Atnaujintas 2007 birželio 22 d.
Nr.48
(1545)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kauno arkivyskupijoje

Jurbarko dekanate

Paminėjo parapijos 75-metį

Raudoniškių procesijoje
eina giesmininkai

Angelo skulptūra
ir jos autorius Romas Žarys

Bažnyčioje gieda Vadžgirio
sakralinės muzikos ansamblis

Angelo skulptūros pašventinimo
aktą pasirašo Raudonės seniūnas
Česlovas Meškauskas. Kairėje –
Raudonės pagrindinės mokyklos
direktorius Vytautas Staponas,
dešinėje – klebonas
kun. Arūnas Stanevičius

Raudonės parapijos 75-mečio
šv. Mišiose gausiai
dalyvavo jaunieji raudoniškiai

Raudonės Švč. Jėzaus Širdies bažnyčia

Kun. Arūnas Stanevičius
šventina Stakių ir Veliuonos
parapijiečių dovanas

Parapijos įkūrėjas
kun. Antanas Syrus (1898-1970)
ir jo kapas

RAUDONĖ. Birželio 17-ąją, sekmadienį, šio Panemunės miestelio ir aplinkinių kaimų gyventojai paminėjo Švč. Jėzaus Širdies parapijos 75 metų jubiliejų. Kartu buvo švenčiami tituliniai Švč. Jėzaus Širdies atlaidai.

Procesija, šv. Mišios, koncertas ir paminklo šventinimo iškilmės

Į Švč. Jėzaus Širdies bažnyčią sekmadienį susirinko daugiau parapijiečių negu būna per šv. Velykas ar pagrindinius Šv. Onos atlaidus. Pirmiausia raudoniškiai procesija aplink bažnyčią pagerbė Švenčiausiąjį Sakramentą. Paskui šv. Mišias aukojo klebonas kun. Arūnas Stanevičius. Pamoksle jis šiek tiek priminė parapijos atsiradimo istoriją. Kunigas sakė, kad jau pirmaisiais parapijos gyvavimo metais – 1932-aisiais – Raudonės bažnyčioje buvo pakrikštyti septyni kūdikiai, o 1933-iaisiais krikštų buvę net 83. 1934 metais vyskupas Teofilius Matulionis čia suteikė Sutvirtinimo sakramentą beveik 350 jaunuolių. 1933 metais čia palaiminta vienuolika santuokų. 1940-aisiais užregistruoti 2167 parapijiečiai. Tai iš tiesų įspūdingi skaičiai, žinant, kad dabar tėra apie 800 parapijiečių, pernai palaiminta tik viena santuoka. Per šv. Mišias Raudonės parapijai dovanų įteikė kaimyninių Stakių ir Veliuonos atstovai. Stakiškiai padovanojo krikšto indą bei žvakę, o veliuoniečiai – šv. Mišių indą vynui, smilkalų ir žvakę. Klebonas visa tai pašventino. Raudonės parapijiečiai šv. Mišių aukai atnešė duonos kepalą ir vynuogių. Po pamaldų gražių giesmių raudoniškiams pagiedojo Vadžgirio sakralinės muzikos ansamblis (vadovė Lina Lukošienė). Paskui parapijos jubiliejaus proga šventoriuje buvo pašventinta iš Raudonės parke žaibo įskelto ąžuolo išdrožta angelo su Jėzaus širdimi skulptūra. Skulptorius parapijietis Romas Žarys sakė drožęs apie dvi savaites. Kadangi bažnyčioje nebuvo jokios angelo figūros, ši skulptūra labai tiko šiai parapijai. Skulptūra žvelgia į parapijos įkūrėjo kun. A.Syraus kapą.

Iš praeities

Raudonę dažniausiai žinome iš pilies, kuri buvo pastatyta apie 1600 metus, tačiau daugybę kartų taisyta ir pristatyta, bet niekada nebaigta, nes dažnai keitėsi jos savininkai. Tačiau tai buvo parke įsikūrę reprezentaciniai rūmai, o ne didelio dvaro centras. Gyventojų čia buvo mažai, daugiau gyveno Raudonėnuose. 1875 metais į Raudonę švedų kilmės pilies rūmų savininkų Vakselių dukra Sofija iš Madeiros salos parsivežė vyrą De Faria de Castro, kurį žmonės vadino Kasteriu. Čia jie gyveno, o pilį paveldėjo sūnus, kuris ją išlaikė iki 1938 metų. 1923-iaisiais Raudonėje buvo 41 sodyba ir 215 gyventojų. Vis dėlto gyvendami nuostabaus grožio gamtos kampelyje, būdami katalikai, raudoniškiai melstis turėdavo pėsčiomis arba arkliais vykti į Veliuoną, Stakius ar Skirsnemunę. Laimė, geranoriškasis dvaro ponas de Castro skirdavo nuolatinį vežėją Andrių Krimisierą žmonėms į bažnyčią ar kunigą pas ligonį vežti. Dvaro ponas buvo stačiatikis, namuose turėjo įsirengęs cerkvę. Kai rūmus reikėjo palikti, gyvenamas patalpas įsirengė buvusioje vežiminėje ir pirmiausia ten įrengė perkeltą cerkvę. Taigi de Castro nereikėjo kiekvieną kartą atskirai prašyti vežėjo – pakakdavo pranešti ekonomui, dvaro ūkvedžiui Jurgiui Palaičiui.

Parapijos įkūrimas ir bažnyčios statyba

Kartą pro Raudonę važiavo jaunas kunigas Antanas Syrus. Jam kilo mintis čia įkurti parapiją ir pastatyti bažnyčią. Gavęs vyskupo pritarimą jis pats ir ėmėsi spręsti visus teisinius, ūkinius ir statybos klausimus. Žinia apie Raudonėje numatomą statyti bažnyčią labai nudžiugino visus raudoniškius ir aplinkinių kaimų gyventojus. Statyboms pradėti reikėjo lėšų ir įvairiausių medžiagų. Kadangi Dievas kraštui nepagailėjo statyboms reikalingų medžiagų, dirbti buvo lengviau. Pamatams akmenų parsigabenta iš Raudonės ir Vikšrynės upelių, kalkių pasigaminta iš čia pat rastų kalkakmenių, o žvyro ir smėlio – ištisi klodai. Miškų medienai pasigaminti aplink irgi nemažai. Dabartinės Tvenkinių gatvės gale buvo plytinė. Prasidėjus statyboms žmonės būriais eidavo į talkas. Akmenis, žvyrą, smėlį vežė arkliais, viską rankomis krovė stiprūs vyrai, kalkakmenius rinko paaugliai. Patyrusių žmonių vadovaujami juos išdegdavo specialiai iškastose duobėse. Lėšų aukojo visi, nors ir nebuvo turtingi. Pagrindinis aukotojas buvo dvaro savininkas de Castro, davęs žemės ir miško, buvusių savo tarnų namą paskyręs laikinai gyventi klebonui, vėliau čia įrengta špitolė. Ponas taip pat atidavė bendruomenei ir buvusį padargų sandėlį. Šis pastatas, pristačius prie jo bokštą, ir tapo Raudonės bažnyčia.

Kaip prisiminė tų laikų amžininkai Elena Bakanienė, Anelė Gvildienė, Domicelė Šimulynienė, Eleonora Minalgienė, Bronė Dosinienė, Antanas Kasiulis, statybos darbus atliko vietiniai meistrai, pagalbiniais dirbo savanoriai talkininkai. Tada jokių mechanizmų nebuvę ir viską reikėję daryti rankomis: kasti pamatus, maišyti betoną, nešioti akmenis ir plytas. Bažnyčios viduje medžio darbams vadovavo vietinis meistras Pranas Dosinas, o bokštą statė samdytas meistras Boleslovas (deja, jo pavardė atmintyje neišliko). Buvo padarytas vienas altorius, kurio centre stovėjo Švč. Jėzaus Širdies statula, ją paaukojo Antanas Antanaitis iš Raudonėnų, buvęs labai pamaldus žmogus. Šonuose – Švč. Mergelės Marijos bei šv. Antano statulos. Jų aukotojai nežinomi. Altoriaus stalą ir monstranciją paaukojo ūkininkas Benediktas Banys iš Raudonėnų.

Virš altoriaus dailininkas Vladas Minalga, ketverius metus mokęsis Paryžiuje, nupiešė Dievo apvaizdą, šonuose – Kristaus prisikėlimą ir romėnų karį, iš baimės parkritusį ant žemės. Vladui Minalgai talkino brolis Zenonas. Medžio drožėjas Zokas iš Parevių padarė du kryžius ir meniškai išdrožė Kristaus kančias. Šv. Onos vėliavą ir Prisikėlusiojo Kristaus statulėlę, nešamą per Velykų procesiją, aukojo Ona Kasiulytė iš Raudonėnų.

Parapijos įkūrimas davė pradžią Raudonės miesteliui atsirasti: buvo suprojektuotos gatvės, sklypai, kuriuose žmonės pradėjo statytis namus. Atsirado parduotuvių, siuvykla, batsiuvio dirbtuvė, susiorganizavo šaulių būrys. Prie bažnyčios įsikūrė katalikiškos organizacijos: tretininkai, pavasarininkai, angelaičiai, gyvojo rožinio būrelis. Be choro, bažnyčioje būrėsi giedotojų būrelis, sekmadieniais tarp šv.Mišių buvo giedamas rožinis, kitos giesmės.

Nuo okupacijos negandų iki šių dienų

Visavertį parapijos gyvenimą sudrumstė karas ir po jo įsigalėjęs sovietmetis. Klebonas kun. A.Syrus, būdamas drąsus ir energingas, nepabūgo per pamokslą pasakyti tiesą: „Negąsdinkite šautuvais mažų vaikų, nėščiųjų ir kūdikius maitinančių motinų!“ Tas labai nepatiko stribams bei jų pakalikams. Klebonas buvo apšauktas tėvynės priešu, suimtas ir nuteistas ilgiems metams kalėti. Grįžo tik po Stalino mirties išvargintas ir išsekintas, silpnos sveikatos. Kai 1970 metais jis mirė, valdžia neleido jo laidoti šventoriuje, todėl buvo palaidotas kapinėse. Tik Atgimimo metais kunigas perlaidotas šventoriuje.

Po kun. A.Syraus suėmimo, Raudonėje dažnai keisdavosi klebonai. Čia dirbo kunigai Pranas Andriulaitis, Jurgis Augustinas Šimkus, Juozapas Susnys, Steponas Pilka, Stasys Tvarijonas, Antanas Jodelis, Boleslovas Radavičius, Jonas Razminas, Jonas Rakauskas, Algirdas Kildušis, Antanas Jokubauskas.

Klebonaujant kun. S.Pilkai, apie 1954 metus, buvo pakeista bažnyčios stogo skarda, bokšto kryžius, patinkuotos ir nudažytos išorės sienos, pagražintas centrinis altorius, pastatyti du nauji šoniniai altoriai, nupirkti nauji vargonai, padaryti nauji suolai ir sakykla. Bažnyčioje tuomet dirbo meistras Jonas Stepaitis. Vadovaujant klebonui kun. J.Razminui buvo pastatyta nauja klebonija, o kun. A.Jokubauskas pasirūpino pastatyti naujus altorius – juos padarė meistras Juozas Grabauskas. Daug darbų atlikta pastaraisiais metais klebonaujant kun. A.Stanevičiui, kuris atvyksta iš Veliuonos, be to, aptarnauja dar ir Stakių parapiją. Nauja pastoracinė taryba sprendžia bažnyčios ūkinius ir organizacinius klausimus, aktyviai veikia „Caritas“, maldos būrelis, o bažnyčios choristai (vadovė Olga Jurėnienė) gieda ne tik per šv. Mišias, bet ir dalyvauja maldingose kelionėse, kasmet pažymi Šv.Cecilijos dieną. Nauja tvora aptvertas šventorius, išdažytas bažnyčios vidus, sudėti nauji matinio stiklo langai, pertvarkytas altorius, padaryta nauja krikštykla, pulpitas, trys didelės kėdės (meistras Leonardas Juškevičius), suremontuota klebonija (dabar čia – parapijos namai, bendruomenės centras ir šarvojimo salė). Rengdamiesi parapijos 75-mečiui beveik visi raudoniškiai aukojo lėšas bažnyčios išorei remontuoti. Dabar atnaujinta bažnyčia spindi tarsi gulbė ir puošia miestelį. Džiugu, kad bažnyčios remonto darbais rūpinosi ir seniūnas Česlovas Meškauskas, o viską atliko meistrai Sauliukas Bulota, Darius Gerulaitis ir jų talkininkai, daug kuo padėjo ir kiti parapijiečiai.

Raudoniškiai ir jų klebonas tikisi, kad netrukus galės džiaugtis iš savo parapijos kilusiu kunigu, kuris kol kas mokosi kunigų seminarijoje. Giedrius Maskolaitis buvo geras patarnautojas, tikėkimės, jis taps geru kunigu.

Pasibaigus iškilmingam minėjimui bažnyčioje, parapijos jubiliejaus šventė tęsėsi miestelio aikštėje. Čia koncertavo Raudonės kaimo kapela ir grupė „Žentai“.

Romas BACEVIČIUS

Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija