Kronika Gerumo židinys Ateik...
Tikėjimo bičiuliškasis Dievo valios žiburėli, Ateik prie mano vienišumo
kojų, Ir būkime kartu prie židinio gerumo! (Ateik
į bičiulystės rasą)
| Br.
Bernardas Saulius Belickas OFM | Alvyra
Grėbliūnienė Druskininkai. 2004 metais Eglės
sanatorijoje vyko susitikimas su šviesaus atminimo tautos poetu Justinu Marcinkevičiumi.
Renginys Ką gi dar dvasia ir žodis gali? buvo skirtas kalbos ir knygos metams
paminėti. Prisimenu, kai poetas, paklaustas, kokiais varpais reikia skambinti,
kad kalba išliktų, tada pasakė: Tas varpas mumyse... Kalbos likimas tautos
likimas. Nuo to laiko esu pažįstama ir su sanatorijos bibliotekos vedėja Adele
Kudarauskiene. Ne vienas žymus poetas, rašytojas, aktorius, gydytojas ar kitas
taurios sielos žmogus vedėjos pasišventimo menui ir gėriui dėka svečiavosi sanatorijos
renginiuose ir dalinosi su susirinkusiaisiais jiems duotomis Dievo dovanomis.
Beveik po dešimties metų, vieną šaltą, į purius sniego
kailinius įsisupusį sausio vakarą Eglės sanatorijos bibliotekoje susitikome
su Just. Marcinkevičiaus kraštiečiu, jo gerbėju, poetu, broliu Bernardu Sauliumi
Belicku OFM. Jis druskininkiečius ir sanatorijos svečius pakvietė pasidalinti
gerumo židinio šviesa. Poetas pristatė savo poezijos knygą Taip priėjo gyvenimas.
Vedėja, pristatydama brolio Bernardo OFM knygą, jo eilėmis
klausė: Nejaugi mes nemokame / Savęs dalelę atiduoti, / Kad atpažintume ištirpusiam
lašely / Žmogaus keliaujančio tikrumą! A. Kudarauskienė
mielai sutiko svečią poetą iš Žemaitijos. Prisiminė jo dvasingus, širdį apkabinančius,
suteikiančius vilties, paguodos žodžius, laidojant artimus giminaičius Kretingoje.
Poetas džiaugėsi, kad šią dieną bibliotekoje jam duota
didelė Dievo malonė susitikti su žmonėmis ir pasidalinti dvasine duona žodžiu.
Jo nuolatinis troškimas tolerantiška širdim apkabinti gyvenimą. Broliui poezija
yra evangelinio liudijimo įprasminimas. Sektini pavyzdžiai kunigai pranciškonai
poetas Kazimieras Andriekus ir Julius Sasnauskas, o Druskininkai atradimas.
Čia lankosi pirmą kartą. Čia parašė ir eilėraštį Gyvenimo Žodžiui. Poetas vadina
Žodį mylimu broliu, su kuriuo klampoja per gyvenimo pusnis ir arimus. Prakalbintas
donelaitiško būro saulėtekiu, Strazdelio artumu, mato, kaip per Lietuvos patriotišką
sėją sudaigintas grūdelis žydėjimui bunda! Galiausiai žodis lieka šaukiančiu
klausimu: Ar ateisi pas mane iš tylos / Į kalbėjimo prasmę tikras, nuskaidrintas,
Gyvenimo žodi! Eilėraštyje Himnas gyvenimui sudėlioti
ženklai, paakinantys žmogų, išmokti dalintis tyla, / Kad akyse vaikščiotų šviesi
valanda, išmokti laikyti rankose žydinčią duonos riekę, pabudinti rytą, saulės
tekėjimą, kad galėtų sušilti ir atsigauti gėris. Brolis Bernardas OFM, dėkingas
broliams pranciškonams už jo priėmimą. Vienuoliai labai skirtingi, unikalūs, bet
draugiški viena šeima. Jis parašęs eiles ir šv. Antano garbei Suklaupusiųjų
viltis. Dvasinis gydymas galimas, kai mokaisi mylėti, priimti, suprasti, kai
kartu išgyveni draugo skausmo artumą... Dievas nusileidžia
ant žemės ir nori priimti kiekvieną iš mūsų. Šeimos metams paskirtas Tarnavimo
džiugesys. Jame minėdamas save kaip nekantrų mokinį, bučiuodamas senolių brolių
atminimą, prašo meilę adoruojančios Klaros priimti į budinčią tylą, brolio Pranciškaus
atverti stigmų šaltinį. Knygos autorius yra dedikavęs
eilėraščius poetams: P. Širviui, Just. Marcinkevičiui, V. Mykolaičiui-Putinui,
S. Nėriai. Jam labai artimas poetas Just. Marcinkevičius. Tai meilės pavyzdys,
gyvas baltiškas grynuolis, raštijos apaštalas. Poetas paskaitė eilėraštį, skirtą
knygos ir kalbos metams, Kalbos žiburys. Brolis Bernardas
OFM, atlikdamas noviciatą Kenebunkporte, Meino valstijoje JAV, sudėjo padėkos
eiles Švč. Mergelei Marijai, kaip lydinčiai žvaigždei, sueiliavo prašymus pabūti
mūsų Mama, priglausti prie Viešpaties kančios, paguosti neviltyje, nubraukti
ašarą nuo skruosto, atverti naują meilės ir gyvybės versmę. Marija tarsi nužengia
nuo paveikslų ant žemės. Ji matoma tarsi močiutė, mama. Poetas norėjo Dievo Motiną
sutaurinti, neužmiršdamas, kad Joje yra dieviškumo ir žmogiškumo pradas.
Brolis Bernardas OFM labai subtiliai ir šiltai atsiliepė apie brangiausias savo
šeimos moteris močiutę ir mamą. Močiutei dėkingas už nuolatinę maldą, už šiltu
rūpesčiu apgobtą vaikystę. Visi maldos ir tikėjimo pradmenys gauti iš mamos. Ji
dirbo sanatorijoje gydytoja, vesdavosi ten ir vaiką. Ten jis gavo bendravimo,
artimo meilės, atjautos, pagarbos pamokas. Mama buvo aktyvi visuomenininkė, gera
oratorė, intelektuali, labai jautri ir nuoširdi moteris. Kūrybinis pradas iš
jos. Unikali gamta, Nemunas, įvairių metaforų, žaidimų pasaulis žadino vaizduotę.
Dešimties metų būdamas parašė pirmąjį eilėraštį. Tiek pat metų turėjo, palydėdamas
tėvelį į Amžinybę. Nuo tada visiems trims broliams mama buvo ir tėtis, ir mama.
Atsirado dar ir ketvirtas, ne kraujo brolis. Susipažino Birštono pionierių stovykloje.
Susidraugavo. Prašė parsivesti namo. Nuo tada jau visi keturi vadino mama. Tik
mama negalėjo Broniaus įsivaikinti, buvo saugumiečių akiratyje. Berniuką įsivaikino
katalikiška Gudaičių šeima, o jis daugiausia gyveno br. Bernardo šeimoje. Taip
jau Dievas pasirinko du Belickų sūnūs atsiliepė į Jo kvietimą, pasirinko tarnystę
Viešpačiui. Vyresnysis brolis Aušvydas Belickas žymus kunigas, žurnalistas,
Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios (Aušros Vartų) rezidentas, Lietuvos policijos kapelionas.
Šio vakaro svečias jaunėlis Saulius brolis Bernardas OFM, vienuolis, diakonas.
Bernardo vardą pasirinko, nes susižavėjo turtingu asyžiečiu Bernardu iš Kvintavalės,
kuris visko išsižadėjo ir nuėjo kartu su Pranciškumi.
Kunigas Aušvydas broliui yra didysis kūrybos, gyvenimo kritikas. Brolio Bernardo
OFM gyvenimo tikslas išmokti mylėti, džiaugtis gyvenimu, su sąžine, su tiesa
gyvenant, atrasti artimą, negailėti savęs, išmokti save atiduoti žmonėms. Dievas
nusileidžia ant žemės ir nori priimti kiekvieną iš mūsų. Pati gražiausia malda
yra žodis į artimą... Vienuolis bylojo, jog šis susitikimo vakaras irgi yra dovana,
praturtinanti mūsų širdis ir mus. Taip ir einame, ieškome ir sutinkame... Labai
svarbu, kaip mes einame? Brolis pateikė du klausimus ir atsakymus į juos. Pirmasis
ar mes einame taip, kaip šv. Pranciškus, kuris sutikęs už miesto raupsuotąjį,
nugalėjęs nemeilę, jį apkabina ir vėliau gydo jo žaizdas? Antrasis ar mes einame
taip, kaip Kristus, kuris, nuolankiai nusižeminęs, su meile per Paskutinę vakarienę
plauna apaštalams kojas? Autorius savo išgyventu gyvenimo žodžiu kvietė susirinkusius
sekti šiais pavyzdžiais. Per dykumą, išduotas, sušalęs ir žaizdotas, nuraminęs
vėtrą santaikos dvasia, ateina Žmogaus Sūnus kaip Tėve mūsų maldos šviesa (eil.
Per dykumą)... O mes vėl savuosius raupsus išsilaižę einame į santarvės kilniąją
šventę (eil. Ieškojimo prasmė). Popiežius Pranciškus
ragina neužsidaryti, išeiti iš bažnyčių, eiti susitikti su kitais, liudyti savo
tikėjimą. Brolis atsiliepia į šį kvietimą. Jis prisiminė susitikimą su žmogumi,
kuris prisistatė laisvamaniu, o S. Belickas broliu Bernardu. Jie bendravo apie
valandą. Atsisveikindamas laisvamanis paprašė susitikti dar kartą. Vakaro svečias
kalbėjo, jog viskas prasideda nuo žmogaus susitikimo su žmogumi prasmės. Gražiausias
paminklas darbai, kuriuos paliekame po savęs. Žmonių meilė prasideda, prisilietus
prie jų širdžių. Pranciškonų gyvenime tai netgi susitikimai su širdies, onkologinėmis
ligomis, diabetu sergančiais ligoniais, jų artimaisiais.
Poeto kūrybą skaitė druskininkietės Birutė Levikovienė, Irina Skriabina ir viešnia
iš Vilniaus Nijolė Dzindziliauskienė. Brolis Bernardas
OFM Druskininkuose Eglės sanatorijoje stiprino sveikatą kartu su broliu Juozapu
OFM. Jie kartu dėkojo už patirtą džiaugsmą. Drauge, pabuvę
prie Gerumo židinio, ...eikime, keliaukime kartu,.. / Mažąja gėrio viltimi dalinkimės...
(eil. Dvasios dvelksmas). Autorės nuotrauka ©
2014 XXI amžius |