2012 m. gegužės 25 d.    
Nr. 21
(1996)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Kai bijome laisvės

Romas BACEVIČIUS

Urna su Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio
palaikais pašarvota Kauno Paminklinėje
Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje

Paminklinėje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje laidotuvių apeigas
atlieka Kauno arkivyskupas
Sigitas Tamkevičius

Grupė J. Ambrazevičiaus-Brazaičio
bičiulių prie jo kapo

Lietuvos Laikinosios Vyriausybės
vadovas Juozas Ambrazevičius-Brazaitis
(1903 12 09 – 1974 11 28)

Grupė laidotuvių dalyvių prie
J. Ambrazevičiaus-Brazaičio kapo

Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje sekmadienį iškilmingai perlaidoti ateitininko, literatūrologo, pedagogo, žurnalisto ir publicisto, antinacistinės ir antisovietinės rezistencijos dalyvio, Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovo Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio (1903 12 09 –1974 11 28) palaikai.

Gegužės 16-ąją, ketvirtadienį, iš JAV parskraidinta urna su velionio palaikais, anksčiau palaidotais Putname, buvo atvežta į Paminklinės Kristaus Prisikėlimo bažnyčios kolumbariumą, o šeštadienį atnešta į bažnyčią. Čia vyko perlaidojimo ceremonija, kurioje dalyvavo kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus, europarlamentaras Vytautas Landsbergis, Kauno miesto meras Andrius Kupčinskas. Į perlaidojimo ceremoniją atvyko ir keletas Seimo narių, žinomų visuomenės veikėjų, Kauno savivaldybės atstovų, Ateitininkų federacijos narių, eilinių piliečių. Iškilmės prasidėjo šv. Mišiomis, kurioms vadovavo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ, koncelebravo Lietuvos kariuomenės ordinaras vyskupas Gintaras Grušas, prel. prof. habil. dr. Vytautas Steponas Vaičiūnas OFS, mons. Adolfas Grušas, mons. Vytautas Grigaravičius ir mons. Alfonsas Svarinskas. Arkivyskupas S. Tamkevičius SJ pakvietė melstis už Lietuvą, kad ji visada turėtų tokių valstybės veikėjų, koks buvo Juozas Brazaitis. Homilijoje arkivyskupas priminė, kad šis Šeštinių šventėje skambantis Jėzaus raginimas eiti į pasaulį ir skelbti Evangeliją yra skirtas visiems pakrikštytiesiems. Arkivyskupas trumpai apžvelgė J. Brazaičio biografijos faktus, akcentavo, kad jo gyvenimo pagrindas buvo krikščioniška laikysena ir svarbiausias veiklos motyvas, atėjus Lietuvos okupacijoms, – pasipriešinti komunizmo ir fašizmo ideologijoms.

Po šv. Mišių atsisveikinimo žodį taręs prof. V. Landsbergis kalbėjo, kad J. Ambrazevičius-Brazaitis nebuvo pragmatikas, jis buvo sukilėlis prieš smurtą ir tironiją, sunkią valandą prisiėmęs atsakomybę už tėvynės laisvę, nors šiandien yra daug jį smerkiančių. V. Landsbergis sakė, kad J. Ambrazevičius-Brazaitis „juto pareigą ir prisiėmė atsakomybę kruviniausio Europos virsmo valandą“. V. Landsbergis ragino nepamiršti, kad pagrindinis Laikinosios Vyriausybės tikslas buvo „paskelbti ir įrodyti, kad Lietuva nėra jokia sovietų socialistinių respublikų sąjungos narė, ji jaučiasi savimi, yra savimi ir nori būti savimi, vėl turi savo trumpalaikę valdžią“. „Birželio sukilimą lėmė birželio okupacija metais anksčiau“, – pabrėžė jis.

Kauno miesto meras A. Kupčinskas priminė sudėtingą Lietuvos istorijos laikotarpį ir žmones, kuriems tuo metu teko priimti sudėtingus sprendimus. „1940 metų birželį sovietams okupavus Lietuvą, Juozas Ambrazevičius-Brazaitis sunkiai išgyveno šią neteisybę ir įsitraukė į Lietuvos aktyvistų fronto organizuotą pogrindžio veiklą prieš sovietus. Šį žmogų, šešias savaites vadovavusį šalies ministrų kabinetui, gerbiame už pastangas atkurti Lietuvos valstybingumą po metus trukusios brutalios sovietų okupacijos. Vadovaudamas Laikinajai Vyriausybei J. Ambrazevičius-Brazaitis suprato, kad lietuvių viltys išsikovoti valstybingumą, padedant vokiečiams, nebuvo realios, todėl įsijungė į pogrindžio veiklą. Deja, dėl nacių persekiojimo jis turėjo trauktis iš Lietuvos. Persikėlęs į JAV, jis liko ištikimas Lietuvos nepriklausomybės gynėjas, dalyvavo visuomeninėje veikloje, koordinavo Lietuvių fronto bičiulių sąjūdžio veiklą. Mes vertiname jo nuopelnus ne tik šalies valstybingumui, bet ir lietuvių literatūrai, mokslinei ir pedagoginei veiklai. Šio valstybės kūrėjo patriotizmo ir pilietiškumo dvasia įkvepia mus branginti Lietuvą“, – teigė meras.

Buvo perskaitytas J. Ambrazevičiaus-Brazaičio bičiulės dr. Rožės Šomkaitės padėkos žodis, kuriame rašoma, kad J. Brazaičio dvasinis testamentas atsispindi jo dukrelei skirtame laiške – tai nekompromisinė dvasia, ėjimas prieš srovę ir tikėjimas, jog tik šitoks žmogus gali būti laimingas. R. Šomkaitė pareiškė padėką prezidentui V. Adamkui už J. Ambrazevičiaus-Brazaičio apdovanojimą Vyčio Kryžiaus ordinu, arkivyskupui S. Tamkevičiui ir mons. V. Grigaravičiui už suteiktą prieglobstį šiam žmogui ir palaidojimą Tautos šventovėje. Taip pat ji padėkojo Kauno miesto merui A. Kupčinskui, kuris pasielgė brazaitiškai, nepabūgęs prisiimti pasipiktinimo naštos, ir visiems – už meilę, maldas, atsiminimus.

Paskui prasidėjo perlaidojimo apeigos. Lydimą kunigų ir Lietuvos vėliavas nešančių jaunuolių urną su palaikais Lietuvos kariuomenės Garbės sargybos kuopos kariai iškilmingai išnešė į bažnyčios šventorių. Paskui ji buvo įleista į kapą Prisikėlimo bažnyčios šventoriuje. Čia J. Ambrazevičius-Brazaitis palaidotas šalia prel. Mykolo Krupavičiaus. Apeigų pabaigoje buvo sugiedotas Lietuvos himnas, kurį grojo kariuomenės orkestras.

Arkivyskupo S. Tamkevičiaus teigimu, vienu metu buvo nuspręsta, jog J. Brazaičio palaikai bus perlaidoti kolumbariume, nes urna nedidelė, esą jai nereikia didelės duobės. „Reikėjo įtikinti, kad ne urnos dydis, o asmenybė viską nulemia. Pačiame gražiausiame kolumbariume jis išnyktų, o kai bus Prisikėlimo šventovės pašonėje, daugelis Lietuvos žmonių galės pasižiūrėti ir susimąstyti, kaip reikia gyventi, kokiu politiku reikia būti“, – perlaidojimo ceremonijos išvakarėse surengtoje konferencijoje kalbėjo arkivyskupas.

„Lenkdamasis prieš buvusį Vyriausybės vadovą lenkiuosi prieš visus tuos, kurie tuo metu išdrįso ryžtingai pasauliui pasakyti, kad esame laisvi ir būsime vėl laisvi“ , – žurnalistams sakė V. Adamkus.

J. Ambrazevičius Vokietijos okupacijos metu aktyviai veikė antinacistiniame pogrindyje, o keturi Laikinosios Vyriausybės nariai pateko į vokiečių konclagerius. Karo metais vengdamas suėmimo jis pakeitė pavardę į Brazaičio, o 1944 metais, artėjant antrajai sovietų okupacijai, pasitraukė į Vokietiją, 1951-aisiais persikėlė į Jungtines Valstijas, dalyvavo išeivių lietuvių veikloje. Jis buvo nusivylęs kai kuriais Lietuvos laisvinimo veiksmais ir veikėjais Amerikoje. Lietuvoje vertinami J. Brazaičio nuopelnai lietuvių literatūrai, jo mokslinė ir pedagoginė veikla. Tarpukariu jis dėstė Vytauto Didžiojo universitete, dirbo žurnalisto darbą, parašė kelias biografines knygas.

Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo deklaracija perskaityta per Kauno radiją 1941 metų birželio 23-osios rytą. Kai birželio 25 dieną į Kauną įžygiavo Vokietijos kariuomenė, miestas jau buvo visiškai valdomas sukilėlių. Tai buvo akibrokštas abiem okupantams – ir sovietams, ir vokiečiams. J. Brazaitis pradėjo vadovauti Laikinajai Vyriausybei, kai priešintis sovietų režimui sukurto Lietuvių aktyvistų fronto ministru pirmininku numatytam Kaziui Škirpai Vokietijos valdžia neleido grįžti į Lietuvą. Laikinoji Vyriausybė buvo paskelbta per Lietuvių aktyvistų fronto, kuris bendradarbiavo su vokiečiais, surengtą 1941 metų Birželio sukilimą, kilusį prasidėjus karui tarp nacių Vokietijos ir su ja iki tol bendradarbiavusios Sovietų Sąjungos. Kai kurie lietuviai laukė karo, sovietų išvijimo ir vokiečių atėjimo, ypač dėl sovietų teroro, kuris didžiausią mastą pasiekė žudymais ir trėmimais birželio mėnesį. Susikūrusi Laikinoji Vyriausybė pasveikino Hitlerio Vokietijos kovą su bolševizmu ir pareiškė, kad jungiasi į naujos Europos statybą. Tačiau jau pirmosiomis Vokietijos invazijos savaitėmis Lietuvoje prasidėjo pogromai, kuriuose nužudyti tūkstančiai žydų. Taigi dėl Vokietijos karinės, vėliau civilinės administracijos veiksmų Lietuvos Laikinoji Vyriausybė greitai prarado galimybę kontroliuoti atkurtą lietuvių administraciją. Atsisakiusi tapti vokiečių patikėtinių taryba ir nenorėjusi būti nacių kolaborante, rugpjūčio 5 dieną savo veiklą sustabdė. Laikinoji Vyriausybė ir J. Ambrazevičius-Brazaitis atsiribojo nuo prieš žydus nukreiptos nacių agresijos ir net bandė įtikinti į Lietuvą įsiveržusius vokiečių kariuomenės vadus nutraukti žydų persekiojimą.

Dabartinė Lietuvos Vyriausybė perlaidojimui skyrė 30 tūkst. litų, bet šalies vadovai renginiuose nedalyvavo. 1941 metų Laikinoji Vyriausybė vertinama dėl pastangų atkurti sovietų okupacijos sunaikintą Lietuvos valstybingumą. Oficialaus pagerbimo kritikai sako, kad J. Ambrazevičius ministrų kabineto politika nebuvo palanki žydų atžvilgiu. Andriaus Kubiliaus Vyriausybė pripažįsta, kad laidotuvės sukėlė diskusijas dėl Laikinosios Vyriausybės veiklos, tačiau atkreipia dėmesį, kad JAV imigracijos tarnyba dar 1975 metais nutraukė tyrimą prieš J. Brazaitį, taip ir neradusi jo antižydiškos ar nacius remiančios veiklos įrodymų. Tai, kad Lietuvos Laikinosios Vyriausybės vadovas negali būti siejamas su nusikaltimais žydų bendruomenei, 1975 metais patvirtino JAV kongreso Teisės komiteto Imigracijos, pilietybės ir tarptautinės teisės pakomitečio pirmininkas Joshua Eilbergas. Jis Amerikos lietuvių bendruomenei siųstame laiške rašė, kad J. Brazaitis yra išbrauktas iš įtariamų nacių karo nusikaltėlių, gyvenančių JAV, aktyvaus sąrašo ir kad tyrimai jo atžvilgiu nutraukti. Tai rodo, kad nėra jo antižydiškos ar pronacistinės veiklos įrodymų. Deja, sovietų ir amerikiečių persekiotas J. Ambrazevičius-Brazaitis apie tai nesužinojo, nes neseniai buvo miręs. Nors žmogus reabilituotas, vis dėlto iki šių dienų J. Ambrazevičiaus-Brazaičio nuopelnų pripažinimas sunkiai skinasi kelią, vis dar nustumtas į pašalę. Šis žmogus buvo labai kuklus, bet ir gyvas būdamas jautėsi tarsi „likęs gyvenimo paraštėje“.

Vis dėlto iškilmes kritikavusi Lietuvos žydų bendruomenė J. Brazaitį sieja su „nacistiniam režimui įsiteikiančiais represyviais ir diskriminuojančiais įstatymais, taip pat ir su žydų žudynes kurstančiais Lietuvos aktyvistų fronto atsišaukimais“. Žydų bendruomenė teigia esanti įskaudinta dėl iškilmių. „Mūsų manymu, tai kompromituoja šiuolaikinę Lietuvą. Mums liūdna ir tenka apgailestauti, kad Lietuvos valstybė išreiškė tokią nepagarbą čia nužudytiems ir Holokaustą išgyvenusiems jos piliečiams – žydams“, – sakoma Lietuvos žydų bendruomenės pareiškime.

Kritišką požiūrį į Laikinąją Vyriausybę sekmadienį išsakė ir Seimo užsienio reikalų komiteto pirmininkas Emanuelis Zingeris, išplatintame pareiškime teigęs, kad „kuriant pilietinę visuomenę Laikinoji Vyriausybė negali būti laikoma moraliniu kelrodžiu“.

Lituanistikos tyrimo ir studijų centro vadovas dr. Augustinas Idzelis iš JAV, Kauno savivaldybėje vykusioje konferencijoje skaitęs pranešimą apie J. Brazaičio nuopelnus, argumentavo, kad jo vadovaujama Lietuvos Laikinoji Vyriausybė smerkė nacių elgesį su žydais, daug faktų apie J. Brazaičio, kaip mokytojo, mokslininko ir švietėjo veiklą pateikė VDU prof. Viktorija Skrupskelytė, ir apie intelektualinį jo palikimą kalbėjusi VDU Lietuvių išeivijos instituto mokslo darbuotoja dr. Ilona Strumickienė, dalyvavimą antinacistinėje rezistencijoje priminęs Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido ir rezistencijos departamento direktorius dr. Arūnas Bubnys. Kadangi viešojoje erdvėje jau sklido Lietuvos žydų bendruomenės nepasitenkinimai, net VDU išsigando ir neleido jame rengti šios konferencijos, tai į Kauno savivaldybę perkeltoje konferencijoje kalbėjęs ilgametis Lietuvos ambasadorius Vytautas Antanas Dambrava tiesiai šviesiai papriekaištavo, kad nors ir atgavome Nepriklausomybę, bet vis dar bijome laisvės ir nedrįstame daug ko išsiaiškinti. Kodėl bijoma pasakyti, kad 1941-ųjų Lietuvos sukilėliai ir Laikinoji Vyriausybė neturi nieko bendra su holokaustu ir niekas nesiima nagrinėti to meto dokumentų? Kodėl vengiama kalbėti apie J. Ambrazevičiaus-Brazaičio veiklą 1936–1940 metais, kai jis kratėsi politikos, bet buvo tarp Lietuvos intelektualų, mačiusių valdžios supuvimą, ragino kurti teisinę, demokratinę valstybę? Kodėl literatūrologas J. Ambrazevičius-Brazaitis, kai valstybę išdavė įvairios valdžioje buvusios grupės, turėjo imtis politikos? Kodėl jis, būdamas mokytojas, kai naciai iš Vokietijos neišleido į Lietuvą nė vieno 1941 metų sukilimo iniciatorių, nusprendė nesikratyti atsakomybės ir imti vadovauti Laikinajai Vyriausybei? Kodėl bijoma pripažinti, kad ne tik Laikinoji Vyriausybė 1940 metais turėjo ieškoti kompromisų su naciais, bet ir Lietuvos Taryba, vadovaujama dr. Jono Basanavičiaus, 1918 metais privalėjo jų ieškoti bendraudama su vokiečiais? Ar galėjo Laikinosios Vyriausybės vyrai numanyti, ką iš tiesų planuoja naciai? Gal Stalinas ir jo kompanija, draugaudama su Hitleriu ir besidalindama teritorijas, žinojo, kuo ta draugystė baigsis? O gal J. Ambrazevičius-Brazaitis turėtų įeiti į Lietuvos istoriją kaip Nepriklausomybės atkūrėjas, nes nuo pirmos dienos tapo sovietų priešu? Kodėl jam pagarbą jautė net okupacinės nacių administracijos atstovai, o Lietuvos Laikinoji Vyriausybė veikė net šešias savaites ir netapo marionetine? Kodėl dar prieš keletą metų, kai kilo idėja jį perlaidoti Lietuvoje, vis dar sklido oficialūs pareiškimai, kad jis buvo nacių kolaborantas, o dabar iš aukštų tribūnų rėžiantys gražias kalbas apie patriotizmą, vėl paliko visuomenę vienui vieną su juo laidotuvėse ir jose nedalyvavo? Kodėl skaityti jo veikalą „Į pilnutinę demokratiją“ studentams ne taip įdomu, kaip Vytauto Kavolio darbus? Kai atsakysime į šiuos klausimus, gal labiau suprasime šį žmogų ir įvertinsime jo nuopelnus. Vis dėlto gerai, kad perlaidojimas įvyko. Tai turės atgarsį visuomenėje (net ir užsienyje), o giliau besidomintieji atras ne tik jį kaip asmenybę, bet ir turės progą prisiminti (arba sužinoti), kad buvo Lietuvos Laikinoji Vyriausybė.

Keisčiausia ir visai nesuprantama VDU pozicija neleisti čia surengti konferencijos apie savo profesorių, kurio vardu yra pavadinta auditorija. Susidaro įspūdis, kad universitete dar tebediriguoja KGB palikuonys. Juk tai turėtų būti vieta, kur gerbiamos visos nuomonės, vyksta diskusijos, akademiškai detaliai ir profesionaliai „išnarstomas“ ir šis Lietuvos istorijos laikotarpis.

Beje, po laidotuvių „Romuvos“ kino teatre buvo parodyta filmo apie J. Ambrazevičių-Brazaitį „Likau gyvenimo paraštėje“ (rež. Algis Kuzmickas) premjera. Vilniečiai filmą pirmadienį galėjo pamatyti kino teatre „Pasaka“.

Ričardo ŠAKNIO
ir Livijos Šiugždienės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija