Atnaujintas 2006 kovo 22 d.
Nr.22
(1422)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Profesoriaus Jurgio Čiurlio darbai Nepriklausomai Lietuvai

Sigitas SALADŽINSKAS,

Braižybos mokytojas ekspertas,
Lietuvos inžinerinės grafikos
ir geometrijos draugijos narys

Prof Jurgis Čiurlys
(1881-1959) 1926 metais

Prof. J.Čiurlio kapas
Vilniaus Rasų kapinėse

Sausį paminėjome prieškario Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakulteto profesoriaus ir visuomenės veikėjo Jurgio Čiurlio gimimo 125-ąsias metines.

Sovietmečiu nebuvo tyrinėjami Nepriklausomos Lietuvos mokslo, kultūros ir visuomenės veikėjų nuopelnai kraštui, apie juos nerašomi straipsniai ar monografijos. Kai kurių lietuvių išeivijos atstovų veiklos faktai dėl įvairių priežasčių buvo iškreipiami arba jų pavardės išbraukiamos iš Lietuvos mokslo ir kultūros istorijos. J.Čiurlys ir jo pedagoginė bei visuomeninė veikla Lietuvoje žinoma tik siauram specialistų ratui. Dėl šių aplinkybių reikėtų prisiminti ryškesnius šio asmens darbus kuriant Kauno universiteto Technologijos fakultetą, Susisiekimo ministerijoje ir kt.

J.Čiurlio pedagoginius nuopelnus galima palyginti su profesoriaus Ipolito Rumbavičiaus, 1823 metais Vilniaus universitete pradėjusio dėstyti atskirą braižomosios geometrijos kursą Fizikos-matematikos fakulteto studentams, veikla. Po Vilniaus universiteto uždarymo Lietuva beveik 90 metų buvo be aukštosios mokyklos. 1920 m. sausio 27 d. Kaune buvo atidaryti Aukštieji kursai. 1921-1922 mokslo metais į Technikos skyrių braižybos darbų vedėju buvo pakviestas Kauno plačiųjų geležinkelių dirbtuvių viršininkas inžinierius J.Čiurlys. Tad po daugelio metų būsimam inžinieriui Kaune teko iš naujo dėti pagrindus vienai privalomų disciplinų – inžinerinei grafikai.

Pirmieji Aukštųjų kursų lektoriai nuolatinį darbą turėjo kitose įstaigose, o kursuose dėstė laisvalaikiu, po darbo valandų. Vidutinis lektoriaus mėnesio atlyginimas sudarė apie 1000 auksinų. Vos keletas lektorių dirbo tik Aukštuosiuose kursuose, gaudami apie 2500 auksinų per mėnesį. Tad pirmieji dėstytojai buvo altruistai, nes vidutinis Kauno darbininko atlyginimas buvo apie 1300-1400 auksinų; išlaidos maistui ir butui sudarė 1220 auksinų. Be to, patys lektoriai šelpė aukštąją mokymo įstaigą stodami į specialiai organizuotą Aukštųjų mokslų draugiją kursams remti.

Pirmasis Lietuvos universiteto Technikos fakulteto braižybos darbų vedėjas ir techninės braižybos dėstytojas J.Čiurlys gimė 1881 m. sausio 22 d. (02 03) Jutkonių (Itkonių) kaime, Kupiškio valsčiuje, Panevėžio apskrityje, ūkininkų šeimoje. Be Jurgio, joje augo broliai Antanas, Povilas, Ernestas, Petras, seserys Emilija ir Elvyra.

Baigęs Virbališkių pradžios mokyklą, 1892 metais buvo priimtas į Šiaulių gimnaziją, kurioje tuo metu aktyviau ėmė reikštis tautinio sąmoningumo nuotaikos. Augantis slaptas ir atviras jaunimo pasipriešinimas vedamai rusinimo politikai stiprino lietuvių gimnazistų tautinę savigarbą. Tokioje aplinkoje formavosi būsimieji Nepriklausomos Lietuvos visuomenės ir mokslo veikėjai.

1864-1870 metais Šiaulių gimnazijoje mokėsi Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis (1852-1916), broliai Liudvikas (1864-1888) ir Jonas (1862-1936) Beržanskiai, Vincas Čepinskis (1871-1940), kuris su bendraminčiais buvo parengęs Kauno universiteto statutą (priimtas 1922 m. kovo 31 d.), šešerius metus buvo universiteto rektoriumi, taip pat Jonas Vileišis (1872-1942), Marcelinas Šikšnys (1874-1970). Kai iš okupuoto Vilniaus krašto 1923 m. vasario 6 d. buvo išsiųstas Vytauto Didžiojo gimnazijos direktorius Mykolas Biržiška (1882-1962), jį pakeitė M.Šikšnys.

1897-aisiais septintos klasės mokinys, būsimasis Nepriklausomybės Akto signataras Steponas Kairys (1878-1962), vadovavęs slaptai lietuvių kuopelei, kartu su kitais bendraminčiais į ją pakvietė ir J.Čiurlį. Kuopelėje konspiratyviai buvo skaitoma Šiaulių knygnešių platinama literatūra, bendraujama tik lietuviškai. Drauge su J.Čiurliu tais pačiais metais Šiaulių gimnaziją baigė Konstantinas Šakenis (1881-1959), prieškario Lietuvoje buvęs švietimo ministru. 1900 metais sidabro medaliu baigęs gimnaziją J.Čiurlys 1901-aisiais įstojo į Peterburgo universitetą. Gimnazijoje besiformuojanti žmogaus laisvėjimo atmosfera, politinių organizacijų kūrimasis, aktyvus dalyvavimas S.Kairio slaptoje kuopelėje paskatino J.Čiurlį įsitraukti į Peterburgo studentų judėjimą. Už tai 1902 metais iš universiteto buvo trumpam pašalintas. 1904-aisiais pradėjo studijuoti Peterburgo technologijos institute. Jame mokėsi nemažas būrys studentų, baigusių Šiaulių gimnaziją, vėliau dirbusių Kauno universitete: S.Kairys, K.Šakenis, V.Biržiška, J.Graurogkas ir kiti. Iš Rygos politechnikos instituto tęsti studijų Peterburgo technologijos institute atvyko dar vienas J.Čiurlio būsimasis kolega – Kauno universiteto technologijos (technikos) fakulteto ekstraordinarinis profesorius Tadas Šulcas (1880-1940).

J.Čiurlys keletą metų vadovavo Peterburgo studentų draugijai, domėjosi socialdemokratų veikla, palaikė juos, dalyvavo revoliuciniame judėjime. Todėl, pertraukdamas studijas, institutą baigė tik 1919-aisiais įgydamas inžinieriaus technologo diplomą su pagyrimu. Jaunas inžinierius nuo 1913 iki 1915 metų rugpjūčio dirbo Vilniaus miesto valdyboje ir vykdė vandentiekio ir kanalizacijos tiesimo darbus. 1915 metų rudenį buvo mobilizuotas į Daugpilio apskrities štabą vykdyti karo inžinerijos darbus. Gabų inžinierių perkėlė dirbti į Tulos ginklų dirbtuves vedėjo padėjėju, o vėliau – jų vedėju. 1918 metų birželį grįžo į Vilnių, dirbo Susisiekimo ministerijoje, techninėje tarnyboje.

Reikėjo atstatyti ir plėtoti Nepriklausomos Lietuvos ūkį, kviestis ir suburti po Rusijos gubernijas išblaškytus lietuvius inžinierius, architektus, technikus, ruoštis specialistų rengimui. 1918 m. rugsėjo 4 d. buvo įkurta Lietuvos technikų draugija. Penkiolikos inžinierių steigiamasis susirinkimas išrinko draugijos valdybą: Joną Mašiotą – pirmininku, Joną Šimoliūną – vicepirmininku, Kazį Vasiliauską – sekretoriumi, Tadą Šulcą – iždininku ir nariais – Jurgį Čiurlį, Steponą Kairį. Draugija svarstė, kaip rengti inžinierius, aptarė jų mokymo klausimus. J.Čiurlys vėliau visą gyvenimą Lietuvoje buvo aktyvus Lietuvos inžinierių sąjungos narys (draugija keletą kartų keitė pavadinimą), buvo išrinktas mechanikų sekcijos pirmininku, 1937 metais – į Lietuvos inžinierių draugijos valdybą.

Pedagoginį darbą J.Čiurlys pradėjo fizikos mokytoju 1919 metų pradžioje Vilniaus lietuvių gimnazijoje, kurios direktoriumi dirbo M.Biržiška. J.Čiurlys pirmasis fizikos pamokas ėmė vesti lietuviškai, todėl jam teko kurti ir naudoti lietuviškus terminus. Su šiomis problemomis susidūrė visų atgimstančios Lietuvos lietuviškų mokyklų įvairių dalykų mokytojai. Pavyzdžiui, pirmieji trikampio, kvadrato, daugiakampio terminai buvo: trikertis, ketvirtainis, daugiakertis. Projekcinę braižybą M.Šikšnys vadino metmenuota brėžyba, perspektyvą – įžvalga (dail. A.Varno terminas), statų kampą – tiesiąja kertimi. Manoma, kad sunkio sąvoką, kuri aptinkama kiek vėlesniuose akademiniuose leidiniuose, pradėjo vartoti J.Čiurlys. Jis 1919-1920 metais dalyvavo inžinieriaus A.Macijausko vadovaujamoje komisijoje rengiant pirmąjį lietuviškų – rusiškų techninių terminų žodyną „Techniko žodynėlis“. 1919 metų gegužę J.Čiurlys pradėjo dirbti geležinkelių dirbtuvių viršininku Kaune. Nuo to laiko visa inžinerinė veikla buvo susijusi darbu Susisiekimo ministerijoje. Vykdant taikos sutartį su Rusija, J.Čiurlys buvo paskirtas Techninės komisijos pirmininku dėl geležinkelių susiekimo priemonių sugrąžinimo Lietuvai. 1927 metais pradėjo dirbti Traukos tarnybos viršininko padėjėju, viršininku. Vėliau – Mašinų direkcijos direktoriumi, Inžinierių tarybos pirmininku, vyresniuoju geležinkelių direktoriaus padėjėju, direktoriumi. 1936 metais Susisiekimo ministerijoje buvo įsteigtas Energijos komitetas, kurios pirmininku patvirtintas J.Čiurlys. Jis tais pačiais metais dalyvavo III pasaulio energijos konferencijoje Vašingtone, jos darbą aprašė „Technikos ir ūkio“ žurnale. Kai sovietinė valdžia 1940 m. spalio 5 d. perėmė geležinkelius, protestuodamas atsisakė visų pareigų Susisiekimo ministerijoje ir liko pirmaeilėse pareigose Vytauto Didžiojo universiteto Technologijos fakultete.

Dar 1922 m. kovo 15 d. pareiškime Lietuvos universiteto Technikos fakulteto dekanui J.Čiurlys rašė: „Veikiant Aukštiesiems kursams, man buvo pavesta braižybos dalykai technikos skyriuje, kuriuos vedžiau 1921-1922 mokslo metais... Norėdamas ir toliau darbuotis toje pačioje srityje, prašau pavesti man universiteto technikos fakulteto braižybos dalykus...“ Tais pačiais metais kovo 17 dieną buvo priimtas į Mechanizmų ir dirbamųjų mašinų katedrą asistentu ir braižybos darbų vedėju. Technikos fakulteto tarybai teko numatyti dėstomų techninio pobūdžio dalykų sąrašą, ruošti ir tvirtinti mokymo planus bei programas. J.Čiurlys organizavo braižyklų steigimą ir aprūpinimą mokymo priemonėmis, padėjo nustatyti ir apibrėžti braižybos mokymo turinį. Jis parengė ir pateikė tvirtinti Technikos fakultetui pirmąją braižybos programą, dalyvavo sudarant fakulteto mokymo planą. Pagal šį planą 1922-1923 mokslo metais braižyba buvo dėstoma per pirmąjį ir antrąjį semestrus statybos, mechanikos, elektrotechnikos, chemijos skyrių studentams. Geodezija ir situacinė braižyba buvo dėstoma ir trečiąjį semestrą būsimiesiems statybininkams.

Kadangi stojančiųjų į Technikos fakultetą pasirengimo lygis iš braižybos, matematikos, fizikos buvo nevienodas, fakulteto vadovybė numatė „...organizuoti specialių dalykų semestrus statybos ir mechanikos skyriams... Iš norinčiųjų pasirinkti sau statybos skyrių reikalaujama gerų pažymių iš paišybos, braižybos ir visų matematikos dalykų; norint pasirinkti mechanikos specialybę reikia gerų pažymių iš braižybos, matematikos, fizikos ir t.t.“. Vadinasi, ne tik sudarant fakulteto mokymo planus bei programas, bet ir atrenkant studentus į minėtus skyrius grafinei kultūrai bei raštingumui buvo skiriamas didelis dėmesys.

Per du semestrus studentai turėjo atlikti penkis grafinius darbus: geometrinės braižybos, braižymo technikos, mašinų detalių braižymo pagal studento iš natūros atliktus piešinių eskizus. Brėžiniuose privalėjo būti taikomas europietiškasis projekcijų išdėstymo būdas. Tačiau kai kurie standartai, naudojami Vakarų Europos šalyse, dar nebuvo taikomi (popieriaus formatai, šriftai ir kt.).

1940-1941 mokslo metais buvo pradėta įgyvendinti nuo 1936 metų rengiama Technikos fakulteto reforma. Pagal naują mokymo planą buvo didinamas inžinierinės grafikos valandų skaičius. Architektūros skyriuje braižyba buvo dėstoma du semestrus. Tad J.Čiurlio rengtos braižybos mokymo programos VDU apie du dešimtmečius išliko stabilios.

J.Čiurlys daug dėmesio skyrė braižyklų materialinei bazei. 1922 metais braižyklai buvo paskirta viena patalpa Pirmuosiuose universiteto rūmuose. Joje buvo atliekami braižomosios geometrijos ir techninės braižybos darbai. Nuo 1925-ųjų braižyklai skiriamos antros patalpos. Suremontavus buvusius valstybinės spaustuvės rūmus S.Daukanto ir K.Donelaičio gatvių kampe į juos persikėlė Technikos fakultetas. 1927 metais į Didžiuosius rūmus perkeliama ir viena braižykla.

1925-1926 mokslo metų pradžioje Technikos fakulteto posėdyje buvo svarstyta profesoriaus Platono Jankausko ir Kazimiero Vasiliausko rekomendacija „dėl vyresniojo asistento J.Čiurlio pakėlimo į docentus“. Joje nurodoma kad „pretendentas turi didelę inžinerinio darbo praktiką, pedagoginę patirtį universitete ir Kauno aukštesniojoje technikos mokykloje, išleidęs mašinų detalių kurso konspektą, sėkmingai skaitęs paskaitą“. Netrukus J.Čiurliui suteiktas docento vardas.

Padidėjus darbų apimčiai universitete docentas 1929 metais atsisakė toliau vadovauti techninės braižybos darbams, kurie buvo patikėti T.Šulcui. J.Čiurlys toliau skaitė mašinų elementų, keliamųjų mašinų ir bendrosios mašinų teorijos kursus.

J.Čiurlys gerai suvokė standartizacijos reikšmę, kad gaminių standartizavimas nėra vien technikos, projektavimo ir gamybos technologijų problema, bet turi didelę ekonominę naudą visam krašto ūkiui.

Gilindamasis į Vokietijos standartizacijos sistemą pasisakė už kai kurių šios šalies standartų taikymą Lietuvoje, ypač geležinkelyje, remontuojant techniką ir įrengimus. 1928 metais „Technikos“ žurnale, straipsnyje „Techninio darbo organizacijos Vokietijoje žymiausios naujienos“, supažindina su standartizacijos tarnybos (DIN) tikslais, objektais, dokumentų rengimo tvarka, pagrindinėmis standartų grupėmis. J.Čiurlys apgailestavo, kad dėl Lietuvos atsilikimo šias naujoves bus galima įgyvendinti vėliau. 1935 metų kovą Lietuvoje buvo įsteigta institucija, kuriai pavesta rengti prekių bei žaliavų standartus.

1940 metų lapkritį J.Čiurlys paskiriamas Technologijos fakulteto Mašinžinystės katedros vedėju, profesoriumi, neturinčiu daktaro laipsnio. Nuo 1942-ųjų liepos iki 1944-ųjų balandžio – VDU ekstraordinarinis profesorius.

Dėl savo politinių pažiūrų, dalyvavimo Šaulių sąjungos veikloje, nemažo ūkio J.Čiurliui buvo pavojinga likti Lietuvoje, todėl 1944-aisiais su šeima pasitraukė į Vokietiją. 1945-1946 metais dalyvavo organizuojant Pabaltijo universitetą Hamburge – Pinneberge. 1946-1947 metais jame skaitė mašinų elementų ir keliamųjų mašinų kurso paskaitas, dirbo Mechanikos fakulteto dekanu. 1947 metų gruodį atvyko į JAV, kur nuo 1936 metų sausio mėnesio gyveno vyresnioji dukra Janina. Jos vyras A.Simutis buvo paskirtas diplomatiniam darbui Niujorke. 1948-1950 metais J.Čiurlys dėstė technikos mokykloje Fort Veine.

Lietuvoje profesorius J.Čiurlys parengė ir hektografu išleido: Mašinų detalių (du leidimai 1924-1925 ir 1931 m.), Keliamųjų mašinų (1932 m.), Mašinų teorijos (1940 m., dvi dalys) kursus. Spausdino straipsnius „Technikos“, „Technikos ir ūkio“, „Sąsiekos“ žurnaluose.

J.Čiurlys mirė 1959 m. rugsėjo 14 d., buvo palaidotas Čikagos lietuvių kapinėse. 1996 metais Jurgio ir Elenos Čiurlių palaikai buvo perkelti į Lietuvą ir perlaidoti Vilniaus Rasų kapinėse. Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčioje, kurioje jie 1915 m. gegužės 26 d. susituokė, palaikų perkėlimo dieną buvo aukotos šv. Mišios. Taip profesoriaus dukterys Janina ir Elena įvykdė tėvų valią, pagerbė jų atminimą.

Docentas L.Viduguris pasakojo, kad jo tėvas ir kaimynai dažnai minėdavo J.Čiurlį kaip gelžbetoninio tilto per Mituvą Jutkonyse statybos iniciatorių.

Profesorius buvo apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino III laipsnio ordinu, Vytauto Didžiojo III laipsnio medaliu, Šaulių sąjungos „Šaulių žvaigžde“, Latvijos Respublikos „Trijų žvaigždžių“ III laipsnio ordinu.

Būtų sveikintina, jei Kauno technologijos universitete vienas iš inžinerinės grafikos kabinetų arba braižykla būtų pavadinti buvusio Technologijos fakulteto profesoriaus ir pirmojo braižybos dėstytojo Nepriklausomoje Lietuvoje J.Čiurlio vardu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija