Atnaujintas 2002 m. sausio 18 d.
Nr. 5
(1012)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Krikščionybė ir pasaulis
Krikščionybė šiandien
Laikas
Gimtas kraštas
Nuomonės
Lietuva
Pasaulis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Sausio 13-oji per vaiko išgyvenimų prizmę

Vakarykštė diena - šiandienos atmintis. Kokia ta diena buvo prieš vienuolika metų?
- Svetima kariuomenė, žeminimas, grasinimai.
- Tai buvo kruvini įvykiai prie Televizijos bokšto.
- Tada buvo aukų už Lietuvos laisvę, - taip atsako Kauno V.Kuprevičiaus vidurinės mokyklos moksleiviai Skirmantas Ivanauskas, Evelina Germanavičiūtė ir kiti.
Jie - vienuoliktokai, dvyliktokai, 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius prisimenantys per vaiko emocijų prizmę. Tada, kai aidėjo šūviai, jiems buvo šešeri septyneri metai. O Mangirdui Žiliui - vos ketveri. "Nedaug ką prisimenu, bet to, kas liko širdyje, neištrins niekas", - sako jis.
Atrodo, kai eina metai, kraupūs įvykiai tolsta, tačiau vaikystės išgyvenimai visada lieka stiprūs.
- Bijojau, glaudžiausi prie mamos, laukėm tėčio, bijojau, kad ir jo nenušautų. Vėliau daug naktų klykdama pašokdavau iš lovos, tarytum mačiau karą, - tokie ir panašūs visų septyniolikmečių aštuoniolikmečių atsakymai. Jie dabar jau protu įprasmina tai, kas buvo, istorinę Sausio 13-osios tragediją išgyvena kaip savo asmeninės būties dalį.
"Kai vyko ši baisi tragedija, buvau šešerių, - rašo Rūta Balčiūnaitė. - Tėveliai visą dieną ir naktį praleido Sitkūnuose, iš kur radijo bangomis buvo perduodama informacija užsienio šalims. Kamavo didelis nerimas, verkiau, man buvo labai baisu, kai aplinkiniai kalbėjo apie tankus ir kareivius. Kartu su močiute nešėme arbatą ir sumuštinius žmonėms, budėjusiems prie "Telekomo".
Aistė Bražėnaitė prisimena: "Namuose suskambo telefonas. Tėtis pakėlė ragelį ir susirūpinęs įjungė televizorių. Kalbėjo žinių pranešėja. Aš nelabai supratau, kas atsitiko, tik suvokiau, kad kažkas baisaus. Vėliau tėtis paaiškino, kad žmonės gina Televizijos bokštą, nes jį nori iš mūsų atimti svetimi..."
Giedrė Meškauskaitė šią dieną prisiminė blankiai, lyg per miglą. Jos šeimoje vyravo sumaištis, kai pradėjo kaukti sirenos. "Tik vėliau supratau, koks pavojus buvo iškilęs mums visiems", - taria ji.
Moksleivė Aušra Kolbergytė šiuos įvykius jau sugeba vertinti istoriniame, politiniame kontekste, turi savo įsitikinimus, ateities viziją: "Tikiuosi, kad dabar visi nesutarimai bus sprendžiami ne kraujo liejimu. Tos nakties įvykius stebėjau per televiziją. Akių negalėjo sumerkti visa mano šeima. Šie vaizdai ir šiandien mano atminty".
Kūrybingai dirbančios vyresnioji mokytoja Regina Talalienė, metodininkė Janina Intienė perteikia ne tik faktinę medžiagą, bet sugeba ugdyti mokinių mąstymą, gebėjimą vertinti, analizuoti. Ir žinios tampa jaunuolių savastimi, įsitikinimais, pilietine pozicija.
Neatsitiktinai laisvės gynėjų dienos paminėjimo renginyje mokyklos salėje išdėstyta gausi šių mokytojų surinkta medžiaga, parengti stendai. Paroda "1991-ųjų metų sausio 13-oji” tapo svarbiu, emociniu renginio akcentu.
Kas jie? Trylika užgesusių gyvybių, keturioliktoji - vėliau: nuo sužeidimų.
Jų visų portretai su biografijos tekstais žvelgia nuo sienos į susirinkusiuosius.
Ties kiekvienu jų ant staliuko - moksleivių ir jų vadovo Rimanto Bako meniškai išdrožtas medinis koplytstulpis ar kryžius. Kiekvienas savitas - kaip ir žuvusiųjų asmenybės (greta padėta įvairi medžiaga: iškarpos iš laikraščių, fotografijos ir kita). Jie gyveno, mylėjo, dirbo...
Žuvo... Dega keturiolika žvakelių. Viršuje ties kiekvienu portretu - tapytas paveikslas - gėlė. Tai dailininkės Večkienės drobėje lyg amžinybėje sustingę žiedai. Jie tarsi būties akimirką sustabdyti, kad prabiltų į mus iš anapus, iš praeities, iš žydėjimo, gyvenimo laiko, kaip ir žuvusieji, kad pasibelstų į mūsų širdis apmąstymų, jausmų, filosofinių gelmių kalba.
Salėje vos telpa susirinkusieji: ir pradinukai, kurie 1991 m. sausio 13-ąją dar nebuvo gimę, ir tie, kurie patys stovėjo barikadose, apkurtinti tankų šūvių... Žilagalvės mokytojos dalijosi baisiais prisiminimais...
Renginio scenaristė ir režisierė direktoriaus pavaduotoja ugdymui Zofija Gražina Geldauskienė sugebėjo renginį paversti tarsi laiko upe, kurios krante sėdėtume ir stebėtume ją tekančią, o kartu tuos įvykius susietume su savuoju "Aš", su šiandienos atmintim, rytojaus svajone.
Garso įrašus G.Tautkaus "Broli, neverk", F.Šuberto "Ave, Marija" pakeičia skaitovo jaunatviškas balsas: "Jai buvo tik 23-eji. Tai Loreta Asanavičiūtė. Ji žuvo..."
Į nuščiuvusią salę su žvakele rankoje įeina moksleivė, apsirengusi tautiniais rūbais, ir uždega pirmąją žvakę prie Loretos portreto. Atmintis gyva! Tautos atmintis perduodama jauniesiems... Jaunatvišką šurmulį pakeitusioje susimąstymo tyloje skamba Loretos sesers Renatos prisiminimai.
Uždegama ir antroji žvakė - prie Dariaus Gerbutavičiaus, ir trečioji - prie Igno Šimulionio portretų. Jie patys jauniausi, vos po aštuoniolika teturėję.
Titas Masiulis... Jį prisimenant uždegta žvakelė ir Kauno Petrašiūnų kapinėse, kur su auklėtojomis lankėsi ne viena klasė. "Titas - reiškia balandį, taikos simbolį. Jis toks ir buvo. Mylėjo kiekvieną gamtos sutvėrimą", - Tito tėvų žodžius skaito vedančioji.
Sužimba vis daugiau žvakučių: prie Alvydo Kanapinsko, Vytauto Kancevičiaus, vis daugiau prasmingų žodžių krinta mokinių atmintin. Algimantas Kavoliukas: "Būk doras žmogus, neskriausk kitų!" Vytautas Vaitkus: "Mylėk savo šeimą, sodink obelis, statyk namą". Uždegtos žvakutės mena Rimantą Juknevičių, visus drąsinusį nesitraukti nė žingsnio. Alvydą Matulką, saugoti bokšto atvykusį net iš Rokiškio. Apolinarą Povilaitį, visų apibūdinamą kaip itin dorą žmogų. Rolandą Jankauską, vos grįžusį iš armijos jaunuolį. Vidą Maciulevičių, kurį vis šaukė ir šaukė mažasis sūnelis, nesuprasdamas, kodėl tėvelis neatsibunda.
Nebeatsibus jie... Plevena keturiolika žvakučių, apšviesdamos portretus ir koplytstulpius.
Lyg iš po žemių perliuku suskamba mergaičių ansamblio atliekama daina "Gėlė" (vad. A.Mickienė).
Mokytojo Artūro Šakalio vadovaujami daugiau kaip pusšimtis dainininkų užtraukia tautos mėgiamas dainas "Tėvyne, tu mano tėvyne", "Pabudome ir kelkimės", kurias sukūrė J.Marcinkevičius ir G.Tautkus, K.Genys ir R.Paulauskas.
Jaunoji mokyklos poetė septintokė G.Burneikytė paskaito savo eilėraštį, skirtą Sausio įvykiams atminti. "Ten eisiu, kur melas krūtinės nekausto, kur nieko išduot nei apvilt negali".
Mokyklos svečias J.Ardzijauskas, poetas, tremtinys, sužavėtas moksleivės eilių, sakė, kad jis yra emociškai pakylėtas, paskaitė savo eilėraščius "Aula" ir “Beržai-broleliai".
Poeto sukurti įvaizdžiai "sniego pusny - nekalto kraujo dėmės", "partizanai - broleliai-beržai", o taip pat moksleivių skaitomos A.Paulausko eilės "Ne gėlės raudonai pražydo" - moksleivius nukelia į kitą gyvenimo lygmenį, rodo Laisvės kainą, žadina atsakomybę už būtį, savo ir tautos likimą.
Mokykloje - didžioji dalis tos kartos, kuri apie okupaciją ir Sausio 13-osios įvykius skaito iš knygų. Tai jiems buvo "senų senovėje". Atminimų dienos, minėjimai neleidžia pamiršti žaizdotos tautos praeities, ragina tęsti kilnius darbus.
Mokyklos direktorė V.Binevičienė kviečia žuvusiųjų atminimui skirti savo darbus, mokslą, dainas.
Krepšelis su gėlėmis, laisvės gynėjų pagerbimo simbolis, išvežamas prie Laisvės paminklo.
O gyvenimas eina, nepriklausomai nuo laiko. Ištuštėjusioje salėje - vėl nenutrūkstama veikla: sukasi keliasdešimt aerobikos ratelio šokėjų, iš kai kurių auditorijų skamba repetuojama melodija.
Bus viskas geriau ir šviesiau, jeigu vakarykštė diena bus ne prarasta, o giliai įsisąmoninta atmintis, jeigu rytojus, šiandienos svajonė, bus grindžiama jaunųjų kūrybiniu darbu, kilniais siekiais, pedagogų triūsu. Kas mums gal ir pabodę, vaikams - neprirašytas lapas. Rašykime į jį apie tai, kas švaru ir tauru.

Leonora ČEPIENĖ

Kaunas

© 2002 "XXI amžius"

 

Uždegamos žvakutės Sausio 13-osios aukoms

Lino MERECKO nuotrauka

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija