Atnaujintas 2006 lapkričio 17 d.
Nr.86
(1486)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Gyvenęs tikėjimu

Minint vysk. Vincento Borisevičiaus sušaudymo 60-metį

Janina BUCEVIČIŪTĖ

Vysk. Vincentas Borisevičius

Laikas – nematoma upė, nusinešanti mūsų džiaugsmus ir skausmus, išdavystes ir pasiaukojimą. Bet ir laikas yra bejėgis prieš didingas ir tvirtas asmenybes, kurių atlikti darbai lyg žiburys šviečia tamsoje, lyg kelias, kuriuo kitiems jau eiti lengviau.

1946 m. rugpjūčio 28 d. Lietuvos SSR MVD kariuomenės Karo tribunolas paskelbė nuosprendį: Vincentą Borisevičių pagal RSFSR BK 58-1 str. nubausti aukščiausia bausme – sušaudyti. Sušaudyto vyskupo kūnas liko NKVD kalėjimo rūsyje ir nežinia kur užkastas. Jo atminimas ištrintas visiems laikams, bent taip jau tada manė sovietiniai budeliai ir jų pakalikai. Tačiau jie klydo. Šviesus vyskupo atminimas buvo visada gyvas jį pažinojusių žmonių širdyse, nuolat prisimenamas „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ puslapiuose, o 1975 metais Romoje Lietuvių katalikų mokslo akademija išleido kun. Andriaus Baltinio parengtą išsamią jo biografiją „Vyskupo Vincento Borisevičiaus gyvenimas ir darbai“.

Padvelkus gaiviems Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio vėjams, 1989 m. lapkričio 10 d., praėjus tik šiek tiek daugiau kaip 40 metų po vyskupo nužudymo, Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų kolegija Karo tribunolo nuosprendį panaikino, „nesant nusikaltimo sudėties“, tada sužinota ir sušaudymo data – 1946 m. lapkričio 18 d. Išaiškėjo, kur palaidotas vyskupas ir kiti nužudyti kaliniai, būtent Tuskulėnuose. Indentifikuoti V.Borisevičiaus palaikai. 1999 metų rugsėjį vyskupas Vincentas „grįžo“ į Telšius, kad paskutinio poilsio atgultų vyskupų kriptoje, šalia Lietuvos nepriklausomybės akto signataro vyskupo Justino Staugaičio ir sunkų Gulago kelią nuėjusio savo bendražygio Pranciškaus Ramanausko palaikų.

Vartant V.Borisevičiaus sovietinio saugumo sudarytą teisminę bylą dokumentų rinkinyje „Lietuvos vyskupai kankiniai sovietiniame teisme“, kurį 2000 metais išleido Lietuvių katalikų mokslo akademija, atsiskleidžia didinga vyskupo asmenybė. Nors nuolat tardomas naktimis, kankinamas, V.Borisevičius neišdavė nė vieno. Atsakymai į tardytojų klausimus trumpi, pasakomi tik visiems žinomi faktai, šiek tiek daugiau, jei žmonės, apie kuriuos tardytojai klausė, mirę ar pasitraukę į užsienį. Neslėpė savo įsitikinimų. Į tardytojo klausimą: „Koks buvo jūsų požiūris į Lietuvos įstojimą į Tarybų Sąjungą 1940 metais?“ – atsakė: „Manydamas, kad Lietuva turi būti savarankiška valstybė, norėčiau, kad to nebūtų atsitikę, juo labiau kad valdanti Tarybų Sąjungoje komunistų partija propaguoja materialistinę pasaulėžiūrą ir neigiamai žiūri į religiją, o aš esu idealistas“.

Dar 1940 metais, vizituodamas parapijas, sakydamas pamokslus, vyskupas atvirai reiškė savo požiūrį į sovietinės valdžios vykdomą Bažnyčios persekiojimą: draudimą dalyvauti vaikų religiniame auklėjime, civilinės santuokos įvedimą, draudimą leisti ir platinti religinę literatūrą. O 1943 m. liepos 8 d. 130 egzempliorių tiražu išleido ganytojišką laišką Telšių vyskupijos tikintiesiems, kuriame atvirai išdėstė nuomonę apie 1940-1941 metais Sovietų Sąjungos komunistų partijos vykdytą lietuvių tautos genocidą: suėmimus, trėmimus į Sibirą, žiaurius kankinimus ir žudymus Rainiuose, Panevėžyje, Pravieniškėse ir kitur, bei tikėjimo ir Bažnyčios persekiojimą: Telšių ir Vilkaviškio kunigų seminarijų uždarymą, klebonijų ir parapijų namų nusavinimą, draudimą kunigams lankytis mokyklose, ligoninėse, kalėjimuose, religinės literatūros, religinių ženklų naikinimą. Kvietė tikinčiuosius melstis, atgailauti, daryti gerus darbus.

Pats vyskupas rodė pavyzdį. Byloje yra raštiškas gydytojų Maušo Arono Blato, Mirijam Blatienės ir Dovydo Kaplano liudijimas, kad po to, kai Telšiuose buvo sunaikintas žydų getas, Telšių vyskupas V.Borisevičius priglaudė ir slėpė pabėgusias žydes, rėmė žydus, kurie slapstėsi kaimuose ir pas kai kuriuos parapijų kunigus, o 1944 metų liepos mėnesį iš Telšių kalėjimo padėjo išlaisvinti ketverių metukų Blatų dukrelę.

Teismo metu iškviesta rusų tautybės liudytoja Eugenija Medeckienė išdrįso paliudyti: „...(Vyskupas – J.B.) pasirūpino, kad mano vaikai būtų priimti į mokyklą, be to, materialiai padėjo, kad aš galėčiau leisti į mokslus savo vaikus, kurių turėjau keturis. Vokiečių okupacijos metais pas mane užėjo Raudonosios armijos kariai, patekę į apsuptį, ir pasakojo, kad jie buvo pas vyskupą Borisevičių, kuris juos gerai priėmęs ir pamaitinęs“. Tai patvirtino ir vyskupas savo rašte, rašytame 1946 m. sausio 3 d. NKGB generolui, taip pat pažymėdamas, kad kuriamam lietuvių pogrindžiui padėjo paremdamas partizanus maistu tiek, kiek tai neprieštarauja sąžinei. Šiuo laišku griežtai atsisakė bendradarbiauti su sovietiniu saugumu ir teigė: „Įskundimai visiškai nesuderinami nei su mano titulu, nei su pareigomis, nei su sąžine ir tai daryti kategoriškai atsisakau“. Taip jis pasirašė sau suėmimo orderį ir mirties nuosprendį.

Kodėl vyskupas 1944 metų rudenį nepasitraukė į Vakarus? Kodėl pasiliko Žemaitijoje? Juk aiškiai žinojo, kas jo laukia, pats gi išsamiai atskleidė bolševikų žiaurumus ganytojiškame laiške. Iliuzijų negalėjo turėti. Ir neturėjo. Minėtame laiške NKGB generolui rašė, kad jį labai sukrėtė Evangelijos pagal Joną žodžiai: „Geras ganytojas už avis guldo galvą“ (10,11). Vysk. V.Borisevičius, kaip kažkada apaštalas Petras, suprato savo pareigą Dievui ir Bažnyčiai, liko su savo vyskupijos žmonėmis dalydamasis su jais gyvenimu.

Vyskupas, ganytojas, nepasitraukęs, paliudijęs tikėjimą, perėjęs kančios kelią, kad tada ir dabar Tau ir man, mums visiems eiti būtų lengviau.

Lapkričio 18 d. (šeštadienį) sukanka 60 metų, kai buvo sušaudytas vyskupas Vincentas Borisevičius. Telšių Katedroje 12 val. šv. Mišių metu melsimės, kad kuo greičiau į altorių garbę būtų iškeltas Dievo Tarnas, kankinys vyskupas V.Borisevičius bei minėsime 60–ąsias jo sušaudymo metines. Visų nuoširdžiai laukiame.

Telšių vyskupijos kurija

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija