taigi kalbėtina ne apie kovojimą, bet apie matymą, kaip sunkumas manyje sustiprina apsisprendimą išlikti ištikimam savo sąžinės laisvei, tiesai, kuria tikiu, meilei socialiniuose santykiuose. Šitaip suprantu auką. Ne pasiduoti, ne nuleisti rankas sunkumų akivaizdoje, bet perkeisti juos į dar didesnę viltį bei meilę.

Kaip išgirsti Šventosios Dvasios balsą ir leistis Jos vedamam darbe?

Visų pirma reikia tikėti Šventąja Dvasia, kad Ji egzistuoja ir daugiau, nei mes galime įsivaizduoti. Bet, kaip sako pranašas Izaijas, mūsų Dievas yra pasislėpęs Dievas. Taigi esame pakviesti meilei stiprinti. Nereikia manyti, kad Šventoji Dvasia pasireiškia išoriškai. Šventoji Dvasia nėra charizma. Būti Jos vedamam, nereiškia turėti tam tikrą charizmą. Jėzus, gyvendamas Nazarete, kančios metu buvo visiškai pripildytas Šventosios Dvasios, o ne charizmos. Reikia leistis Šventosios Dvasios vedamam. O kaip būti Jos vedamam? Visų pirma vyrams ir moterims reikia ne sentimentalios, bet autentiškos vienybės su Dievu. Šventoji Dvasia per įvykius, Bažnyčios žodį, Dievo žodžio skaitymą veikia žmonių sąmonę. Ištikimybė Šventajai Dvasiai - tai leidimas Jai byloti mano gyvenime, būti Jos vedamam, darymas to, ką Ji man sako, t.y. atlikimas savo pareigų. Ištikimybė savo pareigoms nėra savitikslė, o reikalinga, kad gyventume pagal Evangeliją. Esant Prancūzijoje, sunku mylėti žmogų, pavyzdžiui, esantį Kinijoje. Esmė yra ta, kad turiu mylėti žmones, su kuriais dirbu, būti garbingam savo darbe. Tuomet būsime tikri, kad mus veda Šventoji Dvasia.

Dėkojame už pokalbį.

Kalbėjosi Jūratė TERLECKAITĖ

© 2002 "XXI amžius"

 

Vyskupas Pjeras d'Ornelasas