|
Seni
puolimai
Per 50 sovietinės okupacijos metų
vienas svarbiausių sovietinės kultūros kovos su tikėjimu ir tikinčiaisiais
būdų buvo kunigų puolimas per spaudą, radiją, televiziją ir viešuosius
renginius vadinamuosiuose kultūros namuose. Ir žiniasklaidininkai,
ir įvairūs paskaitininkai ant kunigo sutanos ieškodavo mažiausios
dulkelės ar dėmelės, o pamatę tą dulkelę tuoj, užuot ją nuėmę,
išpūsdavo iki dramblio ir rėkdavo: Žiūrėkite, kokie tie kunigai:
dulkelė ant sutanos skverno! Sovietinis saugumas tuojau tą spaudos
paminėtą kunigą už pakarpos ir į lagerį. Daugiau kaip 400 kunigų
vien pirmąjį pokario dešimtmetį buvo išvežti į lagerius ir ten
kankinti iki mirties.
|
|
Gavėnia
susikaupimo ir ramybės metas
Prisimenu savo jaunystę ir koks
stiprus buvo tikėjimas prieškario Lietuvoje. Kaip šiandien matau
savo mamytę, palinkusią nuo darbų naštos, pagimdžiusią vienuolika
ir išauginusią aštuonis vaikus, iš kurių keturi dar gyvi. Mamytė
eidavo į bažnyčią, nepraleisdavo nei sekmadienio, nei penktadienio
Mišių, vasarą daugiausia pėstute devynis kilometrus eidavo geležinkelio
bėgiais, aišku, žiemos metu važiuodavome rogėmis. Aprangos nebuvo
iš ko pasirinkti, viską mama suverpdavo ir išausdavo. Į bažnyčią
visi noriai važiuodavome, o kuriems ir reikėdavo pasilikti namuose,
tie melsdavomės. Tėtės žodis buvo griežtas: be poterių neikite ir
prie stalo. |
|
Paskutinis
motinos laiškas
Bėga metai, mėnesiai, dienos
taip visas gyvenimas prabėga, nusinešdamas džiaugsmą, liūdesį bei
skausmą. Ir jau matai saulėlydį, tik nežinai, kada Dievulis pakvies
į amžinybę.
Taip norisi pasakyti ir parašyti savo vaikams: aš žinau ir jūs žinote,
kaip mama aiškino tikėjimo tiesas. Kartu meldėmės, kalbėjome rožinį,
ėjome į bažnyčią tai buvo mano gyvenimo džiaugsmas ir ramybė.
|
|