2014 m. balandžio 4 d.    
Nr. 14
(2085)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai

Senis

Edvardas ŠIUGŽDA

Algimanto Žižiūno nuotrauka

Kai kurie sutapimai su autoriaus gyvenimo faktais ar įvykiais tėra atsitiktiniai, o nesutapimai jokiu būdu nerodo, jog autorius būtų kitas, nei nurodyta. Tokie sutapimai ar nesutapimai tik parodo visų mūsų, tautos atstovų, bendras paieškas gyvenimo keliuose.

Autorius

(Tęsinys. Pradžia nr. 11, 12)

Vėl tęsiasi mano kelionė. Gerai, kad nustojo skaudėti koją. Nesitikiu, kad jai kada nors pagerės, – kažkaip nesiduoda jokiam „remontui“. Gydytojai sako, kad jau toks amžius. Į troleibusą šlubčiodama, pasiramsčiuodama lazdele, įlipa senelė, iš paskos – mergina. Senelė padėkoja merginai, kad įleido ją pirma. Tai labai džiugu matyti. Juk ne dažnai norima atsidėkoti už paslaugą, už gerą darbą, už sąžiningą pareigų atlikimą, už paprasčiausią komplimentą.

Vis dėlto žmonės labai šykšti pagyrimų, komplimentų. Kiekvienam žmogui svarbu, kad jo darbai būtų pripažinti, įvertinti. Ir apskritai, argi tai – gyrimas? Tai tiesiog tam tikras  teisybės pasakymas, tiesos pripažinimas. Jeigu žmogus dorai gyvena, jeigu jis kai ko pasiekia, jei jis aukojasi, jei jis, pagaliau, pasirengęs kovoti už idėją, gal ir ne visada suprantamą ar priimtiną kitam, jį reikia įvertinti, reikia pagirti, reikia priminti ir prisiminti. Negailėkime padėkų ir komplimentų – ir vyrai žmonoms, ir tėvai vaikams, ir viršininkai darbuotojams, ir darbuotojai viršininkams, ir gatvėje susitikdami vienas su kitu, pažįstami ar nepažįstami. Jeigu žmogus stengiasi iš visų jėgų, jei jis netausoja savo sveikatos, kad tik būtų geriau padaryta, pagirkime jį, įvertinkime jo pastangas, jo supratimą, jo atsidavimą svarbiam reikalui, jo aukojimuisi. Tada jis tik dar uoliau dirbs, daugiau padarys ir nuo to geriau bus mums visiems. Jokiu būdu nebūkime abejingi geriems žmogaus darbams. Tai – paprasta gyvenimo filosofija, bet kaip ją pamiršta daug kas, o gal net nežino, nesupranta – gal iš drovumo, gal iš nesupratimo, o gal iš pavydo. Kiek padaroma gerų darbų, bet žmonės, net ir turintys patys padaryti tą darbą, niekaip neįvertina, nepadėkoja dirbančiam. Juk tada žmogui nulinksta rankos.  Dažnai būna ir taip, kad toks nedorėlis (reikia tiesiai taip jį ir pavadinti) ir turi tikslą savo rodoma panieka įskaudinti gerą darbą darantį žmogų. Kodėl žmonės dažnai elgiasi kaip kokie piktavaliai – jie nenori padėkoti žmogui už gerą darbą, už gražų poelgį, už gerą žodį, už dailų drabužį, už paprasčiausią malonų gestą. Mano žmona visada padėkoja vyrui, atidarančiam duris ir praleidžiančiam ją. Padėkoja ir vyriškiui, pasakiusiam jai parduotuvėje, koncerte ar kitur viešoje vietoje komplimentą. Taip reikia tų gražių žodžių, gražių nuoširdžių padėkų, nuoširdžių komplimentų. Tenka bendrauti su vienu kunigu. Daugumai žmonių jis yra priimtinas, nes aktyviai įsitraukia į visuomeninio gyvenimo įvykius, tačiau iš tiesų yra nemalonus. Teko ir man nuo jo nukentėti ir ne vien asmeniškai. Jis tik iš toli atrodo labai patrauklus, besirūpinantis žmogumi. Tačiau jis ne tik vengia, bet ir bodisi pagelbėti artimam žmogui. Jis niekada nėra pasakęs mano pažįstamiems žmonėms, man pačiam jokios padėkos, jokio pasidžiaugimo kitų darbais – jis tik laukia padėkos sau, ir taip be galo be krašto. Todėl nesistebiu, kad jo nemėgsta arčiau pažįstantys. Dabar, kai neseniai jis prarado buvusias savo pareigas, jo buvę bendradarbiai tiesiog džiaugiasi juo atsikratę. Ir naujoje vietoje jis nėra priimtinas žmonėms – jau spėjo prarasti palankumą žmonių, kurie mėgo ankstesnį kunigą už pasiaukojimą, nuoširdumą. Matau, kaip sunku suderinti visuomeniškumą su asmeniniu patrauklumu, su pagarbos įgijimu. Tas kunigas, lyg ir susirūpinęs sunkia kitataučių padėtimi, susirūpinęs ir vieno buvusio teisiamojo, dėl kurio buvo kovojama, likimu, tačiau jam nė kiek nerūpi greta esantis žmogus, irgi ne mažiau trokštantis ir paramos, ir užuojautos, ir meilės. Tada tampa labai nesmagu, kai kunigas, skaitantis sekmadieniais evangeliją, sakantis pamokslus apie meilę artimui, nė piršteliu nepadeda šalia jo esančiam artimui (taip ir norisi jo paklausti: ar kada nors, mielas kunige, perskaitysi Šv. Raštą, o gal ir liksi tik jį skaitantis, bet niekada neperskaitantis?).

Vaikai turi nepamiršti dėkoti tėvams už gautą iš jų rūpestį ir pasiaukojimą. Prisimenu mokytoją Antaniną Baltrušienę (apie ją dažnai pakalbame su žmona, vaikščiodami po Ąžuolyną – ji gyveno prie pat šio gražaus gamtos ir žmonių kūrinio Kaune). Su Mokytoja susipažinome okupacijos laikais, kai „Profsąjungų rūmuose“ mokėmės esparento kalbos. Atkreipėme dėmesį į malonią, kažkiek liūdnoką, nelabai linksmą mus tos kalbos mokiusią mokytoją. Kažkaip susibičiuliavome, nors ji sunkiai mums atsivėrė. Tik vėliau, gal po keleto metų, sužinojome jos tragišką dalią – jaunystėje ji tapo žiauriųjų 1941 metų tremčių auka. Nelabai kalbėjomės apie tai, nes jai prisiminti kančių metus buvo sunku. Kartą ji liūdnai pasakė: „Kad jūs žinotumėte, kiek šiai gležnai, tada dar jaunai moteriai ant savo nugaros teko lavonų nešioti“. Paskiau, jau atgavus nepriklausomybę, sužinojome plačiau – ji netgi publikavo laikraštyje „XXI amžius“ savo atsiminimus – ištraukas iš būsimos knygos apie savo sunkų gyvenimą. Su skausmu ji mums kartą papasakojo, kad du jos sūnūs, įkalbėti savo tėvo, ne tik nepadėkojo už jos didžiulę auką, net 17 metų atiduotą tremtyje, bet, tėvo skatinami, tapo svetimi motinai, kartu su tėvu pakeitė pavardę ir retai tesusitikdavo. Aišku, tai buvo baisūs okupacijos ir neteisybės laikai, tačiau tik stebėtis ir piktintis reikia, kaip skatinami tėvo abu sūnūs atsisako motinos. Mūsų mielai Mokytojai (beje, ji buvo anglų kalbos mokytoja) tai buvo sunkus išgyvenimas, tikriausiai dar sunkesnis, nei tie patys tremties metai. O juk tereikėjo jos vaikams, jau suaugusiems vyrams, tik padėkoti, atsiprašyti už suklydimus, už motinai suteiktą skausmą. Mokytoja taip ir liko įskaudinta ir pažeista iki pat mirties – sugrįžimas iš tremties, nepriklausomybė nelabai atstatė jos sutrikdytą dvasinę būseną. Ir kai po ilgų metų vyras pagaliau ryžosi sugrįžti pas žmoną, jis netikėtai žuvo. Ir taip liko nepadėkojęs už tą auką – juk Antanina, nesakydama saugumui, kur tuo metu buvo pasislėpęs jos vyras, pati apsiėmė už jį eiti į katorgą. Štai kaip skaudžiai žmogaus sielą žeidžia padėkos stoka. Ir tai ne tik tokiais atvejais, bet ir mūsų įprastais gyvenimo atvejais.

Arba kad ir mano žmonelės dažnai pasakojamas atvejis apie jos mokyklos bendraklasį Mutę (taip klasėje vadindavo Remigijų). Jo mama sunkiai vargo (kartu su sūnumi ir dukra) – jos vyras buvo nuteistas 25 metams „už politiką“. Ne visi dabar ir prisimena, ką okupacijos metais reikšdavo turėti šeimos tėvą – politinį kalinį. Valdžia buvo uždraudusi priimti „nusikaltėlio“ žmoną į bet kokį darbą, tad šeima tiesiog badavo. Su sūnumi ir dukra ji gyveno tik iš atsitiktinių darbų. Ir Livijos  senelė padėdavo jai – duodavo drabužių, pamaitindavo. Mutės mama atsidėkodama paravėdavo kokią lysvę darže, atnešdavo vandens, pakurdavo pečių. Taip atsidėkodami vieni kitiems ir padėdavo. O juk tais laikais priglausti niekinamą kalinio žmoną ir jų vaikus buvo smerktina ir net pavojinga. Tai suprasti gali tik tie, kurie tada susidūrė su tokiais atvejais.

Ties Klinikomis įlipa medikai, gal dar studentai. Jie laimingi, krykštauja. Kaip gerai, kad jie dar be didelių rūpesčių, jiems viskas prieš akis.

Lyginu save su tais jaunais žmonėmis – jiems „visas gyvenimas prieš akis“, jie tiek daug gyvenime gerų darbų padaryti gali, ir aš pavydžiu jiems – jie visą savo gyvenimą, esantį jiems priešakyje, gali pakeisti. Jeigu jie sugebės suprasti, jie galės padaryti daug gero sau, kitiems, artimiesiems, tautai, valstybei, visiems. Tad darykite, jaunieji žmonės, nes jums visas gyvenimas prieš akis. O mes, senieji, turime trauktis. Nes tapome dideliais egoistais. Per daug rūpinomės tik savimi, sovietiniais laikais skurdžiai gyvendami. Per mažai darėme gero kitiems, per mažai darėme gero visiems. Nors kasdien kalbame apie krikščioniškumą, apie meilę artimui, tačiau to nepamatome nei iš savęs, nei iš kitų krikščionių pusės. Kai pernai abu su žmona sunkiai sirgome, niekas nepasisiūlė ateiti ir paklausti, ar turime valgyti, nors aplink pilna kaimynų. Tiesa, mieste jie vienas kito beveik nepažįsta – gyvena kaip svetimi. Teko sergančiam bėgti į parduotuvę. Kaip lygiai ir aš pats dažnai nepažiūriu, ar mano kaimynas, giminaitis turi ką pavalgyti, kad ir sveikas būdamas. Išties gyvename kaip svetimi. Bet ar šie jaunieji studentai taps gerais daktarais? Ar jie laikysis Hipokrato priesaikos? Kai neseniai gulėjau operacinėje, chirurgas net nepasidomėjo, koks mano spaudimas, kaip jaučiuosi po dvi valandas trukusios operacijos, o išeidamas nė žodeliu neužsiminė, kaip turėčiau elgtis, kaip maitintis, kokio režimo laikytis... Išvis jaunimas dar daug ko nemąsto: kaip dirbs, kaip jaus atsakomybę, kaip vykdys savo pareigas šeimai, vaikams, artimiesiems. Man regis, kad šių laikų jaunimas labai skiriasi nuo praėjusių laikų. Dabartiniai vaikai – lyg robotai, technikos pavergti. Mes augome kultūrinėje aplinkoje, mus auklėjo ir lydėjo teatras, knygos, dainos. Dabartiniai vaikai net nesupranta, kaip jie yra paveikti technikos. Ilgainiui nerasime su jais bendros kalbos – jie į mus žiūrės kaip „atsilikėlius“, „neišmanėlius“ (tai – ne mano mintys, tai – patyrusių psichologų, sociologų mintys, apie tai prieš kelias dienas sakė per televiziją konferencijoje kalbėjusi pranešėja psichologė). Draugaudami elgėmės visai kitaip ir tikrai ne taip, kaip šių laikų jaunimas. Mes turėjome drovumo, įgimto ir išugdyto drovumo. Tiesa, ir Livutė tada nešiojo trumpą sijonėlį, bet tai buvo kuklus, lyginant su dabartiniais, pagal tuometines madas. Ir nebūdavo to, kas dabar plačiai pasitaiko tarp jaunų žmonių, kai jie be jokio susivaržymo, netgi girdamiesi, sako: „Gyvenu su drauge (ar draugu)“. Mūsų jaunystės metais tai būtų ne tik nepadoru, bet ir amoralu. Tad gal teisingai senieji graikai priekaištavo jaunimui dėl peržengtų jų padorumo ribų, nes visada senesnieji žmonės apie įvairius reiškinius ir apie jaunimo elgesį  sprendžia pagal savo daug metų turimą patirtį. Kai prieš porą savaičių grįžome iš VDU teatro, Laisvės alėjoje matėme keliasdešimt jaunuolių gatvės restoranuose veltėdiškai leidžiančių laiką, nors čia pat buvo rodomas jaunimui tikrai įdomus spektaklis. Mums liko nesuprantama, kaip jie šitaip gali dykaduoniauti. O štai kaip mūsų giminaitės Irutės vyras (abu jie dar palyginti jauni, nors ir turi savo vaikų) pasakojo apie savo kelionę į Ameriką: „Kas ta Amerika, net išgerti nebuvo galima“. O paskiau, kai su giminaičiu „prisivaišino“, gyrė Ameriką: „Va čia tai Amerika!“. Tokie restoranuose laiką leidžiantys jaunuoliai nenori suprasti, kad jų tėvai sunkiai uždirba pinigus, jie net nežino, kad mūsų laikų žmonės, būdami tokio amžiaus turėjo sunkiai dirbti, kad prisidėtų prie išlaikymo, dar anksčiau jauni berniokai ėjo į mišką, kad kovotų už laisvą Lietuvą, už tautą... ir žūtų. Matyt, kiekviena epocha iškelia tai kartai savus uždavinius, savas pareigas, ir nelabai ką čia bepadarysi. Tačiau norisi, kad klystkeliais žygiuojančių būtų kuo mažiau ir tas žygiavimas būtų kuo trumpesnis.

Kažko sustojo troleibusas – numetė „petnešas“. Iš kabinos su pirštinėmis iššokusi vairuotoja patrynė, pataisė ir troleibusas toliau neria gatvėmis.

Dabartinė karta gyvena visai kitomis technologijos sąlygomis – elektra, kompiuteriai, internetas, kosminiai skrydžiai. Beje, joks kompiuteris ir internetas neveiktų be tokio „paprasto“ išradimo kaip elektra, tad elektros išradimas yra svarbesnis nei dabar garbinamo interneto. Nors internetas labai galingas, jo pagalba galima gauti labai daug informacijos, tačiau be elektros neveiktų jokie prietaisai, oro uostai, o be jos nedirbtų internetas. O jį taip visi garbina. Beje, su internetu atėjo ir bjauri pornografija, net ir prostitucija skatinama internetu. Pagaliau prieš visą žmoniją pakibęs Damoklo kardas – branduolinis karas, o netoli ir kibernetiniai karai, galintys grąžinti mus ir į akmens amžių net be branduolinio karo. Tačiau ar galime galvoti, kad vystymasis, augimas, technologinė pažanga vyksta tik mūsų laikais, o visus kitus šimtmečius ar tūkstantmečius žmogus stovėjo vietoje? Kuo labiau mąstau apie visus tuos technikos progresus ir regresus, suprantu, kad tai – tik mūsų laikų įvaizdis ar įgeidis. Juk per tuos tūkstančius metų žmogus išrado ir panaudojo netgi žymiai svarbesnių dalykų, kurių mes dabar nevertiname arba vertiname labai mažai. Štai jis išmoko prisijaukinti gyvūnus, panaudoti jį maistui, išmoko gaminti (virti, kepti, troškinti) maistą, skirti nuodingus grybus nuo nenuodingų (juos turėjo atpažinti per daugybės mirčių patirtį), išmoko dainomis gražinti savo sunkų gyvenimą, lydimą sūraus prakaito, išmoko tautosaka paįvairinti ilgus rudens ir žiemos vakarus (visa tai jau pamiršo dabarties žmogus ir atsisako to), išmoko įvairių papročių sudvasindamas savo gyvenimą, įdėdamas jausmus, grožį, gėrio sampratą į begalę buitinių reiškinių. Pagaliau žmogus sukūrė kalbas, kurių pasaulyje yra net keli tūkstančiai ir dar nežinome, kiek tūkstančių jų mirė. Ar nenuostabus išradimas yra žmonių kalbos, duotos Dievo, kai jis nubausdamas Babelio bokštą stačiusius išpuikusius žmones tarsi juos sumaišė tarp savęs įvairiomis nesuprantamomis kalbomis? Ar ne nuostabus dalykas, kad iš maždaug 30 garsų („raidžių“) sudarydama savo kalbą kiekviena tauta „išranda“ apie 100 tūkst. (100000!) žodžių, paskiau įvairiausių sakinių konstrukcijų, frazeologizmų, idiomatinių posakių, gramatinių formų, ir visa tai ne tik dar labiau daro tą kalbą ypatingą ir besiskiriančią nuo kitų, bet dar paįvairina tą kalbų margumą?! Ir kiekviena atskira kalba – lietuvių, lenkų, anglų, prancūzų, ispanų, italų, actekų, majų, suahili, sanskrito, lotynų, etruskų, čečėnų, – jeigu tų kalbų pasaulyje rasime 5000, iš kurių kiekviena turi apie 100000 žodžių, frazių, posakių, tai pamatysime, kokį įdomų išradimą, niekur ir niekada neužpatentuotą, Dievo parėdymu surado žmogus: juk visas tas kalbų žodžių gausumas – iš viso net 500 milijonų, t.y. pusė milijardų žodžių – susidaro vien iš tų vos 30–35 garsų. Tad ar ne nuostabus išradimas ir dieviškas stebuklas yra tas kalbų margumas?!

Įlipo du keleiviai, nepažįstantys vienas kito. Atsisėdo greta, pradėjo kalbėti. Taip sau, nepažįstami ir kalba. Tikrai retas atvejis. Gal jie taps netgi draugais, artimais bičiuliais? Juk atsitiktinai kur nors sutiktas ar pažintas žmogus gali tapti nuostabiu draugu, bendraminčiu. Kas žino...

Gyvenimas labai priklauso nuo atsitiktinumų. Nors kiekvienas manome, kad viską darome sąmoningai, prasmingai, tačiau atsitiktinumo faktorius labai galingas. Gyvenime susitikau žmones, paveikusius mano gyvenimą: Algutį, Petrą, Algirdą, Kaziuką, Eucharistijos Bičiulius per Rasą, kraštotyrininkus per Šarūną ir Danutę – visi jie man tapo mielais, brangiais bičiuliais, nepamainomais pagalbininkais, idėjų generuotojais. Tačiau galiu kirsti lažybų, kad iš mano giminaičių, nei pusbroliai (išskyrus gal vieną) ar pusseserės, netgi bendraminčiai net ir sutikę juos gyvenime nebūtų kaip nors juos „įsimylėję“, įvertinę, išaukštinę ar kitaip pažymėję. Tie „atsitiktiniai“ žmonės nebuvo man „atsitiktinai“ pasitaikę gyvenimo kelyje. Jų tikslai, poelgiai, siekiai ir mintys surezonavo su manaisiais tikslais, poelgiais, siekiais ir mintimis ir taip jie tapo mano bičiuliais, bendraminčiais. Jie buvo man labai reikšmingi. Tikiuosi, ir aš pats tapau jiems kažkiek reikšmingas. Juk ir mano keli moksladraugiai ne veltui tapo mano draugais – visi jie buvo gabūs, draugiški. Ir būtent šešiese mes likome draugais. Kiti penkiolika moksladraugių išsiskirstė, ir nei jie mūsų šešių, ir nei mes jų net nesutinkame per tuos beveik 50 metų, kai baigėme mokslus. Taip ir sukasi gyvenimas. Žinome, kad Jono vaikai gimė per amerikiečių astronautų nusileidimą į Mėnulį, Vyto mergaites auklėjo jo sesuo, o netektį jaučia ne tik jis, bet ypač jo dukros, dabar jau baigiančios mokslus. Tie „atsitiktiniai“ susitikimai, pažintys su atskirais, mums labai svarbiais žmonėmis išties nėra atsitiktiniai. Apskritai, kokius sutinki žmones gyvenimo kelyje ir kurie tau „surezonuoja“, yra labai svarbu. Jau seniai padariau išvadą, ir netgi labai svarbią, kad atsitiktinumų gyvenime nebūna – ar laimė, ar nelaimė, puikus sutiktas žmogus, tapęs tavo draugu ar paskiau jo išdavystė, netgi nusivylimas ilgai turėtu draugu parodo, kad tas ar kitas „atsitiktinai“ sutiktas žmogus, tapęs artimu ir pagal jausmus, ir pagal mintis, ir pagal bendrus tikslus – visa tai duodama Dievo. Tik priklauso nuo mūsų, ar tai priimsime, ar patys savo laisva valia atmesime. Galima sutikti puikiausią žmogų, bet praeiti pro šalį, jo nepastebint ar nekreipiant didesnio dėmesio. Jaunystėje sutikau žmogų, kuris mane pavergė savo idėjomis, savo išmintimi, savo sumanumu. Ilgai bendravome tais sunkiais laikais, leidome spaudą. Tai buvo man Dievo dovana. Tačiau šiais laikais įvyko skilimas – tiesiog dėl menkniekio, dėl smulkmenos, ir jis mane išdavė, bent taip aš galvoju, jis man jau nėra draugas, nors jį be galo gerbiu, tačiau mes tapome jau kitokie vienas kitam – tapome  šalti, abejingi, netgi kažkiek priešiški. Nebėra tos šilumos, nebėra tos draugystės supratimo, nors mes ir vienodų pažiūrų daugeliu atvejų, nors mūsų nuomonės sutampa. Aš suprantu, kad jį užpuolusios ligos irgi kyla iš to mūsų nepakantumo, iš to mūsų nesusipratimo. Suprantu, kad ir mano ligos kyla iš to, tačiau nė vienas nenorime nusileisti. Vis dėlto toji draugystė, tas bendravimas man labai daug davė, ir tai nebuvo atsitiktinumas. Pro tą mano draugą praėjo daugelis mano pažįstamų, tikrai beveik tokių pačių idealistų, bendraminčių, tačiau jo „nepastebėjo“, jis jų niekaip nesuvirpino. O jis yra tikrai didis žmogus, gaila, dabar tapo nors ir populiariu politiku, tačiau tapo tolesnis nuo žmonių, kaip tokiu buvo tapęs ir per kelias savo ankstesnes kadencijas. Ką padarysi. Visi mes sergame didybės manija, o patekusiems į valdžią ir kuo aukštesnę toji „liga“ pasireiškia stipriausiai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija