Šventumo link, greta krikščionybės (2)

Per amžius žmonėms nuolat iškyla skeptiškos abejonės, kartais virstančios postūmiu bebaimei analizei, kurios metu apsinuogina ir negyjančios visuomenės opos.
Albero Kamiu kūrybai, jo asmenybei yra būdingi, pasak Antikos mąstytojų, „užkeiktieji klausimai“. Tai poreikis išsiaiškinti, kodėl vis dėlto mirtis ir kokia gyvenimo prasmė jos akivaizdoje, pokalbiai su likimu, su visa būtimi. Paskatų A.Kamiu kartos žmonėms susimąstyti buvo per akis. Daugelį jų būtų galima sulyginti su visuotinių sukrėtimų viršūnėmis. Rašytojo bendraamžiai gimė 1914 metų išvakarėse, subrendo 1939-ųjų išvakarėse, o perkopė į antrąją gyvenimo pusę tada, kai virš pasaulio pakilo branduolinio susinaikinimo grėsmė. Tai buvo Verdeno ir Gernikos, Osvencimo ir Hirosimos, Stalino, Hitlerio, Musolinio ir Franko epocha. Ši karta gyveno ištisų tautų trėmimo ir žudymo laikais; ji gyveno dūstančių savo mele ir tylinčių demokratijų fone, atsargios krikščioniškųjų Bažnyčių vadovų pozicijos fone. Mūsų planeta drebėjo nuo neteisybės ir springo dešimčių milijonų niekuo nekaltų žmonių krauju. Badaujančių, granatomis draskomų, nuodijamų, sugrūstų į koncentracijos lagerius, prievartaujamų vaikų akivaizdoje samprotavimai apie gailestingojo Viešpaties valią ir neišvengiamą mylinčiojo Dievo Karalystės atėjimą į žemę daug kam tada atrodė nusikalstamai naivūs. „Pasaulis, kuriame gyvenu, kelia man pasišlykštėjimą, bet aš solidarizuojuosi su jame kenčiančiais žmonėmis“, - rašė A.Kamiu. Galbūt tik Kristui užtektų stiprybės, žvelgiant į Staliną arba Hitlerį, ištarti: „Atleisk jiems, Viešpatie, nes jie nežino, ką daro“.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija