"Kalakutai"

“Kas yra liberalas, nubėgęs pas socialdemokratus?", - šiomis dienomis klausė "Lietuvos ryto" politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka. Ir čia pat atsakė: "Matematiškai išeitų lyg ir koks socialliberalas. Bet pasvarsčius ūkiškai - tik nelegali politinė prostitutė, dėl akių kažką murmanti apie sąžinę ir rinkėjus. Liberalo perbėgimas iš organizacijos į valdžios stovyklą - geriausias argumentas, kokį tik galima rasti prostitucijai legalizuoti". R.Valatka turėjo galvoje ne tik Seimo narį J.Raistenskį, kuris ant R.Pakso iškilimo bangos paskubėjo tapti liberalu, bet ir kitus vadinamuosius liberalus, bet kada pasirengusius už gardesnio valgio šaukštą parsiduoti bet kam, kas tą šaukštą pasiūlys. Kita vertus, didžioji dauguma dabartinių liberalų absoliučiai net nesuvokia, kas gi yra tas liberalizmas ir jo ideologija. Jie būriais nusekė paskui "širdžių premjerą" Rolandą ne savo politinių įsitikinimų vedini, o tik tikėdamiesi pakliūti valdžion. Kokia, pavyzdžiui, gali būti liberalė Seimo narė D.Teišerskytė, balsuojanti kartu su vadinamaisiais socialdemokratais prieš teisėtos nuosavybės grąžinimą jos savininkams? Taigi akivaizdu, kad dauguma vadinamųjų liberalų nežino, kas yra liberalizmas apskritai ir niekada neskaitė pasaulio politologų analizių. Tie, kurie skaitė ir žino, kaip, pavyzdžiui, vienas iš buvusių Liberalų sąjungos kūrėjų filosofas Vytautas Radžvilas, jau seniai metė tą savanaudžių kompaniją, supratęs, kad dirbtinai lipdoma grupuotė iš esmės esanti ne kas kita, kaip dar vienas "motininės" partijos sugalvotas Trojos arklys. Kaip, beje, ir kitos "prielipinės" partijos, neišskiriant ir K.Bobelio krikščionių demokratų, kuriuos irgi reikėtų rašyti kabutėse.

Bene geriausiai liberalizmą yra apibūdinęs italų nacionalizmo dvasios vadu vadintas filosofas Enriko Koradini. Savo 1908-1914 metų publikacijose Italijos ir pasaulio spaudoje, kurių dalis buvo paskelbta ir prieškarinės Lietuvos žurnaluose, E.Koradini rašė: "Trys dalykai - liberalizmas, socializmas ir demokratija - sudaro tas didžiąsias netiesas, kurių reikia kratytis ir tokiu būdų atnaujinti italų tautos gyvenimą”. Prie tų didžiųjų netiesų priskiriant demokratiją, galima ir nesutikti su italų filosofu. Matant, kaip ta demokratija išsigimsta, ypač Lietuvoje ir kitose pokomunistinėse šalyse, norom nenorom tenka susimąstyti. Taigi E.Koradini teigė, jog liberalizmo doktrina yra individualizmo doktrinos primetimas bet kokiai tautai, sukuriant valstybės laisvę dėl laisvės. Iš tikrųjų kokį gi toji laisvė turi nacionalinį principą? Vardan kokių tautinių siekimų ji įkurta? Gal tie siekimai ją ne stiprina, bet smukdo ir valstybei nieko neduoda? Pasak E.Koradini, liberalizmo doktrina yra individualistinė doktrina, nes visą savo dėmesį skiria individui, o ne tautai ir valstybei.
Liberalui tarnauti privalo valstybė, kaip ir socialistui, kad padėtų užgrobti svetimą nuosavybę. Ypač įdomus italų filosofo pastebėjimas, jog kada individas pastatytas į politinės sistemos centrą, garbėtroškų degeneracija yra natūrali ir neišvengiama.
Aišku, šios pastabos gali sukelti įspūdį, jog norima "mušti gulintį", t.y. į visas puses išsilakstančius Lietuvos liberalus. Anaiptol. Liberalai mažai kuo skiriasi nuo kitų dirbtinai sukurtų partijų. Išimtį sudaro tik vadinamieji socialdemokratai, faktiškai nukopijavę seną kompartijos struktūrą ir, pasinaudoję demokratija, pavertę ją dar labiau ciniška bei akiplėšiška, klaniniais principais paremta organizacija, vis dar besiskelbianti ginanti "paprastų žmonių" interesus, kurie klano partijai iš tiesų absoliučiai nerūpi. Numetami grašiai atskiroms visuomenės grupėms, žinoma, ne iš partijos kasos, o iš visų mokesčių mokėtojų kišenės, pateikiami kaip to "rūpesčio" rezultatas. Pavyzdžiui, tokiu būdu buvo pademonstruota meilė Marijampolės cukraus fabrikui, iš tiesų smogusi per kišenę visiems cukraus vartotojams. Bet ir tai dar ne viskas. Vadinamieji socialdemokratai, pajutę, jog atėję į valdžią jeigu ne amžinai, tai bent jau ilgiems metams, visiškai neslepia savo simpatijų buvusiam okupaciniam sovietiniam režimui ir to režimo tarnams. Juk dar ir papildomą įstatymą jų naudai priėmė - negrąžinti savininkams namų. Tų namų savininkais daugiausia buvo dabartinių socdemų pirmtakų padaryti "liaudies priešai", kuriuos žudė ir trėmė į Sibirą. Kalbama, kad tremdavo vien už tai, jog kažkoks čekistas ar partinis bosas, nusižiūrėdamas jam patikusį namą ar butą ir, atsikračius šeimininkais, galėdavo apsigyventi jame. Štai ir buvo sukelti ant kojų "skriaudžiami" nuomininkai. Tačiau ir to pasirodė maža. Sugalvotas įstatymas, numatantis nuo okupacijų nukentėjusių asmenų valstybinių pensijų skyrimą komunistų partijos veikėjams ir net eiliniams NKVD ir KGB darbuotojams (tuo tarpu aukštieji KGB karininkai didžiules pensijas gauna tie-siai iš Maskvos). Kaip pažymėjo Seimo narys Po-vilas Jakučionis, šitaip ciniškai tyčiotis iš valstybės istorijos, Lietuvos laisvės kovų dalyvių, žuvusiųjų ir gyvųjų gali tik bolševikai. Žinoma, jie nebūtų tokie, jeigu (kaip ir kitų) savo "gerų darbų" nepridengtų demagogiška maskuote. Esą brangioji partija (iš kurios kažkodėl nejučiomis išgaravo darbo, doros ir darnos lozungas) rūpinasi kraują liejusiais Raudonojoje armijoje antihitlerinės koalicijos dalyviais. O iš tikrųjų tie, kurie iš tiesų buvo fronte Antrojo pasaulinio karo metu, jau beveik visi išmirę. Liko tik represinių struktūrų darbuotojai, tūnoję užfrontėje, buvę stribai, kurie buvo prilyginti "didžiojo tėvynės karo" dalyviams. Daugiau nei ciniškai skamba partijos vadų aiškinimas, jog tie "veteranai", po karo dirbę partinėse struktūrose, nekalti, nes nevykdė represijų prieš Lietuvos žmones. Tai irgi dar viena akivaizdaus melo skraistė. Be partijos nurodymo nė vienas stribas ar enkavėdistas nekankino. Vis dar bandoma aiškinti, jog "organai" buvo aukščiau partijos. Deja, dokumentai liudija ką kita. Visi slapti įsakymai dėl represijų, paskyrimų į atitinkamas pareigas buvo laiminami partinės vadovybės. Tokios tvarkos nepažeidė nė vienas, nors ir labai aukštai iškilęs enkavėdistas ar kagėbistas. Aišku, mokesčių mokėtojų piniginės ne kažin kiek paplonės paskyrus valstybines pensijas "veteranams", juk "brangioji" partija išvogė tūkstančius kartų daugiau dar nepriklausomybės prieaušryje. O ką jau kalbėti apie Šleževičiaus-Brazausko piramidės laikus? Dabar "piramidė" atstatyta. Tik dar didesnė. Seimui ir Vyriausybei faktiškai diktuoja atskiros grupuotės, kurių nurodymu priiminėjami įstatymai, keliantys dar didesnę netvarką. Svarbiausias dalykas - dar likusį neprivatizuotą turtą žūtbūt stengiamasi atiduoti saviems. Paskutinis to turto troškimo pavyzdys - Vilniaus savivaldybės parengta sutartis su prancūzų bendrove "Dalkia", kuri apsiėmė sutvarkyti perpuvusius sostinės šiluminius tinklus. Šį kartą, skirtingai nuo puolimo prieš "Williams", į kurį buvo mestos pačios didžiausios partijos jėgos ir net filosofas su plytgaliu, į ataką buvo pasiųstas E.Klumbys. Sostinės meras buvo net apkaltintas korupcija. Į šį šurmulį prieš prancūzų bendrovę buvo įveltas pats prezidentas. Visa laimė, kad Vilniaus meras pasirodė nesąs šiaudadūšis. Jam pavyko įrodyti netgi neokomunistams, esantiems Vilniaus savivaldybėje, jog "kalėdinių kalakutų" iš užsienio bendrovės reikalavo ne jis, o tie politiniai intrigantai, aršiai puolę sutartį su "Dalkia". Išėjo didelis šnipštas, tiesiog konfūzas. Valdančiajai daugumai neliko nieko kito, kaip atsiriboti nuo "kalakutienos" mėgėjo ir netgi uždraudė jam išrėžti kalbą Seimo posėdyje, skirtame Sausio 13-ajai paminėti. Pasirodo, galima ir atsispirti. Tai ir suteikia vilčių, kad visuomenė pagaliau išmoks atskirti pelus nuo grūdų ir kada nors visiems laikams atsikratys ne tik "motinos partijos", bet ir kitų politinių pareigūnų, parazituojančių ant valstybės ir jos žmonių kūno.

Petras KATINAS
"XXI amžiaus" apžvalgininkas

© 2002 "XXI amžius"