2011 m. rugpjūčio 19 d.
Nr. 58
(1938)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai

Prieš 50 metų pastatyta Berlyno siena mena kraupias dienas

Berlyno sienos griuvimas

Berlyno sienos statyba
1961 metų rugpjūtį buvo
vykdoma sovietinių kariškių

Berlyno sienos statyba

Berlyno sienos griūties pradžia

Penktadienį ir šeštadienį Berlyne buvo paminėtos 50-osios liūdnai pagarsėjusios sienos statybos metinės. Penktadienį paminėti šią sukaktį susirinko Vakarų Vokietijos krikščionims demokratams ir kitiems dešiniesiems atstovaujantys politikai, kai kurie ministrai, Bundestago nariai, buvęs kancleris, krikščionių demokratų partijos vadovas Helmutas Kohlis, jau sunkiai sergantis ir važinėjantis tik vežimėliu. Prie sienos buvo padėtos gėlės, aplankytos parodos (vieną jų sudarė žuvusiųjų bėgant per sieną nuotraukos), politikai kalbėjo apie šią baisią sieną, dalinusią vieną didžiausių Europos miestų, savo išgyvenimus liudijo žūties išvengę bėgliai, buvo apžiūrimi sienos likučiai, žiūrimi dokumentiniai filmai apie bėglių likimus, aplankyti Brandenburgo vartai – jie nuo 1961 metų rugpjūčio vidurio buvo likę Rytų Berlyno pusėje. Kitą dieną Berlyno sienos 50-metį paminėjo kairieji politikai atminimo pamaldomis ir tylos minute tiems, kurie žuvo bandydami pabėgti į Vakarus. Minėjimo dalyviai (dauguma politikų iš Rytų Vokietijos) – prezidentas Christianas Wulffas, kanclerė Angela Merkel, taip pat Berlyno meras Klausas Wowereitas. Berlyno siena, kaip Europos košmaras, tęsęsis daugiau kaip 28-erius metus, simbolizavo Europos žemyno padalijimą ir pagrindinių žmogaus teisių nepaisymą bei pažeidimus. Žuvusieji ir sužeistieji, šimtai tūkstančių įkalintų ir politiškai persekiotų žmonių yra ne vienintelės Sienos aukos. Milijonai buvo priversti atsižadėti gyvenimo, kurio jie troško. Siena buvo diktatoriškos sistemos dalis. Siena dabar yra istorija, bet mes neturime jos užmiršti. Tokios buvo politikų mintys ir pasisakymai minint sienos pastatymo 50-metį. Vidurdienį Berlyne trims minutėms sustojo visi miesto autobusai ir traukiniai, vietinės radijo stotys nutraukė programas. Minėjimo koplyčioje metu daugiau kaip septynias valandas buvo skaitomi laisvės siekusių ir žuvusių žmonių vardai ir gyvenimo aprašymai. Bernauerio gatvė, kurioje vyko minėjimas, mena daugybę mėginimų pabėgti. Joje įrengtas memorialas, kasmet pritraukiantis po pusę milijono lankytojų. Tai geriausiai išsilaikiusi senosios pasienio įrangos dalis. Pati siena, apsauginė tvora, antra siena ir stebėjimo bokštas – viskas pakankamai neblogos būklės. Susirinkusieji į minėjimą matė šias kraupiosios sienos liekanas. Tarp kitko, iš šios vietos, stebėjimo bokšto, savo laiku kalbėjo JAV prezidentai Kenedis, Reiganas (čia jis pasakė garsiuosius žodžius: „Ponas Gorbačiovai, nugriauk šią sieną!“), kiti politikai.

Nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio maždaug 2,5 mln. žmonių (kasdien iki 3 tūkst.) pabėgo iš komunistinės Rytų Vokietijos, kurioje iš viso gyveno apie 19 mln. gyventojų. Tai paskatino režimą visiškai uždaryti sieną, ir tai buvo padaryta slaptos operacijos „Rožė“ metu. Tą naktį sovietų kariuomenės tankai pajudėjo link Berlyną dalijusių sektorių. Vakariečiai vengė neramumų prie spygliuota viela, tankais ir automatais pažymėtos sienos viduryje miesto, taip norėdami „išvengti dar vieno Budapešto“, kai sovietų kariai nužudė tūkstančius vengrų sukilėlių. Aišku, juos nustebino netikėta W. Ulbrichto ir N. Chruščiovo ataka. N. Chruščiovas, siekdamas suklaidinti vakariečius, suvaidino jam įprastą taikdarišką spektaklį: prieš tris dienas iki sienos pastatymo naujasis sovietų karių vadas Rytų Vokietijoje maršalas Ivanas Konevas pasikvietė išgerti tris Vakarų Berlyno miesto pajėgų vadus. Šis Berlyno užkariautojas „užtikrino“ amerikiečius, britus ir prancūzus, atvykusius susitikti su juo Potsdame, kad sąjungininkų teisės Vakarų Berlyne „išliks tokios pačios, kad ir kas benutiktų ateityje“. Siena iškilo ankstyvą 1961 metų rugpjūčio 13-osios, netrukus pavadinto „Juoduoju sekmadieniu“, rytą . Tą dieną berlyniečiai išvydo, jog jų miestas padalytas į dvi dalis. Ši diena buvo pasirinkta neatsitiktinai – Rytų Vokietijos valdžia suprato, kad šiltas vasaros laisvadienis yra palankiausias metas užklupti žmones nepasiruošusius. Naktį iš rugpjūčio 12-osios į 13-ąją dešimtys tūkstančių sargybinių, kareivių ir policininkų paskubomis įrengė kontrolės postus ir pastatė užtvaras, virš kurių buvo nutiesta spygliuota viela. Automatais ginkluoti sargybiniai su automatiniais sekimo ir bėglių šaudymo įtaisais iš esmės įkalino savo žmones ir įtvirtino „Šaltojo karo“ laikų Europos padalijimą į Rytų ir Vakarų blokus. Kareiviai užblokavo gatves, nutraukė susisiekimą geležinkeliais ir pradėjo statyti sieną, kuri Berlyne nusidriekė 155 km ir metams bėgant vis aukštėjo. Tai buvo karštligiška pastanga sustabdyti masinį jaunimo išvykimą į Vakarus. Per 28-erius sienos egzistavimo metus žuvo mažiausiai 136 žmones, mėginę pabėgti į Vakarų Berlyną. Neoficialiais duomenimis, iš tiesų žuvo apie tūkstantis bėglių. Tarp žuvusiųjų buvo 58-erių Ida Siekmann, pirmoji Berlyno Sienos auka, žuvusi, kai 1961-ųjų rugpjūčio 22 dieną mėgino iš trečiojo aukšto peršokti sieną, ir 20-metis Chrisas Gueffroy, paskutinė auka, nušautas 1989 metų vasario 6 dieną, kai mėgino perplaukti kanalą, likus devyniems mėnesiams iki Berlyno Sienos griuvimo.

Praėjusią savaitę vokiečių laikraščiai ir televizijos skelbė žmonių, bandžiusių kirsti sieną, interviu ir laidas bei dokumentinius pasakojimus apie sienos istoriją. Vienas toks pasakojimas paskelbtas Vokietijos savaitraštyje „Der Spiegel“. Inžinierius Ulrichas Pfeiferis, sukūręs keturis pabėgimo tunelius po Berlyno siena, norėdamas atkeršyti režimui, uždariusiam jo merginą, prisimena, kaip jis pasipiktino prieš 50 metų pastatyta siena. 1961 m. rugpjūčio 12-osios naktį U. Pfeiferis, gyvenęs rytinėje miesto dalyje, džiaugėsi vakariniu pasivaikščiojimu su savo mergina. Jie nuėjo į kino teatrą Kurfürstendammo bulvare, o namo grįžo traukiniu, sieną Friedrichstrasse kirtę apie vidurnaktį. Jaunuoliai nė neįsivaizdavo, kad vos už kelių valandų tarp jų iškils betoninė kliūtis, kuri juos išskirs, priversdama U. Pfeiferį rizikuoti savo gyvybe, kasti pabėgimo tunelius ir vykdyti asmeninį keršto žygį prieš komunistinį režimą. Tą naktį dar buvo įmanoma keliauti tarp rytinės ir vakarinės miesto dalies. Pasienio apsaugos pareigūnai tik retkarčiais tikrindavo keliaujančiųjų pasus. „Mes nepastebėjome nieko neįprasta. Nebuvo jokio ženklo, pranašaujančio tai, kas įvyko po kelių valandų, – pasakė 75 metų U. Pfeiferis. – Kai kitą rytą, tai buvo sekmadienis, nubudę klausėmės žinių per radiją, ir mus ištiko šokas. Maniau, kad vyks protesto mitingai, panašiai kaip 1953 m. birželio 17 d., kai Rytų Vokietijoje kilus sukilimui žuvo daugiau nei 50 žmonių. Nuvykome su drauge prie Brandenburgo vartų, tačiau nepamatėme jokios demonstracijos, tik daug kareivių ir tankų gatvėje. Žmonės buvo pernelyg įbauginti, kad kažko imtųsi. Norėjome perlipti per spygliuotos vielos tvorą, tačiau mums neužteko drąsos. Grįžome namo ir ateinančias kelias savaites mėginome sugalvoti būdus, kaip ištrūkti. Neįmanoma atkurti to laikotarpio siaubo“.

A. Pfeiferis padėjo pastatyti keturis tunelius po siena. Taip jis keršijo Rytų Vokietijos diktatūrai už tai, kad jo mergina buvo įkalinta. Praėjus kelioms savaitėms po 1961 m. rugpjūčio 13 d., kai siena palaipsniui kilo, A. Pfeiferis išgirdo, kad yra būdas jiems abiems pasitraukti į Vakarus – per miesto kanalizacijos sistemą. Tomis dienomis Rytų Vokietijos slaptoji policija „Stasi“ dar nebuvo užkaišiusi visų požeminio pabėgimo skylių. A. Pfeiferiui ir kitiems penkiems draugams pavyko pasprukti rugsėjo mėnesį. Vienu metu šį planą galėjo vykdyti tik šeši žmonės, tad jo mergina liko ir ruošėsi prisijungti prie jo po kelių dienų su kita grupe. Per tą laiką „Stasi“ sužinojo apie požeminį maršrutą ir antrosios grupės pabėgimas žlugo. Požemiuose buvo sulaikyti du asmenys. Jo mergina sugebėjo pasprukti ir grįžti namo. Po kelių dienų ji buvo suimta, nuteista ir įkalinta septyneriems metams. Vėliau bausmė buvo sušvelninta iki trejų metų, tačiau jie vėl susitiko tik po 27 metų. Tada, 1988 metais., ji jau buvo ištekėjusi už kito vyro ir turėjo šeimą Rytų Vokietijoje. 1961 metais A. Pfeiferiui buvo 26 metai, jis buvo diplomuotas statybų inžinierius. Gyvendamas Vakarų Berlyne, savo gebėjimus jis nusprendė panaudoti kartu su grupe studentų kasdamas tunelius į Rytus. Trijų tunelių planai buvo išduoti ir galiausiai žlugo, tačiau vienas iš jų buvo sėkmingas. Tunelis buvo baigtas 1962 m. rugsėjį po tris mėnesius trukusių varginančių kietos molingos žemės kasimo darbų. Tunelis tęsėsi 145 metrus iš apleisto fabriko vakarinėje Bernauer gatvės dalyje iki daugiabučio gyvenamojo namo, esančio Schönholzer gatvėje, rūsio rytinėje dalyje.

A. Pfeiferis niekad nepamirš tų įtampos kupinų akimirkų, kai gulėdamas ankštame, drėgname tunelyje ir kasdamas paskutinius metrus iki rytinės pusės meldėsi, kad jo apskaičiavimai būtų teisingi. Tai buvo rizikingiausia operacijos dalis. Ar jie atsidurs numatytame pastate? Ar nukėlę paskutinę plytą jie nepamatys į juos nukreiptų „Stasi“ agentų automatų? Laimei, apskaičiavimai buvo teisingi. Tunelis galiausiai išgarsėjo kaip „Tunelis 29“, nes juo iš Rytų Vokietijos pasitraukė 29 žmonės – kasėjo draugai ir giminaičiai. Apie tunelį rašė viso pasaulio žiniasklaida, o „Stasi“ jį atrado tik po 11 dienų, kai vienoje vietoje įgriuvo žemė. Kasėjai juo naudojosi tik dvi dienas, nes bijojo, kad jis gali būti greitai išaiškintas, be to, jį ėmė semti iš prakiurusio vamzdžio besisunkiantis vanduo. „Mes jautėme begalinį džiaugsmą. Aš jaučiausi patenkintas savimi, kad pasipriešinau sistemai, kurios nekenčiau“, – sako A. Pfeiferis.

A. Pfeiferis mano, kad labai liūdna ir absurdiška, jog kai kurie buvusios Rytų Vokietijos gyventojai jaučia nostalgiją juos įkalinusiai iš šnipinėjusiai sistemai. „Visas laikotarpis grimzta į praeitį. Net Berlyno sienos griuvimas įvyko prieš 22 metus. Daugelis jaunų žmonių jos akyse neregėjo. Labai tikiuosi, kad apie tai ir toliau bus mokoma mokykloje ir tai nebus pamiršta“ , – sakė A. Pfeiferis.

Šiandien didžioji sienos dalis yra išnykusi – liko tik nedideli jos fragmentai, kurių bendras ilgis yra maždaug trys kilometrai. Kai kurie vokiečiai kaltina, kad buvo nugriauta per daug sienos. Vis dėlto, galbūt reikėjo palikti jos kiek daugiau, kad išties būtų parodytas padalijimo siaubas. Išlikusios sienos atkarpos dabar restauruojamos ir yra saugomos kaip istoriškai svarbūs objektai. Betono blokai palei Bernau gatvę, kurioje vykdavo dramatiški bandymai pabėgti ir kur dabar įrengtas pagrindinis sienos memorialas, iki šių metų pabaigos bus restauruoti.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija