XXI amžius

Bažnyčios griovimas ir galimybė negriauti

Lietuvos Konstitucija tvirtina, kad Bažnyčios bei religinės organizacijos laisvai tvarkosi pagal savo kanonus ir statutus. Kaip tada suprasti poelgį, kad pasaulietė teisėja įpareigoja katalikų kunigą, kaip jis turėtų aukoti šv. Mišias? Tokį spektaklį matėme per televiziją sausio 10-ąją laidoje "Iš teismo salės": Miroslavo parapijietis padavė kleboną į teismą, kad ne taip, kaip jam patinka, aukojamos šv. Mišios. Teisėja nusprendė, kad parapijietis yra teisus, ir įpareigojo kunigą patenkinti jo prašymą. Tuo automatiškai įpareigojo ir neklausyti vyskupo, Popiežiaus ir II Vatikano Susirinkimo nutarimų. Vadinasi, pažeisti visus kanonus ir statutus, praktiškai išeiti iš Katalikų Bažnyčios.
Žinoma, teisėja apsimetė nesanti visai neprotinga, todėl padarė nedidelę išlygą: (...) vykdyti, suderinus su vyresnybe (…), matyt, reikia suprasti, su vyskupu ir aukštesne valdžia. Nenurodė, ką daryti, jeigu nepavyks suderinti. Tada gal paduoti į teismą savo vyskupą, po to - Vyskupų Konferenciją, pagaliau Popiežių ir visą II Vatikano susirinkimą. Toks vyko kišimasis ne į savo reikalus ir vidines Bažnyčios nuostatas tarsi kokioje komunistinės Kinijos patriotinėje bažnyčioje.
Parapijietis jautėsi, kad bylinėjasi ne vienas, nes buvo surinkęs daug parašų. Po kokiu tekstu rinkti parašai, spektaklyje neparodyta, tad ir neaišku, ar parapijiečiai tikrai žinojo, dėl ko pasirašinėja. Gal jie tik norėjo, kad kunigas rankomis neplotų, gitara neskambintų ar Švč. Mergelės Marijos statulos nenugriautų. Iš parapijiečio kalbos tarsi buvo aišku, kad ir jam šie dalykai labiausiai rūpi, o kanoniniai dalykai ir šv. Mišių eiga - tarsi kažkieno primesti iš šalies. Spektakliui baigiantis tas "kažkas" ir pasirodė Murzos tipo karingo lefebvristo pavidalu. Kas dar yra už matomo lefebvristo, suprantama, nerodoma. Reikia susiprasti, kad kokie tik skaldymosi būdai yra pasaulyje, turi atsirasti ir Lietuvoje, ir yra, kas tuo pasirūpina.
Kokia statulėlė ar Betliejaus tvartelis bažnyčioje įrengti, suprantama, ne esmė. Jaunas klebonas, kai nori naujovės, gali tą aiškinti, siūlyti ir patarinėti, o neradęs pritarimo, gali palikti, kaip yra. Vien dėl to, kad tai nėra esmė.
Nežinoma, ar daug ten suėjo jaunimo, klebonui paskambinus gitara, ir ar be gitaros jie nebūtų atėję. Arba jeigu jie atėjo tik gitara skambinti, o ne melstis, visai negerbdami tų gitarų nenorinčių vyresnių žmonių, - jie nėjo prie Dievo. Taip, kaip toli nuo Dievo pasiliktų ir vyresnio amžiaus tartum pamaldieji, kurie nesigėdi dėl savo panorėjimų bylinėtis bedievių teismuose. Panašūs veiksmai yra peikiami Pauliaus 1-ajame laiške korintiečiams. Paskaitykime ir rasime panašumą su įvykiu, kurio neturėjo būti. Kaipgi kai kurie iš jūsų drįsta bylinėtis vieni su kitais pas neteisiuosius, o ne pas šventuosius? (1 Kor 6,1). Deja, brolis bylinėjasi su broliu ir, lyg tyčia, pas netikinčiuosius (1 Kor 6,6). Ir pagaliau: Ir iš viso jums didelis pažeminimas, kad tarpusavyje bylinėjatės. Kodėl jums verčiau nenukęsti neteisybes? (1 Kor 6,7). O mūsų atveju net ir neteisybės nėra, tik reikia truputį susimažinti įgeidžius. Ir suprasti šį tą apie Bažnyčią, jos valdymą.
Daug kam malonu prisiminti jaunystę ir norėti, kad viskas būtų taip, kaip tada buvo. Malonus ir geras noras, kuris ir įsigyvendins amžinybėje. Bus amžina jaunystė, bet tik su sąlyga, kad dabar gyvendami aukos dvasia pakentėsim šiuo metu jos nebuvimą, o ir pasaulio keitimąsi. Toj vadinamoj byloj buvo klausiama - negi mūsų jaunystėje šv. Mišios buvo blogos? Buvo geros, nes tokia tvarka buvo nustatyta to meto Bažnyčios vyresnybės. Dabar šv. Mišios aukojamos taip, kaip nustatė Bažnyčios vyresnybė. Kurie mano kitaip, tarsi teigia, kad dabartinė Bažnyčios valdžia yra neteisėta. Tačiau ji yra teisėta, taip pat ir jos nustatyta tvarka yra teisėta ir gera. Kristus paliko savo įpėdiniams tam tikrą valdžią, o ją tarsi ginčija tie, kurie nurodinėja kitaip. Yra parašyta: Kas jūsų klauso, manęs klauso (Lk 10,16). Tai Kristaus žodžiai. Yra paliktas valdymas ir yra jo tęstinumas. Bažnyčioje nebus demokratijos, nes, kaip A.Maceina rašė, atrodo, knygoje "Bažnyčia ir pasaulis", mes turime Viešpatį. Dievas nediskutuoja. Jis įsako. Kai kuriais klausimais įpareigota įsakinėti Bažnyčia. Ji tą daro ir darys, nes privalo tą daryti.
O tie, kurie šneka, kad pripažįsta tik Pijų X ar kurį kitą popiežių, tikrai nesiskiria nuo kitų, save nuo Bažnyčios atskyrusių sektų. Tie vieni sako, kad pripažįsta tik pirmuosius apaštalus, o tęstinumo Bažnyčia tarsi iš jų negavusi, tik būtent jiems kažkaip apaštalas šv. Petras ausin pakuždėjęs, ir jie vieni žino, kaip reikia Dievą garbinti. Kiti gal sako, kad tik Kristų pripažįsta, kiti - gal tik Jehovą. Visa tai yra savavaliavimai ir tuo būdu netikėjimas. Būtinas tikėjimo atributas yra klusnumas, klusnumas paliktai žemėje regimai Bažnyčiai. Kada parapijietis, tarsi labai ištikimas Bažnyčiai , nori saugoti jos senas formas ir Betliejaus tvartelį kaip buvusį, o atmeta klusnumą, tai kažin ar nesumaišo, kas yra svarbiau.
Galiausiai parapijietis ėmė skųstis, kad kunigas meldžiasi ir šv. Mišias aukoja nugara į Dievą atsisukęs. Taip apskritai vargu ar įmanoma padaryti vien dėl to, kad Dievas yra visur. Bažnyčia kurį laiką labiau rodė į Jį, esantį Švenčiausiajame Sakramente, o mes klausėme ir garbinome. Vėliau buvo pastebėta, kad primirštame Jį, esantį savo seseryse ir broliuose, tad buvo liepta vieniems į kitus atsisukti. Esame klusnūs Bažnyčios vaikai ir taip darome, nes Dievui tas patinka. Nuo Jo niekaip kitaip negalime nusisukti, tik nuodėmę darydami, o ji gali būti ir neklusnumas Bažnyčiai ir net tas netikęs bylinėjimasis.
Žinoma, galėjo jaunas klebonas, kad konfliktų nebūtų, rankomis neploti ir gitara neskambinti. Tos priemonės leidžiamos ar patariamos ten, kur jos žmones patraukia. Kur jos atstumia žmones, ten jų nereikia. Galima susitarti dėl neesminių dalykų ir neleisti skaldytis ir skaldyti.
Kad jaunas klebonas energingas, nori statyti ir perstatinėti, yra ir suprantama, ir nesuprantama. Nesuprantama, kodėl visos statybos - tik medžiaginės. Bokštai, sienos ir net altoriai - tik medžiaginiai, nes įkūnija tik savo norą. Kažkur dingsta gyvoji Dievo Bažnyčia, o avelių irgi kaip ir nematyti. Atrodytų, tartum kunigai neturi, ką savo avelėms pasakyti. Sovietmečiu skųstasi, kad neturima tribūnos, neturima spaudos. Dabar spauda yra, bet gal tik keli kunigai parašo į "XXI amžių". Penki tūkstančiai avelių paskaitytų - negi nėra ką joms pasakyti? Arba pasiskaityti, ką avelės kalba? O kai niekas nesako, tai ir virsta avelės kas lefebvrininkais, kas stabmeldžiais. Nepaskatinamos ieškoti Dievo su Katalikų Bažnyčia. Pasiskatintų, ieškotų ir nebaugintų skaldytojai.
Skaldytojai veikia. Teisėjos nuosprendis stebina (o gal buvo parodytos tik parinktos ištraukos?), kad nesiremiama kokiu nors įstatymu ar jo straipsniu. Taip sau pamoralizavo ir sako: “Aš įpareigoju”. Keistas spektaklis, ir tikrai tikintiesiems nereikėtų sudaryti sąlygų tokius vaidinti.

Gražina TRIMAKAITĖ

Marijampolė