Atnaujintas 2002 m. lapkričio 29 d.
Nr.90
(1097)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

Pirmasis puslapis
Lietuva
Ora et labora
Visuomenė
Krikščionybė šiandien
Laikas ir žmonės
Aktualijos
Rinka
Nuomonės
Pasaulis
Atmintis


ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai

Paties susikurtas gerumas

Jonavos miškų urėdas Vytautas Daukševičius ir kun. Sigitas Stepšys
prie jaunystėje pasodintų medžių Barsukynėje

Autoriaus nuotrauka

Vieną saulėtą rytą riedame Jonavos rajono keliais. Pasukame prie tipinės Lietuvos miškų girininkijos – Barsukynės. Kun. Sigitas Stepšys, buvęs Sidabravo (Radviliškio r.) parapijos administratorius (dabar dirba Šeduvoje), neseniai sapnavo, kad vaikščioja senais miško takais. O štai dabar eina iš tikrųjų. Glostydamas žvilgsniu ir rankomis prieš trisdešimt metų sodintus medžius, lyg maldą šnabžda: „Aukštis neišpasakytas, kokia žaluma, koks tankumas!“ Jam pritaria Jonavos miškų urėdas Vytautas Daukševičius, sumanęs kunigo Sigito sapną paversti tikrove, atvežęs jį čionai. „Meilės miškui, gamtai, ištvermės ir Dievo palaimos“, - abu taria šventus žodžius.
Buvo visko. S.Stepšys, neišlaikęs egzamino, turėjo pereiti į neakivaizdinį skyrių ir susirasti darbą. Taip jis pateko į Svilionis (Jonavos r.). Girininkas pasiūlė gyventi bute be langų. Sutiko Sigitas, bet, pamatęs, kad čia jau įsikūrusi didelė žiurkė, paprašė kitos vietos. Davė jam virtuvėje pasistatyti lovelę.
Peržiemojo ant jos, o vėliau persikėlė į kluoną, ant šieno. Alinantis darbas, mokslas, buitiniai rūpesčiai – viską reikėjo pasidaryti pačiam. Sunki našlaičio dalia, bet Sigitas kantriai dirbo, mokėsi, vis vylėsi, kad bus geriau. Persikėlė į Kėdainių miškų ūkį, įsikūrė netoli Šėtos. Nusipirkti maisto produktų reikėjo keltis anksti rytą ir eiti aštuonis kilometrus, o vėliau visą dieną dirbti. Patiko tokie žygiai, bet valios reikėjo didelės. Taip jis, ieškodamas, kur geriau, apkeliauja Svilionių, Barsukynės girininkijas ir galiausiai įsidarbina „Kauno balduose“ ūkvedžiu. Ten dirbdamas įstoja į pogrindinę kunigų seminariją. Čia reikėjo ne tik sunkiai dirbti, bet ir daug mokytis, saugotis valdžios.
„Mes visada lipsim tau ant kulnų“, - sakė saugumiečiai ir tą pažadą vykdė. Todėl Sigitui priverstinai reikėjo keisti gyvenamąją vietą, miegoti viešbučiuose, keliauti į Spitrėnus (Ukmergės r.), Girdžius (Jurbarko r.), Saločius (Pasvalio r.), Sasnavą (Marijampolės r.) ir kitur. Visą savo gyvenimą kun. S.Stepšiui teko pačiam išsilaikyti, pačiam save guosti, atsakyti už klaidas, vienam įgyvendinti svajones.

Vytautas MILIŠAUSKAS

© 2002"XXI amžius"

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija