Nemuno
krašto
vaivorykštė

2012 metai

Žvilgsnis

Rasos prie Ūlos

Elena Kochanskaitė-Garnevičienė rašo autografą. Knygoje „Dainavos partizanų takais“ (1997) yra publikuoti jos prisiminimai „Gegutė pamelavo“, kurių negali skaityti be jaudulio... Brolių Černiauskų nuotraukos

Mančiagirės kaimo gyventojai ir svečiai po kryžiaus šventinimo

MANČIAGIRĖ. Nedidelis šis kaimas, prisišliejęs Varėnos–Marcinkonių ir Zervynų–Mardasavo kryžkelėje, prigludęs abipus Ūlos, neseniai garsėjo savo kryždirbiais, meistrais, po karo turėjo savo mokyklą. Dabar čia beliko dvi dešimtys gyventojų. Visi kiti – vasarotojai. Bet štai birželio 23 dieną visi buvę ir dabartiniai mančiagiriškiai, visą gyvenimą praleidę gimtinėje ir ją palikę, bet dar šaknų nenutraukę ar tik vasarai atvažiuojantys, rinkosi į kaimo šventę – Jonines. Ne šiaip rinkosi, o vėliavą iškėlę Kabelių ir Marcinkonių parapijos klebono kun. Algio Vaickūno laukė, kuris atstatytą kryžių pašventino ir sakė: „Būti čia, šiandien, be galo didelė laimė. Šiandien pasaulis švenčia Jonines, bet pasaulyje labai mažai džiaugsmo kasdienybėje, o jūs pastatėte kryžių, liudijantį Kristaus meilę ir gyvenimo tikėjime džiaugsmą. Ir tai yra be galo gražu ir prasminga“. Kryžių sumeistravo Mančiagirės „žentas“ Regimantas Kavaliauskas. Meistraudamas išsaugojo senojo kryžiaus, kurį 1990 metais buvo pastatęs Edvardas Miškinis, dydį, proporcijas ir net puošybos detales, o medį šventam darbui padovanojo Bolius Kraulaidis – Mančiagirės „anūkas“. Gražiai kaimo istoriją šventės dalyviams papasakojo iš Mančiagirės kilusi Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos istorikė Virginija Pugačiauskienė. Didelę, neišblėsusią savo jaunystės meilę šio kaimo žmonėms paliudijo Elena Kochanskaitė-Garnevičienė. Ji gimė ir augo Merkinėje, ir būdama vos šešiolikos skausmingais pokario laikais atvažiavo dirbti mokytoja į kaimą, kuris jos atmintyje šviečia pačiais gražiausiais prisiminimais. „Tik gegutė vieną kartą pamelavo, – sakė E. Kochanskaitė-Garnevičienė. – Kai klausėmės jos pranašysčių su jaunystės laikų draugu Vytautu Gečiuku (slapyvardis Tigras) septynerius gyvenimo metus jam žadėjo, o žuvo partizanaudamas už pusmečio...“ Po kryžiaus šventinimo jo autorių ir Jonų sveikinimo Mančiagirės kaimo šventės pagrindinė organizatorė, kaimo bendruomenės pirmininkė Pranutė Grigaravičienė padėkojo susirinkusiems gyventojams ir pakvietė visus vakaronei į senąją Mančiagirės kryždirbio Tomo Miškinio sodybą, kurioje dabar vasaromis gyvena Giedrė ir Alfonsas Andriuškevičiai ir kartais atvažiuoja kryždirbio anūkas Gintaras Latkauskas.

Algimantas ir Mindaugas
Černiauskai

Varėnos rajonas

© 2012 „XXI amžius“