Kultūros zona

2011 metai

Atmintis

Bernardas Brazdžionis – Jonas Juškaitis

Laiškai 1982–2002 metais

(Tęsinys. Pradžia nr. 88, 90)

Didžiai gerbiamas,

Širdingas ačiū už malonų laišką ir užuojautos žodžius dėl tėvo mirties. Skubu atsakyti.

Paskutinį Jūsų laišką (antrą man rašytą) gavau tik 1982 metais. Jums po to buvau pasiuntęs V. Kubiliaus knygą „XX a. lietuvių lyrika“, atviruką su eilėraščiu ir pora laiškų. Nežinau, ar ką iš jų begavote. Šis laiškas atėjo po dviejų metų tylos.

Šiemet išleistos dvi mano knygos – eilėraščių rinkinėlis vaikams „Su volungės balsu“ ir poezijos rinktinė „Dešimt žodžių jazmino žiedui“. Jas abi su autografais jau išsiunčiau Jums rugpjūčio 1 d. Dar galbūt ir nebus pasiekusios, nes pasiunčiau paprasta registruota banderole. Dabartinėmis sąlygomis ji gali eiti daugiau kaip du mėnesius nuo išsiuntimo dienos. Parašykite, ar gausite. Jeigu kur pradingtų, siųsčiau iš naujo. Kadangi pasiunčiau į užjūrį dar ir kitiems, todėl, nesulaukęs šiemet žinios iš Jūsų, imsiuosi žygių kaip nors susižinoti per kitus.

„Su volungės balsu“ vieni laiko vaikams per sunkia, kiti – priešingai: nepatenkinti, kad esama tenai ir lengvesnių eilėraščių. Jų manymu, šitokios poezijos reikia paaugliams. Tai išgirdau iš leidėjų. O kai knygelė pasirodė, atsitiko paradoksas: man su malonumu prisipažino, kad ją skaitą kai kurie… suaugę! Nežinau, kokį jie turi supratimą apie poeziją, bet jiems tai esanti mano… „geriausia knyga“.

Ko tik nebūna!..

Viena jauna poetė¹² apie šią knygelę parašė mokytojų laikraštyje, prašydama mokytojų ir mokinių… nuo jos nenusisukti! Manau, kad viskas tuo ir pasibaigs. Nei mokytojai, nei mokiniai jos neskaitys. Ne tas jiems rūpi. Tiktai koks pažįstamas ar šiaip literatūra besidomintis žmogus pasižiūrės – ką čia tas rašo…

O pats vis dėlto ją rašiau vaikams.  Pagal P. Mašioto žodžius, „ir aš mažas buvau“. Dabar pas mus tikrai daug visokios poezijos vaikams. Anot vieno kritiko, „rašo kas tik netingi“.¹³ Ar ji pasiekia vaiko pasaulį? Vienas vaikas turbūt ir težino…

Man, kuris tingiu rašyti vaikams, lyg ne laiku gimusiam, ėmė kažkaip ir atėjo į galvą – parašyti apie tai, kas dabar beveik niekam neįdomu: apie paprasčiausius dalykus, pro kuriuos visi prabėga tekini, apie žmonių jausmus vienų kitiems. Aprašyti, kaip mažas pats visa tai išgyvenau: atrodė stebuklas…

Man atrodė. O kitiems? Smarkiai suku galvą, knygelei išėjus. Ir prieinu prie išvados, jog vaikų poezijoje, kaip ir iki to nelemto susigalvojimo rašyti „Su volungės balsu“, greičiausiai, pasiliksiu „pavyzdingas tinginys“.

Vytės Nemunėlio skaitytojas ir dabar tebesu. Mano pirmieji mokslo metai sutapo su „Dėdės rudenėlio“¹⁴ ir „Gintaro kregždutės“ pasirodymu. Skaičiau, gerai žinau visas Lietuvoje išleistas Jūsų knygas. Nuo pat mažens, net ir vaikų poezijoje, labiausiai žavėdavo lyrika. Todėl ir Jūsų tokie eilėraščiai, kaip „Ar pavasaris jau?“, „Laukiu aš pavasarėlio“, „Pavasario vėjeliui“, „Dėdė rudenėlis“, „Mūsų jūra“ ir kiti, tebėra mane užbūrę giliu paprastumu ir meniškumu. Kad galėčiau panašių parašyti!

Girdėjau, išleidote visą poeziją vaikams¹⁵ , gaila, kad perskaityti neteks…

„Dešimt žodžių jazmino žiedui“ – pasivėlinusi knyga mano penkiasdešimtmečiui. Kadangi apimtis buvo griežtai ribota, negalėjau sutalpinti nei visko, ką esu parašęs, nei visko, kas, mano manymu, geriausia, nutariau leisti kaip ir naują knygą – pridėti daugiau kaip 40 niekur neskelbtų kūrinėlių nuo pat jaunų dienų (kur, kada pasitaikys kita tokia proga?), parinkti pluoštą geresniųjų eilėraščių, be to, iš knygų kuo daugiau sudėti tų, kuriuos po jų pasirodymo buvau pataisęs. Anot H. Radausko, žodžiai, išgulėję tam tikrą laiką eilutėse, vėliau „nenori užleisti vietos kitiems“.¹⁶ Todėl tuos eilėraščius, kur žodžiai panoro užleisti vietą kitiems,  ir dėjau. Tai ne rinktinė, o pasirinkti eilėraščiai. Vienas dar („Dulkė ir kalnas“) dėl technikinių redaktorių apsileidimo nubyrėjo nuo galo – liko tik turinyje.¹⁷

Šią vasarą skersai išilgai išvažinėjau savo gimtinės apylinkes – ieškojau sužėlusių takų. J. Baltrušaičio tėviškė buvo prie Imsrės upelio  ištakų, o mano tėvų sodyba už kelių kilometrų, kur tas upelis gerokai įsibėgėja. Dabar ir vienur, ir kitur tuščiuose laukuose belikusios ajerų prižėlusios kūdros. Velionis mano tėvas mirė eidamas 92 metus. Esu dėkingas jam, kad nuo kokių 1939 metų mane vežiojosi visur, kur pats važiuodavo arkliais, po Raseinių ir Šakių apskritis, ir pasakodavo, pasakodavo apie visa, ką tik pakeliui privažiuodavome. Kaip ir motinai (dar gyva, eina 84 metus), kad ji, paprasta kaimietė, mane, mažą vaiką, nulūžusį ranką, 1940 metais išvedžiojo po visą Kauną, po visas jo bažnyčias ir muziejus. Niekada nė nepagalvojau, kad vaikystės reginiai, ypač po tėvo mirties, šaukte šauksis aprašomi, net virkdys per sapnus.¹⁸

Tėvo giminėje buvo velionis vaikų literatūros kūrėjas A. Giedrius. Juodu iki jo mirties susirašinėjo. Iš motinos pusės plunksną bandė S. Bakšys¹⁹ (išleido eil. rink. „Lankose“, paskui Brazilijoje redagavo „Jaunųjų pasaulį“, kur spausdino savo eilėraščius vaikams, toj šalyj nugyveno nuotykingą gyvenimą ir tragiškai mirė). Šiemet „Vagos“ leidykla žada išleisti A. Giedriaus rinkinėlį „Literatūrinės pasakos“. Ketinu (jeigu entuziazmas neišblės) parašyti recenziją „Pergalėje“! Juk A. Giedrius, net keista, kadaise Jurbarke supo mūsų vaikų literatūros lopšį – leido „Žiburėlį“ ir „Saulutę“. Ten, jeigu atmintis neapgauna, jau tais laikais, rodos, rasdavau išspausdintų ir Vytės Nemunėlio eilėraščių.

Žinoma, ne Giedrius su Bakšiu paskatino mane patį į literatūrą. Gailiuosi po laiko dabar, jog patingėjau su A. Giedriumi susirašinėti laiškais. Gal man būtų daug papasakojęs, kaip Jurbarke supo tą lopšį…

Gavęs Jūsų laišką, rugpjūčio 29 d. pasiunčiau Jums šių metų „Poezijos pavasarį“ ir naujausią Juditos Vaičiūnaitės eilėraščių knygą „Smuikas“, pasirodžiusią šiemet beveik sykiu su „Dešimt žodžių jaunimo žiedui“.

Manau, kad visas knygas anksčiau ar vėliau turėtumėte gauti. Lauksiu žinios.

Lieku su tuo pačiu šiltu jausmu – Jūsų

J. Juškaitis
Vilnius,
1984 m. rugpjūčio mėn. 31 d.

Knygelė „Hitleris ir vaikai“, pasirodžiusi 1941 metais

Knygelė, išleista 1940 metais

Simas Bakšys 1928 metais

¹² „Tarybiniame mokytojuje“, atrodo, Nijolė Blaževičiūtė.

¹³ Valdo Kukulo žodžiai.

¹⁴ „Dėdę Rudenėlį“ išleido LTSR Valstybinė leidykla 1941 metais Kaune. 1992 metais antrą kartą – „Vaga“ (įdomu, kad spausdinta… Kaliningrade). Antrojoje laidoje paspalvinta rudai. Lietuvoje besikalbant poetas pasakojo, kad 1941 metais, nepaisant sovietinės valdžios ir nežinios, kas laukia B. Brazdžionio, knygelei pasirodyti problemų nebuvę. Mano kartos poetams, pavyzdžiui Henrikui Čigriejui, kaip ir man, ji paliko didelį džiaugsmingą vaikystės įspūdį.

Karui prasidėjus, 1941 metais, atsimenu, vaikų rankose pasirodė panašaus didumo knygelė „Adolf Hitler ir vaikai“, iliustruota nuotraukomis, be autoriaus, išleidimo metų ir vietos, nesklandžios kalbos. Klišių pradžios mokykloje (Jurbarko r.) mūsų mokytojas Vincas Ždankus, nežiūrėdamas besimokančių repatriantų vaikų, išgėdino ir pašaipiai pasiūlė šalia pasidėti, gal kas dar turi, tokią pat apie Staliną... „Vaikai apie Staliną“ su nuotraukomis ir spalvotu viršeliu 1940 metais skubiai išleista Kaune (iš rusiško CKVLKSM vaikų literatūros leidimo išversta Vytauto Petrausko). Stebina, kaip skubėta, kad patektų į mokyklas su rugsėjo pradžia. Metrikoje parašyta: „Išleido leidykla „Raudonoji Vėliava“, Kaune, Rotušės aikštė 6, spaudė „Šviesos“ spaustuvė, Kaunas, Jakšto 2. Pradėta rinkti 14.IX. Patvirtinta spausdinti 19.IX.1940. N.12. Tiražas 5000. Kaina Lt 1,-“.

Leidykla „Raudonoji Vėliava“ veikė liepos – rugpjūčio mėnesiais, nacionalizavus Šv. Kazimiero katalikiškųjų knygų leidyklą, paskui įjungta į LTSR Valstybinę leidyklą. O „Šviesos“ spaustuvėje, katalikų nupirktoje iš Vasario 16-osios Akto signataro Saliamono Banaičio, išspausdintas arkivyskupo Juozapo Skvirecko išverstas Šventasis Raštas, spausdinti žurnalai „Židinys“, „Tiesos kelias“, VDU teologijos-filosofijos fakulteto leidiniai, katalikiškos knygos ir spauda. Katalikiškas jaunimo organizacijas likviduoti buvo pavesta žydų komjaunuoliams. Savo studijų metais (1953–1958) atsimenu Vilniaus universiteto bibliotekos specfonde dirbusią Esterą Bojeraitę, kuri per karą buvo pasitraukusi į SSSR, gyveno kartu su Salomėja Nėrimi. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, sužinojusi, kad mudu su Danute (mano žmona, pasirašinėjusia mergautine Žilaitytės pavarde) katalikai, abiejų atsiprašė už savo didelę gėdą, kai 1940 metais turėjusi dalyvauti panaikinant skaučių ir kitas lietuvių katalikių mergaičių organizacijas. Tebematau savo pirmąjį mokytoją Klišių mokykloje Vincą Ždankų su „Dėde Rudenėliu“ rankoje gėdinantį vaikus, okupacijoms keičiantis. Vytės Nemunėlio ir Kazio Binkio knygos sudarė mano kartos vaikystės poeziją pradžios mokykloje. Kai susitikome su Bernardu Brazdžioniu, pasakodavau, kad mes maži turėjome išsigelbėjimą.

¹⁵ Kalbama apie rinktinę „Mažųjų dienos“ (1984) Amerikoje, išgirdus per „Amerikos balsą“.

¹⁶ Iš Henriko Radausko pratarmės Amerikoje 1965 metais savo rinktinei „Eilėraščiai“, kurią skaitėme su Juozu Apučiu, dail. Petru Repšiu ir kitais.

¹⁷ Tai eilėraščiui nepakenkė, kadangi buvo nebaigtas. Visas pasirodė rinkinyje „Anapus gaiso“ 1987 metais.

¹⁸ Tą vėliau aprašiau minėdamas apie savo gyvenimą „Tarybinių lietuvių rašytojų autobiografijose A–K“, 1989 metais. Pakartota knygoje „Lyra ant gluosnio“ 1998 metais.

¹⁹ Simas Bakšys gimė 1908 metais Kiduliuose,  mokėsi Jurbarko gimnazijoje, studijavo VDU. 1928 metais išleido eilėraščių rinkinį „Lankose“. 1936 metais kaip mokytojas išsiųstas į Braziliją stiprinti lietuviškų mokyklų. Mokytojavo San Paulo ir Rio de Žaneiro lietuvių mokyklose, spausdino eilėraščius, redagavo spaudą. 1940-aisiais paramą nutraukus, su indėnais Amazonėje gaudė net krokodilus. Rašytojas Linas Valbasys pasakojo, kad 1974 metais susmuko San Paulo gatvėje beeidamas (mirė nuo maliarijos), o Justas Paleckis, kai buvo atvykęs į Braziliją, kalbinęs grįžti – „Simai, tu ne mūsų, bet prieš mus nėjai, gali grįžti, mes tau nieko nedarysim“. Bet Bakšys negrįžo. Kun. Antanas Saulaitis yra man suteikęs apie jo veiklą vertingų žinių.

© 2011 „XXI amžius“