Atnaujintas 2005 kovo 25 d.
Nr.24
(1325)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Neatgręžkime prisikėlusiam
Kristui nugaros

Vilkaviškio vyskupo velykinis laiškas

Mieli broliai ir seserys Kristuje!

Jau daugiau nei šešis šimtmečius mūsų Tėvynėje kiekvieną pavasarį švenčiamos Velykos – Kristaus Prisikėlimo iškilmė. Su kokiomis mintimis ir kokių išgyvenimų lydimi pasitinkame šią iškilmę šiemet?

Viešaisiais informacijos kanalais – per televiziją, radiją, spaudą – retsykiais samprotaujama, jog tai dar iš pagoniškų laikų perimta šventė, artima pavasario lygiadieniui, primenanti po žiemos sąstingio atbundančią gamtą. Tačiau Velykas tapatindami tik su žiemos pabaiga, besikeičiančiais gamtos ciklais, šią šventę labai nuvertintume.

Daug Lietuvoje gyvenančių žmonių Velykas sieja su sena, gražia tradicija. Jos laikantis, Velykų sekmadienis tampa artimos bendrystės diena, kai susirenka giminės, padengiamas gausus šventinis stalas, be abejo, su kūrybingai išmargintais margučiais. Tai iš tiesų graži ir palaikytina tradicija, stiprinanti šeimą, tarpusavio ryšius. Tačiau apsiribojant vien papročiais ir akcentuojant kultūrinę sanklodą iškyla pavojus neįžvelgti šventės svarbiausiojo momento – Kristaus prisikėlimo.

Krikščioniui, taip pat besidžiaugiančiam pavasario šviežumu ir nauja gyvybe, geromis, žmones vienijančiomis tradicijomis, Velykos pirmiausia yra visa esybe kasmet naujai išgyvenamas Kristaus prisikėlimas. Jis pripildo visą Velykų laiką gilaus tikėjimo, amžinojo gyvenimo vilties ir veda į asmeninį prisikėlimą.

Velykos mums pirmiausia skelbia, jog Kristus prisikėlė, o su Juo prisikėlimo viltį gauna ir kiekvienas Jį tikintis. Jo prisikėlimas yra labiausiai mūsų tikėjimą gaivinanti jėga.

Kristaus prisikėlimas yra krikščionių tikėjimo centras jau nuo pirmųjų amžių. Žinia apie jį plinta nuo tos pirmosios savaitės dienos, kai, išgirdę Marijos Magdalietės liudijimą, du mokiniai – Petras ir Jonas – bėgte nuskubėjo prie kapo, kuriame prieš šabą Jėzus buvo palaidotas. Pamatę tuščią kapo rūsį ir paliktas drobules, jie įtikėjo, jog Viešpats prisikėlė (plg. Jn 20, 1–8). Tą tikėjimą sustiprino po prisikėlimo jiems daug kartų pasirodęs Kristus.

Jėzaus prisikėlimas pratęsė, pabaigė, pranoko Senąją Sandorą ir jos centre esantį Išėjimo iš Egipto įvykį, kurį kasmet šventė izraelitai. Vienas iš jų – apaštalas Paulius – trumpai ir aiškiai pabrėžė naujo įvykio lemiamą reikšmę: jei Kristus nebuvo prikeltas, tai jūsų tikėjimas tuščias (1 Kor 15, 17a).

Be abejo, prisikėlimo slėpinį nelengva suprasti remiantis vien logišku mąstymu ir kasdiene gyvenimiška patirtimi. Katalikų Bažnyčios katekizmas moko, jog prisikėlimas pranoksta mūsų vaizduotę ir supratimą, jis suvokiamas vien tikėjimu (KBK 1000). Todėl Velykų laiku kiekvienas turime savęs paklausti, koks mano tikėjimas.

Katekizmas taip pat atkreipia dėmesį, kad Jėzus tikėjimą prisikėlimu sieja su savo Asmeniu: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas (Jn 11, 25) (plg. KBK 994). Tuo tarpu šiandien kartais atrodo, kad būtent Jėzui Velykų šventėje nebelieka vietos. Tą savotiškai paliudija, pavyzdžiui, knygynuose parduodami bei perkami velykiniai sveikinimo atvirukai. Dažniausiai juose puikuojasi margučiai, geltonsnapiai viščiukai, pumpurėliai, bet labai retai randame aiškesnę religinę, krikščionišką, iškalbingiau su Jėzumi Kristumi susietą simboliką. Panašios tendencijos vyrauja ir šventinėse televizijos laidose, įvairiose masinės vartosenos apraiškose.

Apie krikščioniškojo tikėjimo atgaivinimo svarbą šiandien skatina kalbėti ir kitos mūsų aplinkos aktualijos.

Pastaruoju metu žiniasklaidoje, asmeniniuose pokalbiuose nuvilnijo diskusijos apie magiją, būrimą, okultizmą. Visos šios praktikos Šventojo Rašto šviesoje išryškėja kaip neištikimybė pirmajam Dekalogo įsakymui, kaip nepasitikėjimas vieninteliu Dievu, Jo žodžiu ir Jo meile. Ryžtingai atmeskime visus blogio bandymus manipuliuoti žmogaus smalsumu, „patogesnių“ bei „geresnių“ dievų siūlymus ir drąsiai išpažinkime, kad prisikėlęs Kristus yra mūsų vienintelis kelias, vedantis pas Tėvą (plg. Jn 14, 6).

Apie gyvo tikėjimo reikalingumą šiandieninėje Lietuvoje skatina kalbėti ir plačiai išplitęs nesąžiningumas, moralės principų pamynimas, paisant vien savų interesų. Tai veda į tolesnį blogio suvešėjimą, aprėpiantį daugelį gyvenimo sričių. Jokios etikos komisijos iki galo neišspręs sąžinės, moralės problemų, jei tikėjimas Dievu nebus žmonių vidinė šviesa, jei Dekalogas nebus pagrindinė gyvenimo norma.

Ne mažiau aktualus mūsų dienomis ir pirmiausia su tikėjimu susijęs pagarbos gyvybei klausimas. Tikėjimas padeda formuoti supratimą, jog žmogaus gyvybė yra Dievo dovana, kurią reikia gerbti ir puoselėti, gelbėti ir saugoti. Šiandien iš naujo išgirskime apaštalo Pauliaus pamokslo žodžius apie Jėzų: Bet Dievas jį prikėlė iš numirusių (Apd 13, 30). Brangindami savo ir kitų gyvybę bei sveikatą, visada prisiminkime, kad tik Dievas yra gyvenimo ir mirties Viešpats. Joks žmogus ar žmonių grupė tenesisavina šios teisės (išskyrus būtinosios ginties atvejus), spręsdami, kam leisti gyventi, o kam ne. Tesijaučia saugus, tebūna apglėbtas dėmesiu ir meile kiekvienas žmogus, o ypač mažutėliai ir silpnieji: po motinos širdimi augantys ir ką tik gimę kūdikiai, ligoniai ir seneliai, neįgalius vaikus auginančios šeimos.

Tikėjimas moko nešioti vieni kitų naštas (plg. Gal 6, 2), o neišvengiamą kančią įprasminti Kristaus kryžiuje. Ypač šiais Eucharistijos metais tegul kiekvieno sekmadienio šv. Mišiose mus sustiprina susitikimas su prisikėlusiu Kristumi, ir pačia plačiausia prasme kasdienybėje tebūna regima, kad „Eucharistiją priimantys mūsų kūnai jau nebėra nykstantys, o turi prisikėlimo viltį“ (šv. Ireniejus).

Tad švenčiamų Velykų nenuvertinkime iki komercinio renginio ar kultūrinės tradicijos, bet ryžtingai siekime to, kas aukštybėse (plg. Kol 3, 1). Neatgręžkime prisikėlusiam Kristui nugaros, bet su džiaugsmu ir viltimi žvelkime į maloningą Viešpaties veidą. Tegul šiuo laiku kiekvieno iš mūsų širdyje užsižiebia Viešpaties prisikėlimu sustiprinta krikščioniško tikėjimo šviesa ir amžinojo gyvenimo viltis, padedanti iki sielos gelmių suvokti, jog Velykos – tai ir mūsų perėjimas iš vergijos į laisvę, iš mirties į gyvenimą.

Tegul Viešpaties Prisikėlimo šventės, nuskaidrintos ir įprasmintos gyvu tikėjimu, visiems mums būna džiaugsmo, vilties ir vienybės šventė. Nuoširdžiai Jus visus sveikinu.

Rimantas Norvila,
Vilkaviškio vyskupas

Gautus kitų vyskupų velykinius sveikinimus
spausdinsime kitą penktadienį.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija