Atnaujintas 2004 birželio 2 d.
Nr.42
(1245)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Knygnešių krivūlė (1864-1904): kultūra ir likimai

„Mano tėvynė yra prie jo širdies...“

Biografinė apybraiža

Julius PASTARNOKAS

J.Basanavičiaus nuotrauka
užrašyta „Mylimai Elei“

Jonas Basanavičius su žmona
Gabriele Eleonora
Mohle-Basanaavičiene
apie 1885 metus

Ar kas regės mane,
Lyg žiburėlį,
Kai už rūkų išnyksiu?

 

Ar kas girdės mane,
Kada ant Paukščių Kelio
Vienatvėj šauksiuos?

Antanas Vaičiulaitis (1906-1992)

Niekam, o niekam nepasakodavo apie baisiąją širdperšą... Ir autobiografijoje, kurią pavadins „Mano gyvenimo kronika ir nervų ligų istorija 1851-1922 m.“, tik keliomis šykščiomis eilutėmis prasitars apie nepaprastai laimingą kelerių metų gyvenimo tarpsnį. Gana santūriai. Jam esant gyvam, niekas – nei bičiuliai, nei neprieteliai neperskaitys*... – niekam nesuteiks peno šnekoms... Nei apie meilę, nei apie skausmą.

Per darbus darbelius, rūpesčius rūpestėlius, žiūrėk, nekviesta vis tiek toji – VASARIO ŠEŠIOLIKTOSIOS – nemigo naktis...

Būna: pūga siuste siunta – užmūrija jo buto – Gimnazijos gatvės ketvirtojo namo pirmajame aukšte – Vilniaus senamiestyje – langus.

Nuo beprotiško vėjo ir sniego šėlsmo dar didesnė nykuma pagauna.

Tokią naktį kam daugiau, jei ne JAI, išsipasakosi, pasiguosi, širdį palengvinsi...

Pasitaiko ir tyki šarmota naktis. Žvelgia pro langą į Paukščių Taką, į stambius krištolo varpelius – dangaus šviesulius. Žvelgia į aukštybių tolius.

Gal ji atsilieps?..

Gal jo mintys su Eleonoros dvasia susišauks, susitiks?..

I

Antrojo tūkstantmečio devynioliktojo amžiaus aštuoniasdešimt trečiųjų vasara. Jis neseniai apsigyveno Prahoje - Vynasodų Palackio gatvėje.

Pagavęs laisvą valandėlę, mėgsta stovėti prie lango ir stebėti gatvės gyvenimą.

Vienąsyk mato: prieš savo namus – kitoje siauros gatvės pusėje, trečiajame aukšte, daili mergina žaidžia su kanarėlėmis.

Vėliau Nepažįstamąją, apsitaisiusią juodais drabužiais, pabrėžiančiais liūdesį ir susikaupimą, gracingumą, dažnai matys praeinant pro jo kambario langus.

Taip susidomi, kad pradeda vaikščioti paskui. Ji vis eina į Valšanų kapines.

Mergina – vidutinio ūgio, lieknos, lanksčios figūros, tamsios spalvos ilgais plaukais, žalsvomis akimis, pablyškusiu veidu. „Ją galiu priskirti prie gražiausių, interesingiausių Prahos merginų“, - rašys autobiografijoje.

Iš namų kiemsargio sužino: puikioji Nepažįstamoji – Eleonora Gabrielė Mohl – Čekijos vokietaitė.

Kartą, vaikštinėdamas parke „Kanalischer Garden“, rudeninėje prieblandoje pamato ją, grįžtančią iš kapinių.

Neištveria: pasisveikina.

Prisistato:

- Daktaras Jonas Basanavičius.

„Pasirodo, kad jau ir ji mane ne kartą prie lango stovintį pastebėjusi. Pasakius, kad jai malonu mane pažinti, ėmė noriai kalbėti. Pasirodė meili, simpatinga mergina. Palydėjęs ją iki namų, atsisveikinau. Tokia tai buvo pirmoji pažintis su ta dailia mergina, kurios nemylėti buvo negalima. Ir aš labai ją pamilau“.

Po pirmosios pažinties – dažni susitikimai. Jonas sužino: Eleonora Gabrielė už jį – dešimt metų jaunesnė, jai – dvidešimt dveji.

II

Eleonora pasipasakos: tėvas – prekeivis Ferdinandas, išvykęs į Ameriką; motiną Mariją balandžio mėnesį į kapus nuvarė džiova; ji – jauniausioji – mylimiausioji motinos dukra iš šešių seserų; ją namiškiai vadina Ele; ji – išlaikiusi vokiečių, prancūzų ir pedagogikos egzaminus, įgijusi mokytojos specialybę: pas profesorių Burgdorfą mokosi anglų kalbos, kurią gerai moka.

Beje, profesorius kartą jai pasakė:

- Kiekvienas jus turi įsimylėti, nes esate mįslinga ir nenugalima. Jūsų akys yra gražios. Man patinka jūsų karališka išvaizda.

Po šio pokalbio Eleonora dienoraštyje rašys:

„...Jau šimtus kartų esu girdėjusi, daugiausia iš ponų, kad mano išvaizda ir mano akys – nenugalimos. Tuo netikiu. Tačiau mane visi tuo įtikinėja. Jei norėčiau, galėčiau linksmiau gyventi nei kuri tikrai graži mergina“.

... Viską papasakoja apie save. Lai dabar Hanušas – taip vadins Joną čekiškai, nes jai gražiau, - pasiguodžia, kokie Likimo gūsiai atbloškė iš tolimo nežinomo krašto – Lietuvos?

III

Pasipasakoja:

- Aš – Ožkabalių kaimo Marijos Birštonaitės ir Jurgio Basanavičiaus pirmagimis.

Tėvai svajojo: sūnus bus kunigas, nes iki ketvirtosios Marijampolės gimnazijos klasės buvau pamaldus vaikas. Dažnai galvodavau apie Kunigų seminariją.

- ... Tačiau įvairių knygų skaitymas viską pakreipė kitaip. Buvau labiau linkęs į mokslą. Jau nuo mažens į mano širdį įsimetusi smalsumo kirmėlaitė, kuri mane graužė, traukė į nepažįstamą tolimą pasaulį.

- ... Sidabro medaliu baigiau gimnaziją. Tėvai spiria: sūnus kuo greičiau privalo važiuoti į Seinų kunigų seminariją. Motina graudena: jis gimęs leisgyvis. Stebuklu išlikęs. Kūdikį tėvai pažadėję šventajai bažnyčiai. Aš įrodinėjau: Lietuvoje – kunigų daug, o mokytų vyrų – nėra. Būta daug ir ilgų kalbų, verksmų. Pagaliau tėvas sutiko leisti į svetimą šalį mokslų eiti. „Smalsumo kirmėlaitė“ atstūmė nuo kunigystės ir pritraukė prie mokslo.

- ... Išvykau į universitetą. Iškilo lėšų klausimas. Atsisakiau eiti į kunigus – tėvai nežada talkinti. Bet yra vilties kibirkštėlė. Rusai nori, kad kuo daugiau lietuvių mokytųsi jų universitetuose – būtų apsaugoti nuo sulenkėjimo. Tad Varšuvos mokslo apygarda skiria dešimčiai gabiausių lietuvių studentų stipendijas. Gal ir man paskirs.

-... Išvažiuojant tėvas davė šimtą rublių. Dar atsiuntė kelis rublius, bet neilgam užteko. Studentams vienintelis šiokio tokio uždarbio šaltinis – privačios pamokos. Studijuoti ir uždarbiauti iš atsitiktinių pamokų – nelengva. Bet likimas – palankus. Nuo 1874-ųjų lapkričio antrosios paskiria stipendiją – tris šimtus penkiasdešimt rublių metams ir šimtą – kelionės išlaidoms. Tikėjosi prie savęs pritraukti ir surusinti...

- ... Studijų laikais Maskvos universitete kiekvienais metais būdavo dvidešimt penki studentai iš Suvalkų, Kauno, Vilniaus gubernijų. Vienas kitas lietuvis tarnavo vaistinėse.

Ne visi, kilę iš Lietuvos, buvo lietuviai. Nemažai lietuvių sulenkėdavo arba surusėdavo.

Lietuviai studentai stiprios organizacijos neturėjo. Vienos gimnazijos auklėtiniai laikėsi kartu. Bičiuliavosi.

Suvalkiečiai įkūrė draugijėlę, įsitaisė knygynėlį.

Tuoj lenkai ar sulenkėję lietuviai šoko šnipinėti, skųsti policijai.

Mes – pirmieji lietuvių studentų organizatoriai – nuo lenkų girdėdavome daug priekaištų, šmeižtų. Mus vadino „litvomanais“, „klopais“.

Pirmasis „litvomanas“ – Vincas Pietaris.

Antrasis – aš.

Daugelis studijuojančiųjų gėdijosi prisipažinti esą lietuviai...

Mudu su Vincu – ne.

Gerai organizuota lenkų studentų draugija visokiais būdais viliojo naujai atvykstančius į universitetą lietuvius.

- ... 1879-ųjų sausio pirmąją dienoraštyje brūkštelėjau:

“... Norėčiau būti kam nors naudingas... išlaikyti proto skaidrumą ir nuolatos siekti... – štai mano idealas... Kuo būsiu po dešimties metų?..“

Šiais metais baigiau universitetą. Kreipiausi į rektorių N.Tichomirovą, kad paliktų prie chirurgijos katedros pasitobulinti, kad Varšuvos kuratorius stipendiją pratęstų. Deja... Grįžau į gimtąjį kraštą. Nei Vilkaviškyje, nei kur kitur vietos negavau. Grįžau į Maskvą. Užsiėmiau gydytojo praktika. Nesisekė, nes gerų ir garsių gydytojų Maskvoje nestigo. Būtina iš Maskvos kur nors ištrūkti. Bet kur? Tuokart baigėsi Rusijos – Turkijos karas. Turkai, penkis šimtus metų engę bulgarus, priversti nešdintis. Senoji trakų žemė pradėjo gydyti fizines ir dvasines žaizdas, sopulius. Pajuto įvairių specialistų trūkumą, ypač gydytojų, nes siaubingai plito infekcinės ir kitokios ligos.

- ... Pradėjau galvoti apie Bulgariją. Juolab ir profesorius Černovas, patikrinęs mano sveikatą, patarė ilgai nieko nelaukiant važiuoti į šiltesnius kraštus. Mat, persirgus pleuritu, plaučiai nusilpo.

- ... Į Bulgariją traukė ir prasidėjęs tenai tautinis atgimimas. Tikėjausi daug pasimokyti. Vėliau tuo patyrimu pasinaudoti Lietuvoje.

- ... 1879-ųjų gruodžio dvidešimt antrąją atsisveikinau su Maskva. Parvažiavau į Ožkabalius. Parymojau prie motinos ir tėvo kapų... 1880-ųjų sausio šešioliktąją išvykau į tolimą nepažįstamą kraštą.

- ... Paskyrė į Lomą – taip tuomet buvo rašoma Lom-Palanka – šimtą penkiasdešimt kilometrų nuo Sofijos – ligoninės direktoriumi ir departamento gydytoju.

Sausio pabaigoje jau apžiūrėjau ligoninę, kurioje bulgarai nenori gydytis.

Praėjusiais metais ligininės pagalba pasinaudojo tik devyniolika žmonių.

Turkai per šimtmečius bulgarams „įkalė“: ligoninė žmonių neišgydanti, bet numarinanti.

Šimtų šimtai serga, bet gydytis neateina. Didžiulių pastangų prireikė, palaužiant senbuvių priešiškumą medikams. Ligoninei praplėsti išnuomojau kelis gretimus namus. Ligoninėje lovų skaičius padidėjo iki penkiasdešimties. Pradėjau rūpintis naujos ligoninės statyba. Gražioje vietoje ligoninė pastatyta. Aštuoniasdešimtaisiais metais ligoninėje gydėsi penki šimtai dvidešimt du, ambulatoriškai – tūkstantis šimtas keturiasdešimt keturi ligoniai.

Stropiai tvarkiau ligoninę. Iš Vienos parsigabenau vaistų, chirurgijos įrankių, elektros aparatų. Iš vargingai gyvenančių neimdavau pinigų už gydymą. Parašiau straipsnius į Maskvos laikraštį „Medicinskoje obozrenije“, kuriuos 1881-aisiais išspausdino. Persispausdino net kiti laikraščiai iš įvairių šalių. Rašiau į laikraščio „Vrač“.

- ... Rusijoje gyvenant, sunkiau susisiekti su užsienio lietuviais, sužinoti, kokioje padėtyje lietuvybės reikalai. Iš Bulgarijos – daug lengviau. Rašiau laiškus lietuvybės puoselėtojams. Siunčiau straipsnius įvairiems laikraščiams. Ne visus spausdino. Lietuvių laikraščių, leidžiamų Prūsijoje, jeigu kiek nepalankiau atsiliepdavau apie vokiečius, redaktoriai straipsnius atmesdavo. M.Šernius atsisakė spausdinti „Senovės lietuvių pilis“. Įžiūrėjo vokiečių įžeidimą. Visi bijojo vokiečių keršto.

- ... Buvo ir džiugių valandų. Poetas daktaras Jurgis Zauerveinas, parašęs išmintingą ir gražią giesmę „Lietuviais esame mes gimę...“, sumanė steigti Lietuvių mokslo draugiją. Širdingai pritariau sumanymui. Lietuvninkų laikraščiui „Naujasis keleivis“ parašiau pritarimą, neslėpdamas džiaugsmo ir jaudulio: „Triūskimės, broliai! Iš tos sėklos, kurią mes Lietuvoj išbarstysim, išaugs gražūs vaisiai. Kada mes jau į dulkes pavirsim, jei lietuviška kalba bus tvirtai pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės – tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis, o mūsų dvasios gėrėsis savo darbu draugystėje mūsų prabočių, stiprių Lietuvos apgynėjų ir mylėtojų“. Išspausdino 1882 metų penkioliktame numeryje.

- ... Užmuša rusų carą Aleksandrą II. Su caro mirtimi susijęs ir Bulgarijos likimas. Aleksandro III politikai siekia Bulgariją paversti rusų provincija. Po 1881 metų perversmo Bulgarijoje valdžia atiteko konservatoriams. Kadangi palankiai žiūrėjau į bulgarų tautos kovą už laisvę, valdžia pradėjo skersakiuoti. Bijodamas konservatorių rūstybės ir kad neišduotų rusams (buvau Rusijos imperijos pilietis), atsistatydinau ir aštuoniasdešimt antrųjų metų gegužės penkioliktąją atsisveikinau su Lom-Palanka.

- ... Pragyventi tuo metu inteligentui Bulgarijoje nebuvo sunku. Mokėjo didelius atlyginimus. Vertino išsilavinimą ir profesionalumą. Per porą metų sutaupiau 12 356 aukso frankus, leidžiančius pakeliauti po Europos šalis.

- ... Gegužės dvidešimt devintąją apleisdamas Bulgariją, pasakiau sau: daugiau čia niekuomet negrįšiu.

- ... Pabuvojau Serbijoje, Vengrijoje.

(Bus daugiau)


* Išspausdinta 1936 m. Vilniuje, autoriui mirus, pavadinimu „D-ro Jono Basanavičiaus autobiografija“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija