Likimo dovanos

Rašydama atsiminimų knygą "Po aukštus kalnus vaikščiojau", kur kalbama ir apie Joną Biliūną, dar kartą perskaičiau vaikystėje su meile po kelis sykius skaitytus ir iki ašarų jaudinusius apsakymus "Joniukas", "Brisiaus galas", "Liūdna pasaka"... Koks sugestyvus jo sakinys. Trapus, kaip ir jo gyvenimas, jo laimė. O už tų vaizdų, už tos emocionalios žodžio spalvos - jo gyvenimas, kupinas klokeliūrų, kaip sakytų tapybos darbų restauratorius, ir didelės šviesos, kuri spinduliavo ne tik jo kūryboje, bet ir jo buvime greta Julijos, jo išrinktosios, greta mūsų. Skaitydamas jo kūrybą, rodos, nusimeti visas apnašas, visus smūgius ir tiesiesi kaip pavasarį namo palangėje darželio daigai.
Ir čia prisiminiau pokalbį su Julija Biliūniene-Matjošaitiene apie gyvenime jos sutiktus šviesulius. (Ji gyveno Kaune, K.Donelaičio g. 9, pirmame aukšte.) Ji tada pasakė:
- Mano kelyje toks šviesulys buvo Jonas Biliūnas. Tai įvyko Šiauliuose. Aš tada mokiausi.
Pasibeldė. Jis pas mano brolį atėjęs su reikalais. O jaučiau, kaip ryškiai mėlynos gilios akys tartum nutvilkdė mane. Apie jį seniai buvau girdėjusi - geras organizatorius, patriotas, cicilikas, bet nemaniau, kad toks paprastas ir taurus žmogus jis buvo.

Jonas Biliūnas su žmona 1903 metais

Lemtis

Mikelio Ašmio 110-osioms gimimo metinėms

1938 metų vasara. Profesorius Juozas Eretas-Jakaitis, nuvežęs pieną į Sintautus, grįžta į žmonos tėviškę - Ragožius. Kelias netolimas, tik trys kilometrai. Sartis kinkuoja be botago pliaukšėjimo. Ir taip kiekvieną rytą sąžiningai profesorius atlieka savo pareigą. Prieš metus kitus iškraudamas iš vežimo nelengvus pieno bidonus profesorius ir vieną kitą pašaipėlę nugirsdavo, bet zanavykai prie J.Ereto greitai priprato ir dabar jis čia su visais lygus. Kas rytą ir su kaimynais vienu kitu žodžiu persimeta. Ir šiuo pieno vežiku dabar Sintautuose jau niekas nesistebi. Tik profesoriui kažkodėl šiandien nuotaika sutrikusi. Tai gal tas netikėtas praėjusios nakties sapnas? Prieš keletą metų J.Eretas lankėsi pamary, pabuvojo Kintuose, aplankė savo jaunystės dienų bičiulio Mikelio Ašmio tėviškę, kalbėjosi su jo artimaisiais, prisiminė Lozaną, prisiminė ir pažintį su dideliu idealistu, savo bičiuliu Mikeliu. Ir sapne profesorius tarsi vaikščiojo po Povilius, po Mikelio gimtinę, paskui, atsidūręs prie marių, lyg girdi savo jaunystės dienų draugo balsą: "Juozai, ar matai, ten, už marių, - Liudviko Rėzos gimtinė?

M.Ašmio gimtinė Poviliuose (prie Kintų) 1988 metais