Žaidimas be lygiųjų?

Dienraštis "Respublika", ilgus metus specializavęsis įvairių kriminalinių temų srityje, sužaidė įdomų žaidimą: surado Valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotoją, tariamai gavusį prezidento V.Adamkaus ir VSD vadovo M.Laurinkaus nurodymą (įsakymą ar pan.) per anksčiau šiame laikraštyje dirbusį žurnalistą įsiskverbti į dienraščio redakciją ir, remiantis gauta informacija, sunaikinti "laisvąją" spaudą. Nurodytas ir terminas - tai padaryti iki 2004 metų Seimo rinkimų. Į Lietuvos "laisvosios" spaudos kategoriją "Respublika" įtraukia, aišku, save, taip pat jos koncerno leidžiamus bulvarinius dienraščius - garsiąsias "Vakaro žinias" ir Klaipėdoje leidžiamą "Vakarų ekspresą". Didžiausio Lietuvos žiniasklaidos ir Lietuvos saugumo tarpusavio skandalo ratas užbaigiamas TV-3 laida "Abipus sienos". Tiesą pasakius, nuo čia tas ratas ir prasidėjo: mėgintas "užverbuoti" žurnalistas, pasirodo, anksčiau yra dirbęs "Respublikoje", o dabar darbuojasi kaip tik toje kriminalinėje, kvapą gniaužiančioje ir žiūrovus šiurpinančioje televizijos laidoje.
Aišku, šis dienraščio savininkų ir jo buvusio žurnalisto sukeltas skandalas, kuriame tariamai demaskuojamas paslaptingas ir "nusikalstamas" aukščiausiausiųjų šalies vadovų poelgis, parengtas meistriškai. Daugiau nei dešimties metų darbo patirtis leido šios provokacijos autoriams parodyti didelį išradingumą, keletą kartų lenkiantį ankstesnį panašių provokacijų rengimo lygį. Išties daugiau nei prieš dešimt metų traukinyje Vilnius - Maskva "po čiužiniu" surasti "bjauraus" KGB "talkininko" agentūriniai pranešimai, tada pateikti labai įtikinamai, dabar atrodytų ne tik kaip, anot Premjero, pasakos, netinkamos pasakoti vaikams, bet net ir pasakėlėmis netiktų būti pavadintos. Dabar įrodymams pasitelkta net videotechnika, siekiant įrodyti, kad atskleistas nusikaltimas - išties įžūlus: tik pamanykite, žurnalistą bandė užverbuoti, ir kas gi? - savo šalies slaptoji tarnyba. Atrodo, kad Lietuvoje įsiveisė kažkoks svetimkūnis - VSD, mėginantis užverbuoti laisvą ir neliečiamą Lietuvos pilietį - buvusį "Respublikos" žurnalistą ir taip veikiantis prieš laisvą mintį, prieš spaudos laisvę, prieš valstybės pamatus. O kad būtų įrodytas nusikaltimo bjaurumas ir užgniaužtas savo gemale, iškart smogiamas dar stipresnis smūgis: į provokaciją įtraukiamos tarptautinės žurnalistų organizacijos, kurios tiesiog žaibiškai sužino (gal per KGB agentūrą, o gal per pačios "Respublikos" savininkus?) ne tik visas jau savaitę eskaluojamo skandalo smulkmenas, bet ir dar Lietuvos televizijos žiūrovams nematytas laidas. Kaip šaunu! Suregztos provokacijos teiginiais priverstas patikėti visas pasaulis (gal "pažangusis"?), tik Lietuvoje šie svaičiojimai vis labiau ir labiau sukelia groteskišką šypseną.
Net ir nesigilinant į šią provokaciją, akivaizdžiai matosi protingai (ar gudriai) parinktas jos laikas. Garsioji "Respublikos" demaskuojanti publikacija visuomenei buvo pristatyta kaip tik tą dieną, kai prezidentas V.Adamkus susitiko su išrinktuoju prezidentu R.Paksu. Aišku, išrinktasis Prezidentas į susitikimą nuskubėjo nešinas tos dienos "Respublika" ir galėjo kaip reikiant "išprausti" VSD vadovą, išdrįsusį pasikėsinti į vieną jo svarbiausių rėmėjų rinkimų kampanijos metu. Paprastas Lietuvos pilietis gali ir patikėti šiuo atsitiktinumu: saugumietis kaip tik prieš porą dienų pakliuvo ant "Respublikos" paspęsto kabliuko ir demaskuotas susilaukė tokio pagarsinimo. Bet iškart kyla teisėtas klausimas: kodėl toks verbuotojas iš VSD tik prieš dvi dienas pradėjo vykdyti nusikalstamą Prezidento įsakymą ir dar negudriai pakliūdamas ant gudrios "Respublikos" meškerės? Tačiau šioje vietoje ir pats skaitytojas pakliūva ant tos pačios "Respublikos" meškerės. "Respublika" įtikinėjo, kad V.Adamkus įsakymą sekti - "sudoroti" dienraštį ir jam priklausančias "Vakaro žinias" davė sausio 3-iąją (tai būtų gana įtikinama, nes kaip tik tą dieną V.Adamkus viešai išreiškė savo nepasitenkinimą "vakarinio" laikraščio eskaluojama isterija dėl vieno banko vidinių reikalų), o saugumietis žurnalistą (beje, pažįstamą jau seniai) verbuoti pradėjo tik sausio 24-ąją, t.y. tik po trijų savaičių. Tokiai tarnybai, kaip VSD, toks vilkinimas ir vėlavimas yra neatleistinas, ir jeigu "Respublika" norėtų įgelti saugumo vadovui, tai būtent tik šiuo požiūriu. Bet, matyt, priešingai, "Respublikai" arba dar kai kam labai reikėjo surasti provokacijos veikėjus, parengti jos scenarijų ir ją įvykdžius triukšmingai pristatyti visuomenei, o po to apšmeižti pasaulio akyse. Ir štai jau po kelių dienų į Lietuvą atsiunčiamas (sinchroniškai suderintas) net dviejų tarptautinių žurnalistų ir leidėjų organizacijų bendras pareiškimas, rašytas ne tik kadenciją baigiančiam Prezidentui, bet ir Prezidentui - elektui, kuris iškart (gal dar ir anksčiau) atsiduria ant "Respublikos" savininko stalo. Pareiškime žurnalisto "verbavimo" veiksmai vienareikšmiškai įvertinami kaip "galintys suteršti Lietuvos vardą tarptautinėje bendruomenėje". Štai kur taiko provokacijos autoriai: į Lietuvos, ir asmeniškai prezidento V.Adamkaus, pastaruosius laimėjimus tarptautinėje srityje - ir, pasinaudojus žurnalisto "verbavimo" skandalu, siekiama juos nuvertinti. Tikrai stipriai į priekį pasistūmėjo garsieji KGB metodai. Jau tą pačią dieną, kai ant VSD "sekamo" dienraščio redaktoriaus stalo atsiranda tarptautinių žurnalistų organizacijų kreipimasis į abu Lietuvos prezidentus, pats "Respublikos" redaktorius rašo ne mažiau rėksmingą raštą Lietuvos generaliniam prokurorui, reikalaudamas "spręsti baudžiamosios bylos dėl neteisėtos VSD darbuotojų veiklos iškėlimo klausimą". Tuoj pat, žaibiškai, tą pačią dieną, atsiliepia ir Prezidentas - elektas: žiniasklaida turi būti "apginta" (pažabota?) naujais įstatymais ar bent senųjų įstatymų naujomis pataisomis.
Neaišku, kodėl "Respublikos" koncerno savininkai taip staiga užsipuolė VSD vadovą, atkasinėja beveik penkiolikos metų senumo dokumentus. Matyt, stipriai kasasi, tikėdamiesi sulaukti ir Prezidento - elekto paramos, po jo pamatais. Gal netgi jausdami stiprią konkurenciją VSD. Kurgi nejausi! Juk ne kartą "Respublika", tirdama įvairias kriminalines ir politizuotas bylas, įtikinėjo visuomenę savo informatyvumu įvairiose teisėtvarkos institucijose, tarp jų, matyt, ir VSD. Iš "Respublikoje" skelbiamos medžiagos jaučiamas ne tik pyktis prieš VSD vadovą, kuris, anot keliamo triukšmo, siekia iki 2004 metų "prispausti uodegą" "Respublikos" grupei, bet ir savotiška neapykanta konkurentui, išdrįsusiam "brautis ne į savo sritį" - verbuoti prieš ją žurnalistus. "Respulika", matyt, nusprendė, kad tik jos yra valia ir galia rinkti informaciją įvairiuose teisėsaugos lygiuose, o pamėginęs ką nors panašaus prieš visagalinčią "Respubliką" padaryti saugumiečių vadas bus taip pamokytas, kad gailėsis visą gyvenimą. Tokios tokelės Lietuvoje...
Tolesni įvykiai parodys, ar mušamojo padėtyje atsidūręs VSD vadovas ir su juo "besisolidarizuojantis" Lietuvos Prezidentas leisis ir toliau būti mušami, o gal imsis ryžtingų ir konkrečių priemonių išaiškinti, kas ir su kokiais tikslais skleidžia visokiausias nesąmones ir Lietuvos viduje, ir tarptautiniuose jos reikaluose. Aišku viena, kad valstybė susidūrė su didele ir įžūlia jėga, siekiančia destabilizuoti padėtį šalyje... Ir čia ne vien siekis sureikšminti save ir savo reikalus, tarsi tik vienas "Respublikos" koncernas imasi spręsti už visą (ar bent "laisvąją") spaudą.
Kito penktadienio numeryje skaitykite apie gana aktualią žiniasklaidos temą, nelabai mėgiamą "Respublikos", - vadinamąjį Spaudos rėmimo fondą.

© 2003 "XXI amžius"