Atnaujintas 2002 m. sausio 18 d.
Nr. 5
(1012)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Krikščionybė šiandien
Laikas
Gimtas kraštas
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Brangia kaina atgautą laisvę svarbu visada branginti

Nepamirštami Sausio 13-osios apgulties, nemigos, aukos, maldos ir laukimo įvykiai sukvietė mus šiandien čia apmąstyti praeitį, susikaupti ties dabartimi ir pažvelgti į ateitį.
Didysis Lietuvos kunigaikštis Gediminas kadaise yra pasakęs: "Pirmiau geležis sutirps į vašką ir vanduo pavirs į uolą, negu mes ištartą žodį atšauksime". Šie gilūs, ryžtingi ir prasmingi žodžiai mus įkvepia, drąsina ir įpareigoja.
Matėme žudomą Lietuvos gamtą, griaunamą kultūrą, žlugdomą moralę, ištrinamą istorinę atmintį, pakertamą kalbą. Suvokėme atsidūrę didžiausiame pavojuje, supratome, kad laikai keičiasi ir kad galime patys juos keisti. Ir tada sustojome ginti tautos gyvybės.
Auka už laisvę. Mažos tautos - didelė auka. Bet taip įvyko, vadinasi, taip reikėjo. Po šios nakties aš daug ką pradėjau suprasti. Aš pradėjau suvokti, kad viskas šiame gyvenime turi kokią nors prasmę. Žodis, net žvilgsnis turi prasmę. Mes ją ne visada suvokiame. Ir viskas tarpusavyje siejasi, viskas rišasi. Mes manėme, kad kelias į laisvę bus tiesus ir neilgas, bet išėjo kitaip. "Už laisvę reikia brangiai mokėti, veltui duodama tik vergija" (iš 11 klasės mokinės Vidos Tupčiauskaitės rašinio).
Kaip ši mokinė, taip ir mes šiandien jaučiame, jog mūsų visų uždavinys - laisvoje Tėvynėje kurti prasmingą, kilnią ir garbingą Lietuvos ateitį.

Ėjau ir tikėjau - sulauksiu, - sulaukiau.
Regiu, kaip šviesėja dangus apsiniaukęs...
Sugrįžta į Lietuvą Meilė ir Dievas -
Laisva Lietuva! Lietuva prisikėlus!
(Kęstutis Genys)

Šiandien suprantame visi, jog laisvė buvo atgauta brangia kaina, todėl svarbu ją branginti, su meile ir atsakomybe ja naudotis.
Matydamas Lietuvą pirmaujančią pagal savižudybių skaičių, nepažabotą nusikalstamumą, nuliūdusius žmonių veidus bei mažėjantį gimstamumą, negaliu pamiršti skaudžios statistikos: 91.6 procento šeimų augina vieną arba du vaikus, 2001 metais gimė 32 tūkstančiai, mirė 40 tūkstančių žmonių. 18 procentų vaikų gimė ne santuokoje. Nesantuokinis gimstamumas 1998 metais padidėjo 68 procentais. Per metus išsituokia apie 11 tūkstančių porų ir kasmet be vieno iš tėvų lieka apie 12 tūkstančių vaikų. Tai potencialūs nusikaltėliai, nepažinę šeimos židinio šilumos, tėvų meilės ir brolių bei seserų nuoširdumo. Didelis klausimas, ar taip užaugę vaikai sugebės sukurti gerą šeimą. 2001 metais įvykdyti 378 tyčiniai nužudymai, užregistruoti 176 išžaginimai ir 4 185 plėšimų atvejai. Aš labai norėčiau, kad Lietuvos vadovai ir visi besirūpinantys šeimos klausimais pirmiausia ir daugiausia dėmesio skirtų šeimoms. Joms privalu suteikti teisines ir socialines garantijas, o būsto stokojantiems jauniems sutuoktiniams - beprocentes paskolas jam įsigyti ir įsirengti. Jaunimu pasitikinti ir į jo ateitį investuojanti valstybė patirs mažiau traumų, galės džiaugtis šeimų laime ir jose krykštaujančiais vaikais.
Visi suprantame, jog meilės, gerumo, nuoširdumo, atjautos bei pasiaukojimo pagrindas padedamas šeimoje. Šiandien šeima yra tapusi moralinio nuosmukio auka. Jai stinga dvasingumo, vienybę keičia individualizmas ir neištikimybė. Vis gausėja nenorinčiųjų tuoktis, bet gyvenančių kartu. Valstybė neturėtų skatinti tokių žingsnių, nes panašiomis sąlygomis auginant vaikus pakertami gražios ateities pamatai. Dar skaudesni žingsniai į ateitį - vadinamieji "mėgintuvėlių vaikai".
Šventasis Tėvas Jonas Paulius II nuolat pabrėžia, jog šeimą ir santuoką turi ginti ne tik valstybė, bet ir visa visuomenė. Šeimai ir santuokai kiekvienas žmogus turi įsipareigoti rimtai, nes būtent šeimoje ir santuokoje slypi atsakymai į šiandieninius iššūkius ir ateities pavojus.
Jubiliejiniais metas Šventasis Tėvas sakė: "Vaikai - šeimos ir visuomenės pavasaris. Argi patys vaikai savotiškai nuolatos neegzaminuoja savo tėvų? Jie tai daro ne tik savo dažnais "kodėl", bet ir savo kartais besišypsančiais, kartais liūdnais veidais. Atrodo, tartum į jų visą egzistenciją įrašytas įvairiausiais būdais, net kaprizais, reiškiamas klausimas: mama, tėti, ar mylite mane? Ar aš tikrai esu jums dovana? Ar priimate mane tokį, koks esu? Ar visada stengiatės daryti tai, kas tikrai man geriausia? Šito klausiama galbūt daugiau akimis negu žodžiais, tačiau tai primena tėvams jų didelę atsakomybę ir yra savotiškas Dievo balso aidas."
Tęsdamas mintį, Popiežius kalbėjo: "Visomis išgalėmis ginkime šeimos vertybę ir pagarbą žmogaus gyvybei nuo prasidėjimo momento. Šios vertybės priklauso pamatinei dialogo bei žmonių bendro gyvenimo "gramatikai" (...) Visų geros valios žmonių, tikinčių šiomis vertybėmis, prašau veiksmingai suvienyti savo jėgas kultūros tendencijose ir žiniasklaidoje, politinuose sprendimuose ir tautų įstatymuose . (...) Jums, mamos ir tėčiai, sakau: jūs pašaukti iškiliai misijai - bendradarbiauti su Kūrėju perduodant gyvybę; nebijokite gyvybės! Kartu skelbkite šeimos ir gyvybės vertybes. Be jų nėra žmogaus vertos ateities!"
Šiandien prisimename ir pagerbiame Sausio 13-osios aukas. Laisvės gynėjai žuvo trokšdami laisvos ir laimingos Lietuvos. Tačiau sužinojus, jog pernai Lietuvoje įvykdyti 378 tyčiniai nužudymai, apima siaubas. Tokie reiškiniai įpareigoja mus, sutelkus visas jėgas, rūpintis žmogumi ir jo vidinio pasaulio grožiu, mokyti jį mylėti, kad pasitrauktų neapykanta ir žiaurumas. Rašytojos Anos Rachmanovos žodžiais, "meilė - tai paties užsidėta nepaliaujama pareiga dirbti mylimam žmogui, jam aukotis, visiškai pamiršus save ir savo asmenį. Tai sugebėjimas iš skausmo, kurį patiri iš mylimo žmogaus, susikurti sau džiaugsmą. Meilė - tai kryžius, kurį norint nešti iki galo reikia ne kartą žemai žemai pasilenkti. Meilė - tai auka, kurią žmogiškoji širdis sudeda po kojomis, kuris pats savo Meile atpirko pasaulį".
Brangieji! Su pasitikėjimu ir viltimi žvelkime į Lietuvos ateitį, darydami tik gerus darbus ir pavyzdingai atlikdami savo pareigas. Neteiskime ir nesmerkime, bet sugebėkime ištiesti meilės ir gerumo ranką vienas kitam. Neužgauliokime ir nesityčiokime vieni iš kitų viešumoje, spaudos puslapiuose, televizijos ekranuose. Verčiau nueikime prie ligonio lovos ir patarnaukime jam, nes tik kančios ir kryžiaus mokykloje pražysta tikrieji meilės, išminties ir gerumo žiedai.
Baigti savo žodį leiskite Lietuvos laisvės dainiaus, aktoriaus ir poeto Kęstučio Genio eilutėmis:

Kovoj pralietas už laisvę kraujas
Šaukia atgimti Tautą iš naujo.
Jeigu su meile arsim ir sėsim
Derlius bus geras. Dievas padės mums.

Vyskupas Eugenijus BARTULIS

Iš 2002 m. sausio 13 d. Lietuvos Seime pasakytos kalbos

© 2002 "XXI amžius"

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija