Atnaujintas 2005 kovo 23 d.
Nr.23
(1324)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Širdis plaka praeitimi

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Poetė Teresė Kaunaitė-
Dirgėlienė 2004 metais

Knygnešys Jonas Kaunas
1928 metais

Nulydėjome lietuvių tautai neeilinius 2004-uosius. Prieš šimtmetį atgavome 40 metų draustą spausdintą lietuvišką žodį, prisiminėme knygnešių kelius, daraktorių persekiojimus, motinas, kurios sukdamos ratelį mokė savo vaikus lietuviško rašto. O kiek rusiškasis dvigalvis erelis aštriais savo nagais sukruvino lietuviškų širdžių, kiek šis plėšrūnas ištvermingiausių tautos vaikų nuvarė į kapus, kiek motinų išprotėjo?! Ir kiek prireikė dvasinių bei fizinių jėgų, kad visą šį košmarą būtų galima ištverti. Su šia nepakeliama našta tauta vis dėlto susidorojo ir išbrido iš svetimybių liūno.

Šiandien mes turime pirmosios atkurtos nepriklausomybės metų P.Rusecko išleistą dvitomį „Knygnešys“ (1926, 1928 m.), prof. Vytauto Merkio „Knygnešių takus“ (1994 m.), to paties autoriaus „Draudžiamosios lietuviškosios spaudos kelią“ (1994 m.), o minint spaudos atgavimo 100-ąsias metines šio turinio knygų sąrašas dar gerokai pasipildė. Išleistas Benjamino Kaluškevičiaus ir Kazio Misiaus parengtas žinynas „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai 1864-1904“. Ne vieno rajono kultūros darbuotojai, gerbdami savo krašto praeitį, išleido ir regioninių leidinių apie knygnešius. Neliko nuošalyje ir Zanavykai. Šakių viešoji biblioteka parengė informacinį leidinį „Šakių krašto knygnešiai“ (turėtų būti: „Zanavykų krašto knygnešiai“, nes leidinys apima dalį Kauno rajono ir Kazlų Rūdos savivaldybės knygnešių). Dailininkės Birutės Matijošaitytės ir ūkininko Antano Matijošaičio iniciatyva išleista jau bibliografine retenybe tapusi Jono Matijošaičio monografijos „Knygnešių tėvas kunigas Martynas Sederavičius“ antroji laida. O kiek pačių knygnešių, jų rėmėjų, pagalbininkų pavardžių nusinešė užmarštis! Nedaug šiandien kas jau žino ir Jadagonių knygnešio pušį, kuri savo šlamesiu Zanavykų panemuniams mena įvykius, vykusius prieš 100-140 metų.

Nors leidinyje „Šakių krašto knygnešiai“ minimas siuvėjas Jonas Kaunas, bet apie šią taurią asmenybę reikėtų šiek tiek plačiau prisiminti.

Klaipėdoje gyvenanti poetė Teresė Kaunaitė-Dirgėlienė eilėraštyje „Močiutei“ prisimena labai tolimus laikus ir kalba apie knygnešių gadynę, kai gimtasis žodis grandinėmis buvo sukaustytas.

Zanavykuose, Tarpučių kaime, Petronėlės ir Prano Kauno šeimoje augo vienuolika vaikų. Vyriausiasis sūnus Jonas, gimęs apie 1872 metus ir niekados su draudžiamomis lietuviškomis knygomis nesiskiriantis, jau buvo gerokai prakutęs. Kaip Motiejaus Valančiaus Palangos Juzė Žemaitijoje, taip Jonas Zanavykuose sodžių šunis lodijo. Gaspadoriams kailinukus siuvo, o mergas ir bernus miliniais drabužiais dabino. Tik prie matioklės ir žirklių Jonas visados turėjo lietuviškų knygelių, maldaknygių ir jas tarp žmonių skleidė. Ilgais rudens vakarais susirinkusiems pavakaroti vaikinams ir merginoms prie spingsulės šį bei tą dar ir paskaitydavo.

Gaila, bet Zanavykuose būta judošių. Ir vienas toks judošius įskundė siuvėją. Darydami kratą Jono lagaminėlyje žandarai surado tik ką dr. Jono Gaidamavičius ir dr. Vinco Kudirkos pradėtą leisti „Varpą“. To pakako. Ir vaikiną, surakintą grandinėmis, įmetė į Marijampolės kalėjimą. Siuvėjo mamutė, sužinojusi apie Jonuko nelaimę, basa per gruodą su didžiuliu duonos kepalu išskubėjo pas sūnų.

Duonutę nunešė.

Laužė sūnus motinos rankomis kryžiaus ženklu palaimintą duoną ir dalijo savo likimo draugams. Šie ėmė ir valgė zanavykės keptą duoną. Tik Jonui atkąstas duonos kąsnis įstrigo gerklėje. Staiga vaikinas vaizduotėje išvydo savo mamutę, ant ajerais apklotos ližės dedančią didžiulius tešlos gabalus ir kepančią duoną, kurios kartais ne visi esame verti. Matė būrį savo jaunesniųjų sesučių ir broliukų... Matė per šalnos nubalintus laukus skubančią basą mamutę.

Knygnešio J.Kauno mamutė Petronėlė grįžo į Tarpučius. Visas kūnas degė. Kaip krito į patalą, taip ir nesikėlė. Net kaimo moterėlių žolelės nepadėjo. Po kelių dienų knygnešio mamutė Petronėlė su rožančiumi rankose jau gulėjo karste. Gaspadorius Pranas ir dešimt našlaičių raudojo. Nebuvo čia tik vyriausiojo sūnaus Jono, kurį caro žandarai už spausdintą lietuvišką žodį trėmė Sibiran.

Praėjo daug metų. Grįžo iš tremties į Tarpučius knygnešys J.Kaunas. Vėl lodydamas šunis ėjo per sodžius. O broliai ir seserys po visą Lietuvą pasklido. Mirė knygnešys J.Kaunas 1939 metais. Šį garbingą žmogų laidojo visa Žvirgždaičių parapija. Bet laikas daro savo. Veltui 1998 metais Žvirgždaičių kapinaitėse ieškojome knygnešio kapo, bet neradome. Ir tik knygnešio dukterėčia poetė T.Kaunaitė-Dirgėlienė prisimena Tarpučių kaimo siuvėją, savo dėdę Joną, o per jį – ir savo močiutę (taip zanavykai vadina senelę), atgulusią Sintautuose:

Dar saulutei netekėjus,
Atėjo žinia
Iš Marijampolės:
Caro žandarai pagavo
Vyriausiąjį sūnų
Su lietuviškom knygom.

 

Laimei, duona
Šviežiai iškepta.
Vyniok kepalėlį į skepetą
Ir bėk, Petronėle, bėk,
Kad ir basa
Per gruodo sutrauktą žemę
(Kur čia apavą gausi),
Gal suspėsi nunešti
Sūnui duonelę
Dar šiltą.
Gal žandaras paduos,
Kol neišvarė Sibiran.
Peržegnok
Lovelėse miegančius
Ir bėk, Petronėle,
Bėk!

Ir šiandien Klaipėdoje gyvenanti mokytoja T.Kaunaitė-Dirgėlienė suaugusi su nelengva tautos dalia, spaudos draudimo metais ir XX amžiaus lietuvių rezistencinės kovos sopuliais. Šios zanavykės širdies plakimo ritmas artimas močiutės Petronėlės, skubančios pas sūnų su duonos kepalu, bei tėvuko, Kadarinų kaimo ūkininko-daraktoriaus Mykolo Mačiulaičio (1836-1924 m.).

Kadarinų kaimo ūkininkas-daraktorius M.Mačiulaitis carizmo priespaudos metais saugojo viltį apie tautos prisikėlimą. Po 1863 metų nepavykusio sukilimo, uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškomis raidėmis, jautė šventą pareigą mokyti kaimo vaikučius skaityti, rašyti ir skaičiuoti lietuviškai. Tamsioje carinės Rusijos naktyje M.Mačiulaičio namuose veikė slapta lietuviška mokyklėlė.

M.Mačiulaitis darnioje savo šeimoje išaugino šešis apsišvietusius, tėvynę mylinčius vaikus. Vyriausiąjį sūnų Feliksą leido į Lukšių rusišką mokyklą. Kadangi Feliksas buvo gabus, tai leido ir į Marijampolės gimnaziją, kurioje mokėsi kartu su būsimuoju poetu Pranu Vaičaičiu.

Nepriklausomybės metais F.Mačiulaitis tęsė savo tėvo švietėjišką veiklą. Naujai pastatytame name įrengė pradžios mokyklą, kambarį mokytojui. Sėkmingai ūkininkavo, užveisė didelį sodą, pakeles prie savo žemės apsodino obelaitėmis, kad žmonės eidami galėtų obuolių pasiskinti.

Pokario metais F.Mačiulaičio namuose dienos metu duoną valgė Lukšių stribai, o naktimis prieglaudą ir paramą čia rasdavo girios broliai. Gyvenimą Feliksas baigė Sibire. O kitas M.Mačiulaičio sūnus be žinios dingo Sibiro lageriuose. 1948 m. gegužės 22 d. tremiant Kadarinų kaimo ūkininko F.Mačiulaičio šeimą Lukšių valsčiaus vykdomojo komiteto atstovas Algis Povilaitis, apylinkės tarybos atstovė Sofija Pranaitytė ir mažažemis valstietis Jonas Juška turto aprašymo akte greta kuliamosios mašinos, motoro, prie namų apyvokos daiktų įrašė ir žodį „knyginė – medinė“. Aišku, knygų nesuminėjo, nes bolševikams tai paprasčiausias „paistalas“, nevertas dėmesio. Žodis „knyginė“ rodo, jog Nepriklausomybės metais kaimo žmonės Zanavykuose, savo namuose, turėjo bibliotekėles, skaitė, švietėsi, tikėdami dar gražesne nepriklausoma Lietuva. Okupantams buvusią Kadarinų kaimo Mačiulaitynę, kurioje carizmo priespaudos metais glaudėsi slapta lietuviška mokyklėlė, o nepriklausomos Lietuvos metais klegėjo mokinukų juokas, ištrėmus į Sibirą šeimininkus, trumpalaikių gyventojų alinama sodyba sunyko.

Tik nesunyko Kadarinų kaimo Mačiulaičių ir Tarpučių kaimo Kaunų dvasia. Ji ir šiandien gyva Klaipėdoje, o prisiminimuose – Zanavykuose. Ir šios garbingos giminės atžala T.Kaunaitė-Dirgėlienė, dešimtmečius praleidusi Klaipėdoje dėstydama lietuvių kalbą ir literatūrą, sugeba išlikti savimi, ir tai itin subtiliai atskleista jos poezijos rinkinyje „Už viską dėkoju“ (1997 m.). Leidinys – ne vieno zanavyko nueito gyvenimo kelio atspindys – amžiams liks tautos atmintyje. Eilėse atsispindi tai, kas autorei gyvenimo kelyje buvo brangiausia: šviesus mamutės atminimas, lemties paženklinti artimieji, kurie išskrido ir nutolo su rudenio paukščiais.

Mokytoja T.Dirgėlienė visą savo prasmingą gyvenimą praleido toli nuo gimtųjų namų, todėl ir Zanavykai poetei liko šventove. Toje šventovėje – artimųjų krauju ir ašaromis persunkta žemė, basakojės vasaros ir vaikystės svajonių sudužusios pasakos, iki širdies gelmių gėlą veriančios kartu su kraštiečiu Pranu Sudaičiu neišdainuota daina „Neišeik, neišeik tu iš sodžiaus...“. Gyva praeitis ne tik istorijos puslapiuose, bet ir kūrėjų poezijos posmuose. Liks mums atmintyje gyva ir T.Kaunaitės-Dirgėlienės močiutė Petronėlė, basa per gruodą nešusi įkalintam knygnešiui duonos kepalą. Ir tol, kol gyva bus mūsų atmintis, gyva bus ir lietuvių tauta.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija