Senis
Edvardas ŠIUGŽDA
| Algimanto
Žižiūno nuotrauka | Kai kurie
sutapimai su autoriaus gyvenimo faktais ar įvykiais tėra atsitiktiniai, o nesutapimai
jokiu būdu nerodo, jog autorius būtų kitas, nei nurodyta. Tokie sutapimai ar nesutapimai
tik parodo visų mūsų, tautos atstovų, bendras paieškas gyvenimo keliuose.
Autorius (Tęsinys. Pradžia
nr. 11,
12)
Vėl tęsiasi mano kelionė. Gerai, kad nustojo skaudėti koją. Nesitikiu, kad jai
kada nors pagerės, kažkaip nesiduoda jokiam remontui. Gydytojai sako, kad
jau toks amžius. Į troleibusą šlubčiodama, pasiramsčiuodama lazdele, įlipa senelė,
iš paskos mergina. Senelė padėkoja merginai, kad įleido ją pirma. Tai labai
džiugu matyti. Juk ne dažnai norima atsidėkoti už paslaugą, už gerą darbą, už
sąžiningą pareigų atlikimą, už paprasčiausią komplimentą.
Vis dėlto žmonės labai šykšti pagyrimų, komplimentų. Kiekvienam žmogui svarbu,
kad jo darbai būtų pripažinti, įvertinti. Ir apskritai, argi tai gyrimas? Tai
tiesiog tam tikras teisybės pasakymas, tiesos pripažinimas. Jeigu žmogus dorai
gyvena, jeigu jis kai ko pasiekia, jei jis aukojasi, jei jis, pagaliau, pasirengęs
kovoti už idėją, gal ir ne visada suprantamą ar priimtiną kitam, jį reikia įvertinti,
reikia pagirti, reikia priminti ir prisiminti. Negailėkime padėkų ir komplimentų
ir vyrai žmonoms, ir tėvai vaikams, ir viršininkai darbuotojams, ir darbuotojai
viršininkams, ir gatvėje susitikdami vienas su kitu, pažįstami ar nepažįstami.
Jeigu žmogus stengiasi iš visų jėgų, jei jis netausoja savo sveikatos, kad tik
būtų geriau padaryta, pagirkime jį, įvertinkime jo pastangas, jo supratimą, jo
atsidavimą svarbiam reikalui, jo aukojimuisi. Tada jis tik dar uoliau dirbs, daugiau
padarys ir nuo to geriau bus mums visiems. Jokiu būdu nebūkime abejingi geriems
žmogaus darbams. Tai paprasta gyvenimo filosofija, bet kaip ją pamiršta daug
kas, o gal net nežino, nesupranta gal iš drovumo, gal iš nesupratimo, o gal
iš pavydo. Kiek padaroma gerų darbų, bet žmonės, net ir turintys patys padaryti
tą darbą, niekaip neįvertina, nepadėkoja dirbančiam. Juk tada žmogui nulinksta
rankos. Dažnai būna ir taip, kad toks nedorėlis (reikia tiesiai taip jį ir pavadinti)
ir turi tikslą savo rodoma panieka įskaudinti gerą darbą darantį žmogų. Kodėl
žmonės dažnai elgiasi kaip kokie piktavaliai jie nenori padėkoti žmogui už gerą
darbą, už gražų poelgį, už gerą žodį, už dailų drabužį, už paprasčiausią malonų
gestą. Mano žmona visada padėkoja vyrui, atidarančiam duris ir praleidžiančiam
ją. Padėkoja ir vyriškiui, pasakiusiam jai parduotuvėje, koncerte ar kitur viešoje
vietoje komplimentą. Taip reikia tų gražių žodžių, gražių nuoširdžių padėkų, nuoširdžių
komplimentų. Tenka bendrauti su vienu kunigu. Daugumai žmonių jis yra priimtinas,
nes aktyviai įsitraukia į visuomeninio gyvenimo įvykius, tačiau iš tiesų yra nemalonus.
Teko ir man nuo jo nukentėti ir ne vien asmeniškai. Jis tik iš toli atrodo labai
patrauklus, besirūpinantis žmogumi. Tačiau jis ne tik vengia, bet ir bodisi pagelbėti
artimam žmogui. Jis niekada nėra pasakęs mano pažįstamiems žmonėms, man pačiam
jokios padėkos, jokio pasidžiaugimo kitų darbais jis tik laukia padėkos sau,
ir taip be galo be krašto. Todėl nesistebiu, kad jo nemėgsta arčiau pažįstantys.
Dabar, kai neseniai jis prarado buvusias savo pareigas, jo buvę bendradarbiai
tiesiog džiaugiasi juo atsikratę. Ir naujoje vietoje jis nėra priimtinas žmonėms
jau spėjo prarasti palankumą žmonių, kurie mėgo ankstesnį kunigą už pasiaukojimą,
nuoširdumą. Matau, kaip sunku suderinti visuomeniškumą su asmeniniu patrauklumu,
su pagarbos įgijimu. Tas kunigas, lyg ir susirūpinęs sunkia kitataučių padėtimi,
susirūpinęs ir vieno buvusio teisiamojo, dėl kurio buvo kovojama, likimu, tačiau
jam nė kiek nerūpi greta esantis žmogus, irgi ne mažiau trokštantis ir paramos,
ir užuojautos, ir meilės. Tada tampa labai nesmagu, kai kunigas, skaitantis sekmadieniais
evangeliją, sakantis pamokslus apie meilę artimui, nė piršteliu nepadeda šalia
jo esančiam artimui (taip ir norisi jo paklausti: ar kada nors, mielas kunige,
perskaitysi Šv. Raštą, o gal ir liksi tik jį skaitantis, bet niekada neperskaitantis?).
Vaikai turi nepamiršti dėkoti tėvams už gautą iš
jų rūpestį ir pasiaukojimą. Prisimenu mokytoją Antaniną Baltrušienę (apie ją dažnai
pakalbame su žmona, vaikščiodami po Ąžuolyną ji gyveno prie pat šio gražaus
gamtos ir žmonių kūrinio Kaune). Su Mokytoja susipažinome okupacijos laikais,
kai Profsąjungų rūmuose mokėmės esparento kalbos. Atkreipėme dėmesį į malonią,
kažkiek liūdnoką, nelabai linksmą mus tos kalbos mokiusią mokytoją. Kažkaip susibičiuliavome,
nors ji sunkiai mums atsivėrė. Tik vėliau, gal po keleto metų, sužinojome jos
tragišką dalią jaunystėje ji tapo žiauriųjų 1941 metų tremčių auka. Nelabai
kalbėjomės apie tai, nes jai prisiminti kančių metus buvo sunku. Kartą ji liūdnai
pasakė: Kad jūs žinotumėte, kiek šiai gležnai, tada dar jaunai moteriai ant savo
nugaros teko lavonų nešioti. Paskiau, jau atgavus nepriklausomybę, sužinojome
plačiau ji netgi publikavo laikraštyje XXI amžius savo atsiminimus ištraukas
iš būsimos knygos apie savo sunkų gyvenimą. Su skausmu ji mums kartą papasakojo,
kad du jos sūnūs, įkalbėti savo tėvo, ne tik nepadėkojo už jos didžiulę auką,
net 17 metų atiduotą tremtyje, bet, tėvo skatinami, tapo svetimi motinai, kartu
su tėvu pakeitė pavardę ir retai tesusitikdavo. Aišku, tai buvo baisūs okupacijos
ir neteisybės laikai, tačiau tik stebėtis ir piktintis reikia, kaip skatinami
tėvo abu sūnūs atsisako motinos. Mūsų mielai Mokytojai (beje, ji buvo anglų kalbos
mokytoja) tai buvo sunkus išgyvenimas, tikriausiai dar sunkesnis, nei tie patys
tremties metai. O juk tereikėjo jos vaikams, jau suaugusiems vyrams, tik padėkoti,
atsiprašyti už suklydimus, už motinai suteiktą skausmą. Mokytoja taip ir liko
įskaudinta ir pažeista iki pat mirties sugrįžimas iš tremties, nepriklausomybė
nelabai atstatė jos sutrikdytą dvasinę būseną. Ir kai po ilgų metų vyras pagaliau
ryžosi sugrįžti pas žmoną, jis netikėtai žuvo. Ir taip liko nepadėkojęs už tą
auką juk Antanina, nesakydama saugumui, kur tuo metu buvo pasislėpęs jos vyras,
pati apsiėmė už jį eiti į katorgą. Štai kaip skaudžiai žmogaus sielą žeidžia padėkos
stoka. Ir tai ne tik tokiais atvejais, bet ir mūsų įprastais gyvenimo atvejais.
Arba kad ir mano žmonelės dažnai pasakojamas atvejis
apie jos mokyklos bendraklasį Mutę (taip klasėje vadindavo Remigijų). Jo mama
sunkiai vargo (kartu su sūnumi ir dukra) jos vyras buvo nuteistas 25 metams
už politiką. Ne visi dabar ir prisimena, ką okupacijos metais reikšdavo turėti
šeimos tėvą politinį kalinį. Valdžia buvo uždraudusi priimti nusikaltėlio
žmoną į bet kokį darbą, tad šeima tiesiog badavo. Su sūnumi ir dukra ji gyveno
tik iš atsitiktinių darbų. Ir Livijos senelė padėdavo jai duodavo drabužių,
pamaitindavo. Mutės mama atsidėkodama paravėdavo kokią lysvę darže, atnešdavo
vandens, pakurdavo pečių. Taip atsidėkodami vieni kitiems ir padėdavo. O juk tais
laikais priglausti niekinamą kalinio žmoną ir jų vaikus buvo smerktina ir net
pavojinga. Tai suprasti gali tik tie, kurie tada susidūrė su tokiais atvejais.
Ties Klinikomis įlipa medikai, gal dar studentai.
Jie laimingi, krykštauja. Kaip gerai, kad jie dar be didelių rūpesčių, jiems viskas
prieš akis. Lyginu save su tais jaunais žmonėmis
jiems visas gyvenimas prieš akis, jie tiek daug gyvenime gerų darbų padaryti
gali, ir aš pavydžiu jiems jie visą savo gyvenimą, esantį jiems priešakyje,
gali pakeisti. Jeigu jie sugebės suprasti, jie galės padaryti daug gero sau, kitiems,
artimiesiems, tautai, valstybei, visiems. Tad darykite, jaunieji žmonės, nes jums
visas gyvenimas prieš akis. O mes, senieji, turime trauktis. Nes tapome dideliais
egoistais. Per daug rūpinomės tik savimi, sovietiniais laikais skurdžiai gyvendami.
Per mažai darėme gero kitiems, per mažai darėme gero visiems. Nors kasdien kalbame
apie krikščioniškumą, apie meilę artimui, tačiau to nepamatome nei iš savęs, nei
iš kitų krikščionių pusės. Kai pernai abu su žmona sunkiai sirgome, niekas nepasisiūlė
ateiti ir paklausti, ar turime valgyti, nors aplink pilna kaimynų. Tiesa, mieste
jie vienas kito beveik nepažįsta gyvena kaip svetimi. Teko sergančiam bėgti
į parduotuvę. Kaip lygiai ir aš pats dažnai nepažiūriu, ar mano kaimynas, giminaitis
turi ką pavalgyti, kad ir sveikas būdamas. Išties gyvename kaip svetimi. Bet ar
šie jaunieji studentai taps gerais daktarais? Ar jie laikysis Hipokrato priesaikos?
Kai neseniai gulėjau operacinėje, chirurgas net nepasidomėjo, koks mano spaudimas,
kaip jaučiuosi po dvi valandas trukusios operacijos, o išeidamas nė žodeliu neužsiminė,
kaip turėčiau elgtis, kaip maitintis, kokio režimo laikytis... Išvis jaunimas
dar daug ko nemąsto: kaip dirbs, kaip jaus atsakomybę, kaip vykdys savo pareigas
šeimai, vaikams, artimiesiems. Man regis, kad šių laikų jaunimas labai skiriasi
nuo praėjusių laikų. Dabartiniai vaikai lyg robotai, technikos pavergti. Mes
augome kultūrinėje aplinkoje, mus auklėjo ir lydėjo teatras, knygos, dainos. Dabartiniai
vaikai net nesupranta, kaip jie yra paveikti technikos. Ilgainiui nerasime su
jais bendros kalbos jie į mus žiūrės kaip atsilikėlius, neišmanėlius (tai
ne mano mintys, tai patyrusių psichologų, sociologų mintys, apie tai prieš
kelias dienas sakė per televiziją konferencijoje kalbėjusi pranešėja psichologė).
Draugaudami elgėmės visai kitaip ir tikrai ne taip, kaip šių laikų jaunimas. Mes
turėjome drovumo, įgimto ir išugdyto drovumo. Tiesa, ir Livutė tada nešiojo trumpą
sijonėlį, bet tai buvo kuklus, lyginant su dabartiniais, pagal tuometines madas.
Ir nebūdavo to, kas dabar plačiai pasitaiko tarp jaunų žmonių, kai jie be jokio
susivaržymo, netgi girdamiesi, sako: Gyvenu su drauge (ar draugu). Mūsų jaunystės
metais tai būtų ne tik nepadoru, bet ir amoralu. Tad gal teisingai senieji graikai
priekaištavo jaunimui dėl peržengtų jų padorumo ribų, nes visada senesnieji žmonės
apie įvairius reiškinius ir apie jaunimo elgesį sprendžia pagal savo daug metų
turimą patirtį. Kai prieš porą savaičių grįžome iš VDU teatro, Laisvės alėjoje
matėme keliasdešimt jaunuolių gatvės restoranuose veltėdiškai leidžiančių laiką,
nors čia pat buvo rodomas jaunimui tikrai įdomus spektaklis. Mums liko nesuprantama,
kaip jie šitaip gali dykaduoniauti. O štai kaip mūsų giminaitės Irutės vyras (abu
jie dar palyginti jauni, nors ir turi savo vaikų) pasakojo apie savo kelionę į
Ameriką: Kas ta Amerika, net išgerti nebuvo galima. O paskiau, kai su giminaičiu
prisivaišino, gyrė Ameriką: Va čia tai Amerika!. Tokie restoranuose laiką
leidžiantys jaunuoliai nenori suprasti, kad jų tėvai sunkiai uždirba pinigus,
jie net nežino, kad mūsų laikų žmonės, būdami tokio amžiaus turėjo sunkiai dirbti,
kad prisidėtų prie išlaikymo, dar anksčiau jauni berniokai ėjo į mišką, kad kovotų
už laisvą Lietuvą, už tautą... ir žūtų. Matyt, kiekviena epocha iškelia tai kartai
savus uždavinius, savas pareigas, ir nelabai ką čia bepadarysi. Tačiau norisi,
kad klystkeliais žygiuojančių būtų kuo mažiau ir tas žygiavimas būtų kuo trumpesnis.
Kažko sustojo troleibusas numetė petnešas. Iš kabinos
su pirštinėmis iššokusi vairuotoja patrynė, pataisė ir troleibusas toliau neria
gatvėmis. Dabartinė karta gyvena visai kitomis technologijos
sąlygomis elektra, kompiuteriai, internetas, kosminiai skrydžiai. Beje, joks
kompiuteris ir internetas neveiktų be tokio paprasto išradimo kaip elektra,
tad elektros išradimas yra svarbesnis nei dabar garbinamo interneto. Nors internetas
labai galingas, jo pagalba galima gauti labai daug informacijos, tačiau be elektros
neveiktų jokie prietaisai, oro uostai, o be jos nedirbtų internetas. O jį taip
visi garbina. Beje, su internetu atėjo ir bjauri pornografija, net ir prostitucija
skatinama internetu. Pagaliau prieš visą žmoniją pakibęs Damoklo kardas branduolinis
karas, o netoli ir kibernetiniai karai, galintys grąžinti mus ir į akmens amžių
net be branduolinio karo. Tačiau ar galime galvoti, kad vystymasis, augimas, technologinė
pažanga vyksta tik mūsų laikais, o visus kitus šimtmečius ar tūkstantmečius žmogus
stovėjo vietoje? Kuo labiau mąstau apie visus tuos technikos progresus ir regresus,
suprantu, kad tai tik mūsų laikų įvaizdis ar įgeidis. Juk per tuos tūkstančius
metų žmogus išrado ir panaudojo netgi žymiai svarbesnių dalykų, kurių mes dabar
nevertiname arba vertiname labai mažai. Štai jis išmoko prisijaukinti gyvūnus,
panaudoti jį maistui, išmoko gaminti (virti, kepti, troškinti) maistą, skirti
nuodingus grybus nuo nenuodingų (juos turėjo atpažinti per daugybės mirčių patirtį),
išmoko dainomis gražinti savo sunkų gyvenimą, lydimą sūraus prakaito, išmoko tautosaka
paįvairinti ilgus rudens ir žiemos vakarus (visa tai jau pamiršo dabarties žmogus
ir atsisako to), išmoko įvairių papročių sudvasindamas savo gyvenimą, įdėdamas
jausmus, grožį, gėrio sampratą į begalę buitinių reiškinių. Pagaliau žmogus sukūrė
kalbas, kurių pasaulyje yra net keli tūkstančiai ir dar nežinome, kiek tūkstančių
jų mirė. Ar nenuostabus išradimas yra žmonių kalbos, duotos Dievo, kai jis nubausdamas
Babelio bokštą stačiusius išpuikusius žmones tarsi juos sumaišė tarp savęs įvairiomis
nesuprantamomis kalbomis? Ar ne nuostabus dalykas, kad iš maždaug 30 garsų (raidžių)
sudarydama savo kalbą kiekviena tauta išranda apie 100 tūkst. (100000!) žodžių,
paskiau įvairiausių sakinių konstrukcijų, frazeologizmų, idiomatinių posakių,
gramatinių formų, ir visa tai ne tik dar labiau daro tą kalbą ypatingą ir besiskiriančią
nuo kitų, bet dar paįvairina tą kalbų margumą?! Ir kiekviena atskira kalba lietuvių,
lenkų, anglų, prancūzų, ispanų, italų, actekų, majų, suahili, sanskrito, lotynų,
etruskų, čečėnų, jeigu tų kalbų pasaulyje rasime 5000, iš kurių kiekviena turi
apie 100000 žodžių, frazių, posakių, tai pamatysime, kokį įdomų išradimą, niekur
ir niekada neužpatentuotą, Dievo parėdymu surado žmogus: juk visas tas kalbų žodžių
gausumas iš viso net 500 milijonų, t.y. pusė milijardų žodžių susidaro vien
iš tų vos 3035 garsų. Tad ar ne nuostabus išradimas ir dieviškas stebuklas yra
tas kalbų margumas?! Įlipo du keleiviai, nepažįstantys
vienas kito. Atsisėdo greta, pradėjo kalbėti. Taip sau, nepažįstami ir kalba.
Tikrai retas atvejis. Gal jie taps netgi draugais, artimais bičiuliais? Juk atsitiktinai
kur nors sutiktas ar pažintas žmogus gali tapti nuostabiu draugu, bendraminčiu.
Kas žino... Gyvenimas labai priklauso nuo atsitiktinumų.
Nors kiekvienas manome, kad viską darome sąmoningai, prasmingai, tačiau atsitiktinumo
faktorius labai galingas. Gyvenime susitikau žmones, paveikusius mano gyvenimą:
Algutį, Petrą, Algirdą, Kaziuką, Eucharistijos Bičiulius per Rasą, kraštotyrininkus
per Šarūną ir Danutę visi jie man tapo mielais, brangiais bičiuliais, nepamainomais
pagalbininkais, idėjų generuotojais. Tačiau galiu kirsti lažybų, kad iš mano giminaičių,
nei pusbroliai (išskyrus gal vieną) ar pusseserės, netgi bendraminčiai net ir
sutikę juos gyvenime nebūtų kaip nors juos įsimylėję, įvertinę, išaukštinę ar
kitaip pažymėję. Tie atsitiktiniai žmonės nebuvo man atsitiktinai pasitaikę
gyvenimo kelyje. Jų tikslai, poelgiai, siekiai ir mintys surezonavo su manaisiais
tikslais, poelgiais, siekiais ir mintimis ir taip jie tapo mano bičiuliais, bendraminčiais.
Jie buvo man labai reikšmingi. Tikiuosi, ir aš pats tapau jiems kažkiek reikšmingas.
Juk ir mano keli moksladraugiai ne veltui tapo mano draugais visi jie buvo gabūs,
draugiški. Ir būtent šešiese mes likome draugais. Kiti penkiolika moksladraugių
išsiskirstė, ir nei jie mūsų šešių, ir nei mes jų net nesutinkame per tuos beveik
50 metų, kai baigėme mokslus. Taip ir sukasi gyvenimas. Žinome, kad Jono vaikai
gimė per amerikiečių astronautų nusileidimą į Mėnulį, Vyto mergaites auklėjo jo
sesuo, o netektį jaučia ne tik jis, bet ypač jo dukros, dabar jau baigiančios
mokslus. Tie atsitiktiniai susitikimai, pažintys su atskirais, mums labai svarbiais
žmonėmis išties nėra atsitiktiniai. Apskritai, kokius sutinki žmones gyvenimo
kelyje ir kurie tau surezonuoja, yra labai svarbu. Jau seniai padariau išvadą,
ir netgi labai svarbią, kad atsitiktinumų gyvenime nebūna ar laimė, ar nelaimė,
puikus sutiktas žmogus, tapęs tavo draugu ar paskiau jo išdavystė, netgi nusivylimas
ilgai turėtu draugu parodo, kad tas ar kitas atsitiktinai sutiktas žmogus, tapęs
artimu ir pagal jausmus, ir pagal mintis, ir pagal bendrus tikslus visa tai
duodama Dievo. Tik priklauso nuo mūsų, ar tai priimsime, ar patys savo laisva
valia atmesime. Galima sutikti puikiausią žmogų, bet praeiti pro šalį, jo nepastebint
ar nekreipiant didesnio dėmesio. Jaunystėje sutikau žmogų, kuris mane pavergė
savo idėjomis, savo išmintimi, savo sumanumu. Ilgai bendravome tais sunkiais laikais,
leidome spaudą. Tai buvo man Dievo dovana. Tačiau šiais laikais įvyko skilimas
tiesiog dėl menkniekio, dėl smulkmenos, ir jis mane išdavė, bent taip aš galvoju,
jis man jau nėra draugas, nors jį be galo gerbiu, tačiau mes tapome jau kitokie
vienas kitam tapome šalti, abejingi, netgi kažkiek priešiški. Nebėra tos šilumos,
nebėra tos draugystės supratimo, nors mes ir vienodų pažiūrų daugeliu atvejų,
nors mūsų nuomonės sutampa. Aš suprantu, kad jį užpuolusios ligos irgi kyla iš
to mūsų nepakantumo, iš to mūsų nesusipratimo. Suprantu, kad ir mano ligos kyla
iš to, tačiau nė vienas nenorime nusileisti. Vis dėlto toji draugystė, tas bendravimas
man labai daug davė, ir tai nebuvo atsitiktinumas. Pro tą mano draugą praėjo daugelis
mano pažįstamų, tikrai beveik tokių pačių idealistų, bendraminčių, tačiau jo nepastebėjo,
jis jų niekaip nesuvirpino. O jis yra tikrai didis žmogus, gaila, dabar tapo nors
ir populiariu politiku, tačiau tapo tolesnis nuo žmonių, kaip tokiu buvo tapęs
ir per kelias savo ankstesnes kadencijas. Ką padarysi. Visi mes sergame didybės
manija, o patekusiems į valdžią ir kuo aukštesnę toji liga pasireiškia stipriausiai.
© 2014 XXI amžius |