|
RUBRIKOS
|
|
ARCHYVAI
|
|
Ir vesk mane,
...Kaip ištikimiausi sargybiniai, apsisupę baltomis skraistėmis, stovi aplinkui kareivines snieguotos, apšerkšnijusios pušys. Jos jau šitiek metų čia girdėjo kitakalbių komandų, keiksmažodžių, matė daugel uniformų, šautuvų, tankečių, kulkosvaidžių ir kitų ginklų. Tačiau sausio 21 dieną spygliuotomis tvoromis užtvertoje ir saugomoje kareivinių teritorijoje kruopščiai nuvalytais takais pražygiuojančių karių buvo visai kita, nekasdienė, šventiška nuotaika... Kareivinių takais vaikštinėjo ne vien eiliniai kariai, bet ir krašto apsaugos viceministras Jonas Gečas, lauko pajėgų vadas brig. gen. Valdas Tutkus, gynybos štabo viršininkas plk. Vitalijus Vaikšnoras, čia kaip tikras šeimininkas sukinėjosi vienplaukis vyr. kariuomenės kapelionas plk. ltn. g. kan. Juozas Gražulis, rimtu žvilgsniu dairėsi Tauragės apskrities viršininkas Arūnas Beišys, ramiai žingsniavo Tauragės rajono meras Pranas Petrošius, Vyriausybės atstovas Tauragėje Viktoras Kovšovas, motorizuotosios pėstininkų brigados Geležinis vilkas vadas plk. ltn. Gediminas Jurgutis, Didžiojo kunigaikščio Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono vadas Valdemaras Rupšys ir kiti aukšti Lietuvos kariuomenės karininkai, batalionų ir kitų kariuomenės dalinių kapelionai, tarp kurių aukštu savo stotu iš visų išsiskyrė Lietuvos kariuomenės ordinaras vyskupas Eugenijus Bartulis. Kas atsitiko, kad į šią nuošalią ir akylai saugomą, pilną kareiviškos technikos ir įvairios paskirties pastatų vietą atvyko kartu su Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono kapelionu kpt. kun. Remigijumi Monstvilu šitiek svečių? Taurų kareivinių miestelyje, vieno gana moderniai atrodančio pastato trečiajame aukšte, pirmąsyk iš visų Lietuvos karinių dalinių įrengta nuolatinė maldos vieta koplyčia. Šio pastato ir koplyčios architektas Vytautas Marcinkus. Jis rūpinosi ne tik specifiniu maldos, susikaupimo ir sakralumo principus atitinkančiu koplyčios funkcionalumu, bet ir estetiniu jos apipavidalinimu. Italas pranciškonas brolis Karlas Bertaninis meniškai slaviškų ikonų stiliumi nutapė Nukryžiuotąjį. Šios maldos vietos interjeras yra modernus, bet santūrus. Palubėje pritvirtintomis lempomis galima pagal norą ir reikalą reguliuoti apšvietimo intensyvumą. Keturi platūs langai, pro kuriuos matyti išlakios pušys, švariai nuvalyti takai ir aplinkui dunksantis tarsi S. Nėries Senelės pasakos miškas, suteikė ne vien iškilmingą, mistišką, bet ir pamaldžią nuotaiką. Prie jos tylia laikysena prisiderino tiek iš visos Lietuvos čia susirinkę jauni kariai, tiek atvažiavę žiniasklaidos atstovai bei svečiai iš Vilniaus, Tauragės, Alytaus, Marijampolės ir kitur. Iškilmių svarbiausias vadovas ir naujosios koplyčios šventintojas Lietuvos kariuomenės ordinaras vyskupas E.Bartulis savo pamokslą pradėjo poetiškai:
Ir vesk mane kaip laivą per marias vedi Tu,
(B.Brazdžionis) Vyskupas pabrėžė nuolatinę maldos vietos reikšmę kariuomenės dalinyje. Čia kiekvienas tiek karys, tiek karininkas gali ateiti ir pabūti valandėlę, pasikalbėti su tabernakulyje visados gyvenančiu Jėzumi, kuris laukia kiekvieno iš mūsų. Jeigu visa tauta, kiekvienas jos narys gyventų viena mintimi su Jėzumi, tartųsi su Juo, Jo vadovaujamas gyventų šeimoje, dirbtų darbus ir veiktų visuomenėje, žengtų Jo įsteigtosios Bažnyčios keliu, būtų išvengta daugelio nelaimių, netekčių, ligų, asmeninių ir plataus masto negandų. Vyskupo žodžių pamaldų dalyviai klausėsi itin atidžiai. Visą pamaldų liturgiją raiškiai ir vaizdžiai komentavo kun. Artūras Kazlauskas, neseniai vyr. kariuomenės kapeliono plk. ltn. J.Gražulio ir kariuomenės ordinaro vysk. E.Bartulio pastangomis sudaręs bemaž penkių šimtų puslapių maldyną Kario maldos vadovas (Vilnius, 2003). Jį skoningai apipavidalino jaunas dailininkas Kunotas Vildžiūnas. Kun. A. Kazlauskas aiškino kiekvieną svarbesnį liturginį veiksmą, pavyzdžiui, vandens, altoriaus, stovinčio ne šalia kurios nors sienos, bet viduryje, pačiame koplyčios centre, sakyklos reikšmę, šventinimo svarbą, amžinosios ugnelės uždegimą, svarbiausias šv. Mišių dalis, kad išryškėtų jų liturginė prasmė, kad kariai sąmoningiau įsitrauktų į Eucharistijos šventimą. Viena reikšmingiausių šios nekruvinosios aukos dalių vieno jauno karininko Tomo krikštas. Abu jo krikšto tėvai vyras ir moteris irgi karininkai. Per šias pamaldas vyskupas kariams ir kai kuriems šiame dalinyje tarnaujantiems karininkams iš viso 34 žmonėms suteikė Sutvirtinimo sakramentą, įteikė specialiai šiai progai skirtus pažymėjimus - Kario maldos vadovus. Pamaldų pabaigoje kalbėjo ir padėkos raštus, dovanas iš svečių ir bataliono vadovų rankų gavo kariuomenės ordinaras vysk. E. Bartulis, vyr. kariuomenės kapelionas plk. ltn. J. Gražulis, architektas V.Marcinkus ir kiti, savo darbu ar pastangomis prisidėję prie šios koplyčios atidarymo. Buvo perskaitytas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio motorizuotojo pėstininkų bataliono koplyčios šv. Martyno titulo suteikimo proga 2004 m. sausio 21 d. Lietuvos kariuomenės ordinaro paskelbtas dekretas. Jame rašoma, kad šventasis Martynas Turietis (Tours), vyskupas, minimas lapkričio 11 dieną. Jo tėvas, romėnų legionierius, vėliau tapęs tribūnu, savo sūnų pavadino karo dievo Marso garbei. Legionui persikėlus Italijon į Paviją, dešimtmetis Martynas, susipažinęs su krikščionybe, pats panūdo pasikrikštyti, tik tėvai jam neleidę. Sulaukęs penkiolikos metų, legionieriumi tapo ir pats Martynas, kuris, kaip iš lūpų į lūpas einąs liudijimas sako, kartą pagailėjęs vargšo - atidavė jam pusę savo apsiausto. Naktį Martynas susapnavęs Kristų, kuris danguje pasakojęs, kaip jam šis karys nepagailėjo pusės savo apsiausto. Martynas buvo pakrikštytas 339 metais Velykų naktį. Kadangi krikščionims buvo draudžiama dalyvauti kare, todėl Martynas prašėsi išleidžiamas atsargon, tačiau vadai jo neišleido. Pasakojama, jog į mūšį Martynas nešėsi ne ginklą, bet kryžių. Mūšis neįvyko, nes germanai sutiko taikytis. Šią pergalę krikščionys palaikė akivaizdžiu Dievo malonės ženklu. Pagaliau išėjęs į atsargą ir sugrįžęs tėviškėn, Martynas paskatino savo tėvus pasikrikštyti. O jis pats, grįžęs Galijon, su bičiuliais apsigyveno dykumoje ir šitaip tapo vienuoliško gyvenimo pradininku Prancūzijoje. Greit išgarsėjęs kaip šventas žmogus ir stebukladarys. 371 metais mirus Turo vyskupui, vienuolis Martynas klasta įviliojamas į miestą, atvedamas į katedrą ir prašomas būti Turo vyskupu. Tapęs ganytoju, jis lanko parapijas, kovoja su klaidingais mokslais, ypač eretikais, ir netoli Turo įkuria vienuolyną. Mirė vyskupas apie 397 metus. Lietuvos kariuomenės ordinaras savo išsamų dekretą baigia tokiais žodžiais: Šventasis karys, vienuolis, vyskupas Martynas pasižymėjo ypatingu žmogiškumu, rūpestingumu ir gailestingumu. Tai vienas mylimiausių ir gerbiamiausių šventųjų visame pasaulyje. Mene Martynas ant žirgo sėdintis karys, savo apsiaustą dovanojantis elgetai. Šventasis Martynas teužtars Dievui Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio motorizuotą pėstininkų batalioną, jo vadus bei karius ir teįkvėps žmogiškumui, rūpestingumui ir gailestingumui. Tai brangiausios kiekvieno žmogaus, ypač kario savybės. Svečiai susipažino su asmeniniu įvairių skyrių personalu, apžiūrėjo bendrabučius, tarnybines patalpas, įvairios paskirties pastatus, kareivinių garažuose stovinčią karinę techniką, vėliau šarvuotais vikšriniais greitaeigiais vilkikais buvo smagiai pavėžinti po pratybų rajoną. Mes tik galime pridurti: visi Lietuvos kariuomenės padaliniai tepaseka šio bataliono gražiu krikščionišku pavyzdžiu. Linkime, kad šv. Martynas saugotų ne tik šį batalioną, bet ir visas karines mūsų šalies pajėgas jos ordinarą, kapelionus, liktinius, visą karinę vadovybę, visus karius, karininkus, šaukiamuosius ir visą Lietuvą. Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ Alfredo Pliadžio nuotraukos
© 2004 "XXI amžius" |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |