Pirmasis puslapis
Bažnyčia
    ir visuomenė
Katalikų
    bendruomenėse
Laikas ir žmonės
Istorijos vingiai
Lietuva
Mums rašo
Atmintis
Nuomonės
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai

Stefutė ir pogrindžio spauda

Stefanija Steponavičiūtė

Ar žinote, kodėl sovietinis ateizmas vadinamas buldozeriniu? Ogi todėl, kad buldozeriais vertė kryžius ne tik nuo Kryžių kalno, bet ir Švč. Dievo Motinos apsireiškimo vietose prie Ilgio ežero, Keturnaujienoje ir kitur.

Taigi tais nelabai tolimais katalikiškos spaudos draudimo ir buldozerinio ateizmo metais užbėgdavau į Senamiesčio kampą, kurį visi panevėžiečiai žino, pas Stefutę, kuri buvo viena iš tėvuko Mykolo Steponavičiaus dešimties vaikų. Pasisveikinęs paklausdavau:

- Kas naujo? Gal ką turi?

- Imk. Perspausdink ir grąžink!

Ji žinojo, kad aš turiu per seselę Apoloniją įsigytą rašomąją mašinėlę.

O iš Stefutės gautos knygos buvo ta nuostabioji literatūra, duodama tik „iš po skverno“, pavyzdžiui, „Dvidešimtojo amžiaus stebuklas“, „Tėvas Pijus“, „Tėvas Ginas“, „Kontaktai su anapusine tikrove“, „Paslaptingoji Bažnyčia“, „Apsireiškimai ir kiti antgamtiniai įvykiai mūsų šalyje“ ir kt. Kartais pasitaikydavo ir „LKB kronika“.

Stefutė, dabar jau iškeliavusi pas Viešpatį, prisibijodama, kad kas neišgirstų, užsidangstydavo pastogės langelį ir sėsdavo prie rašomosios mašinėlės. Po keliolikos naktų dienos šviesą išvysdavo nauja katalikiška taip laukiama knyga ir keliaudavo per rankas po Panevėžio miestą. Knygas surišdavo sesuo Joana.

Stefutė buvo nepaprastai tvirto tikėjimo. Tai kovotoja už idealą. Man ji primena Orleano mergelę, tik kovojančią ne ant žirgo kardu, bet dvasios ginklais. Žinojo, kad nesėkmės atveju jos laukia dešimtis metų kančių ir nužmoginimo sovietų lageriuose. Stefutė nebuvo vienuolė.

Ir ne tik ji spausdino religinio turinio knygas, bet ir jos brolio dukra Danutė, vienuolė Apolonija Barauskaitė ir kitos seselės, kovojusios už Dievą ir tėvynę.

O iš kur Stefutė gaudavo tas knygas ir kitą pogrindinę literatūrą, kas išversdavo iš užsienio kalbų, kas parašydavo apie antgamtinius įvykius, kas buvo tas tikėjimo žadintojas – nežinojome. Ir nedrįsdavau klausti Stefutės, nes tada buvo geriau to nežinoti.

Ir tik dabar pradeda aiškėti ta paslaptis. Beveik visa pogrindinė literatūra Panevėžyje praeidavo per vienuolės Onos Pranskūnaitės rankas. Jai atveždavo kun. Jonas Buliauskas. Nuo 1947-ųjų jis pakliuvo į Vilniaus saugumo požemius ir gavo dešimt metų katorgos. Iš lagerių grįžo be sveikatos. Negalėjo savarankiškai darbuotis, o dirbo prie daugelio bažnyčių altaristu. Važinėjo po visą Lietuvą. Jis ir kiti kunigai prisidėjo prie pogrindinės literatūros vertimo bei rašymo. Kun. J.Buliauskas mirė 1987 metais Linkuvoje.

Reikia paminėti ir tai, kad Panevėžio vyskupas J.Kauneckas, tais laikais buvęs kunigu, ne kartą lankėsi pas s. O.Pranskūnaitę, dalyvavo pogrindinės katalikiškos literatūros leidimo ir platinimo darbe.

Jau kažkur iškeliavo, o gal ir žuvo Stefutės sukauptos pogrindinės religinės literatūros lobynas. Pas mus dar yra apie 50 knygų ir brošiūrų, kurias pažadėjo priglausti Panevėžio vyskupijos kancleris kun. R.Pukenis. O juk tai buldozerinio ateizmo laikų istorija.

J.BIČKŪNAS

Panevėžys

© 2004 "XXI amžius"