2011 m. rugpjūčio 19 d.
Nr. 58
(1938)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Prie Kristaus kryžiaus prisilietus

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Neseniai viename laikraštyje, esą remiantis grupės anoniminių kunigų parodymais, įvairiais nebūtais dalykais buvo apkaltintas Lietuvos Vyskupų Konferencijos pirmininkas Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Mūsų skaitytojai pasijuto tarsi sovietmetyje, kai spaudoje vyskupus ir kunigus kaltindavo dėl visko. Vis dėlto „XXI amžius“ paprašė arkivyskupo atsakyti į kelis klausimus, susijusius su tuo rašiniu.

 

Jau esame pripratę, kad sunkų pokomunistinį paveldą tebeturinčioje Lietuvoje pasaulietinė žiniasklaida nuolat vykdo išpuolius prieš visuomeniškai bei sielovadiškai aktyvius vyskupijų ganytojus. Paskutinysis atvejis, kai buvo labiausiai kreipiamas dėmesys į Jūsų asmenį, atrodo, buvo pats skaudžiausias dūris visai katalikiškajai bendruomenei. Kaip vertinate panašius išpuolius, kokie galėtų būti jų tikslai? Ką šiuo atveju galėtų padaryti tikintieji: melstis, piketuoti ar daryti kitas akcijas? Juk tikintieji dabar išgirsta, kad reikia ginti arkivyskupą.

Iš tikrųjų, būtų lengviausia vyskupui kaip pelei tūnoti po šluota, leistis į kompromisus su ganytojo sąžine ir tuomet būtų galima tikėtis tam tikros ramybės. Dabar gi nuolat pasikartojančiais išpuoliais nesistebiu, nes jų tikslas yra visiškai aiškus: jei ne sugriauti,  tai – beveik neįmanoma, – bent susilpninti Bažnyčios įtaką visuomenės gyvenime. Kaip panašiais atvejais galėtų reaguoti tikintieji žmonės, viskas priklauso nuo jų sąmoningumo ir aktyvumo. Nemanau, kad visada galima apginti savo ganytojus. Nieko blogo, jeigu jiems tenka prisiliesti prie Kristaus kryžiaus. Svarbu, kad mūsų oponentai matytų Dievo tautos vienybę.

Ar anonimų teiginys, kad išlaisvėjusioje demokratinėje visuomenėje reikia keisti Bažnyčios valdymo hierarchinius principus, nerodo bažnytinio sąmoningumo stokos? O gal prisidengiant anonimų teiginiais siekiama sukurti painiavą bažnytinėje aplinkoje, kartu silpninant sakramentinę vyskupų ir kunigų bendrystę?

Labai norėčiau, kad tie kunigai anonimai būtų sukurti tik žurnalistės vaizduotėje.

Tiesiog sunku patikėti, kad Katalikų Bažnyčios kunigai galėtų būti tokie neatsakingi ir bailūs, kad tokiu būdu ryžtųsi laidyti strėles į savo vyskupus. Kaip ten bebūtų, kai kurios mūsų informavimo priemonės jaustųsi labai laimingos, jei joms pasisektų bent kiek supriešinti kunigus su vyskupais. Manau, kad tai beviltiška, nes tarp normaliai tarnaujančių kunigų ir vyskupų yra pilna vienybė ir sutarimas.  

Keista išgirsti kaltinimus, esą arkivyskupas neklauso Popiežiaus ir bando izoliuoti Lietuvos Bažnyčios gyvenimą nuo Visuotinės Katalikų Bažnyčios.  Sovietiniais metais Jūs buvote aktyvus tikinčiųjų teisių gynėjas ir kovotojas už Lietuvos Bažnyčios vienybę su Šventuoju Sostu, už tai nepabūgote net kalėti, o dabar Jus nori nutildyti. Jei tylėtumėte ir neišsakytumėte savo pozicijos įvairiais klausimais, gal tada nebūtų tokių kaltinimų?

Lietuvos bažnytinio gyvenimo izoliuoti nuo Apaštalų Sosto nepasisekė net sovietams, kurie, rodosi, turėjo daug jėgos ir priemonių, todėl dabartinės kalbos apie kažkokį bandymą užsiskleisti, atsiskirti nuo Visuotinės Bažnyčios tik rodo nesiorientavimą bažnytinėje erdvėje. Šitaip gali mąstyti ne kunigai, bet į Bažnyčios reikalus menkai „įsikirtę“ žmonės.

Popiežius Benediktas XVI nuolat atsiliepia apie Bažnyčiai rūpinčius moralinio, politinio ir socialinio gyvenimo klausimus (teisingumo, paramos vargšams, lygybės ir santarvės, gyvybės ir šeimos gynimo, kovos su seksualiniu išnaudojimu, pornografija, organizuotu nusikalstamumu, alkoholizmu ir narkomanija). Jis ragina panašiai veikti  visus Bažnyčios hierarchus. Todėl nesuprantamas nuolatinis mūsų ateistų noras pabrėžti Bažnyčios ir Valstybės atskyrimą, esą nesikiškite. Ar tokios pastangos kaip tik nerodo, kad siekiama Lietuvos Katalikų Bažnyčią izoliuoti nuo bažnytiniam gyvenimui būdingo visuomeninių reikalų svarstymo Evangelijos dvasioje?

Reikėtų stebėtis, jeigu antibažnytiškai nusiteikę leidiniai pritartų Bažnyčios vadovų aktyvumui. Dabar gi kaltindami, kad vyskupai kišasi į valstybės reikalus, politikuoja, dar kartą parodo, kad jie yra nuoseklūs anuometinių marksizmo katedrų ideologijos propaguotojai. Anuomet mes nuolat girdėjome, kad Bažnyčia yra atskirta nuo Valstybės, o mokykla nuo Bažnyčios. Šį atskyrimą marksistai suprato kaip Bažnyčios visišką izoliaciją, kad ji negalėtų paveikti žmonių gyvenimo, o tik patarnautų vadinamiesiems katalikams fanatikams. O kiek daug yra panašiai mąstančių ir siekiančių, ko, deja, pasiekti negalės. Jei vyskupai tylėtų, tuomet akmenys turėtų šaukti.

Tame rašinyje užsiminta ir apie objektyvius dalykus: dvasinių pašaukimų stoką, žemą teologijos studijų VDU lygį, giminių protegavimą, perdėtą rėmimąsi artimaisiais. Ką manote apie visa tai?

Nelinksta širdis dar kartą aiškinti, kad visi teiginiai apie mano giminių turtus, Teologijos fakulteto vegetavimą ir kiti prasimanymai yra labai žemas melas. Atidengus mano gyvenimo užkulisius, daug kam tektų skaudžiai nusivilti. Pats arkivyskupas neturi savo namo, nuosavo automobilio, o gaunamas kuklias pajamas naudoja arkivyskupijos darbams. O jo broliai kaip gyveno kukliai, taip ir tebegyvena, nes jiems jau rūpi ne turtai, o susitikimas su Viešpačiu.

Teologijos Fakultetas yra nuolat kontroliuojamas Katalikiškos auklėjimo kongregacijos ir jame dirba daug užsienyje studijas baigusių kunigų ir pasauliečių, todėl netenka kalbėti apie fakulteto vegetavimą.

Daugiau atsakymų šiuo klausimu bus galima surasti „Bažnyčios žinių“ naujausiame numeryje. Rizikuojame būti dalies tikinčiųjų nesuprasti, bet bulvariniuose leidiniuose niekuomet nesiteisinsime.

Įvairūs katalikiškos bendruomenės gyvenimo klausimai galėtų būti nuoširdžiai ir solidarumo su ganytojais dvasioje svarstomi katalikiškoje žiniasklaidoje, o ne tikėjimui priešiškoje aplinkoje. Ar dabartinių iššūkių akivaizdoje nereiktų stiprinti katalikišką žiniasklaidą ir per ją kuo plačiau pateikti Bažnyčios požiūrį įvairiausiais klausimais?

Tikrai pritariu šiai nuomonei. Katalikiškos ir pozityvios žiniasklaidos stiprinimas yra didelis dabarties iššūkis, kurį turi priimti ne tik vyskupai, bet visa bažnytinė bendruomenė.

Dėkojame už atsakymus.

Kalbino Mindaugas BUIKA

Redakcijos prierašas. Daugiau šia tema iš „Bažnyčios žinių“ spausdinsime kitą penktadienį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija