Atnaujintas 2005 balandžio 20 d.
Nr.30
(1331)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Balsai, tyruose šaukiantys

Petras KATINAS

Vos tik Prezidentas Seime perskaitė metinį pranešimą, kurį politologas Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Alvidas Lukošaitis įvertino kaip „nuosaikų ir ramų“, pirmiausia jį suskato komentuoti aukščiausieji valdžios pareigūnai. Tačiau ir tas nuosaikus, o iš esmės daugiau deklaratyvus metinis pranešimas apie valstybės padėtį bemat sukėlė irzlią premjero A.Brazausko reakciją. Ir ne tik jo. Mat Premjerui ir Seimo Pirmininkui labai nepatiko Prezidento užuomina, jog Lietuvoje įsigali oligarchinis valdymas. Premjeras iškart pareiškė nematąs jokių prielaidų oligarchiniam valdymui Lietuvoje. „Bent jau Vyriausybės valdymo srityje aš tokių dalykų nepastebiu, kad kažkokios oligarchinės pajėgos imtųsi ar nesiimtų valstybės valdymo“, – pareiškė A.Brazauskas. Panašiai samprotavo ir Seimo Pirmininkas, irgi „nejaučiąs“ oligarchinio valdymo. Tiesa, pridūrė, jog to nejaučiąs „asmeniškai“. Pasirodo, asmeniškai nejaučia savo paties išauginto didžiausio oligarcho rankos, bet pripažįsta, jog tokių „požymių galbūt ir yra“. Taigi supraskite, kaip norite. Nesvarbu, kad visi mato, jog Lietuva ne tampa, o jau tapo oligarchų valdoma šalimi ir vis labiau panašėja į Rusiją. Su Rusija, aišku, yra ir skirtumų. Rusija pernelyg didelė ir joje tiesiog neįmanoma, kad ten įsigalėtų vienas ar du visagaliai oligarchai. Lietuvoje, anot vieno žinomo politiko, atvykėlis iš Archangelsko ne tik pasiėmė svarbiausios ministerijos vadovo portfelį, bet ir tvarkosi valstybėje kaip savo namuose. O tai, kad Premjeras to nepastebi, tiksliau pasakius, senu įpročiu dedasi nematąs akivaizdžiausių dalykų, vykstančių valstybėje, nieko stebėtina. Todėl galima drąsiai tvirtinti, kad Prezidento metiniame pranešime išvardyti skauduliai, alinantys valstybę, ir toliau išliks. Niekas iš dabar esančiųjų valdžioje nė piršto nepajudins tiems Prezidento išvardytiems trūkumams ir pavojams valstybei pašalinti. Ne tas rūpi. Tą ryškiausiai matome ir dabartinio Seimo darbe. Jau ne juokinga, o tiesiog nesuvokiama, kaip nuo pat savo kadencijos pradžios Seimas tarsi svarbiausią ir būtiniausią valstybės reikalą svarsto savo atostogų, darbo laiko reglamento, posėdžių lankymo klausimus. Tarsi tai būtų valstybės išlikimo ir išgyvenimo problema. Liūdna, kad įstatymų leidžiamoji institucija užsiima ne tuo, ką privalo daryti.

O dėl Prezidento, beje, aptakiomis frazėmis išvardytų bėdų, tai tie, kurie turi jas šalinti, jas ir sukėlė, dabar dargi jas nuolat gilina. Ir Prezidentas, ir visi, kuriems dar brangi Lietuvos nepriklausomybė, garbė ir valstybės reikalai, puikiai mato, jog per penkiolika nepriklausomybės metų taip ir nepavyko pasiekti, kad valstybės pareigūnai, netgi prisiekę ištikimai tarnauti Lietuvai, nė negalvoja to daryti. Bet ko norėti, jeigu daugelis tų pareigūnų atėjo iš buvusios sovietinės partinės nomenklatūros, netgi KGB „rezervo“ (dėl jų badauja Petras Gražulis ir kiti, bet jų reikalavimai daugeliui valdžios vyrų – nė motais), o naujuosius rengia Rusijos kontroliuojamos „aukštosios“ mokyklos, kurių programa nedaug kuo skiriasi nuo Maskvos ir Sankt Peterburgo aukštųjų partinių mokyklų programų. Visa tai valstybės valdyme ir sukėlė sustabarėjimą.

Bet kitaip ir būti negali. Juk dar vasario pradžioje Premjero patarėjas J.Bernatonis išdėstė savo šefo nuostatas, kaip reikia elgtis su prasižengusiais valstybės pareigūnais. Pirmiausia – nebausti. Nes, pasak J.Bernatonio, Premjeras, ilgai gyvenęs ir visko matęs, yra įsitikinęs, kad kiekvienas turi teisę daryti klaidas ir nenormalu, kai kokie nors etikos pažeidimai ar politinis elgesys tampa politinių batalijų objektu. „Kai kiekvienas skuba vertinti, visuomenė – nebrandi“, – teigė Premjero patarėjas. Taigi partijos bičiuliams, t.y. valdžios žmonėms, A.Brazauskas suteikė indulgenciją iki gyvos galvos. O užimti aukštas valstybines pareigas „svetimiems“ praktiškai nėra jokių galimybių. Gali būti net Oksfordo ar Sorbonos universitetus baigęs, bet tai nieko nereiškia: kur kas vertingesni partinių mokyklų absolventai. Jeigu kas drįsta užsiminti, jog atėjo metas pakeisti sustabarėjusią ir iškerojusią biurokratiją, tuoj iš Premjero ir jo aplinkos pasigirsta, jog svarbiausia yra patirtis. Nesvarbu, kad ta vadinamoji patirtis įgyta prieš 30 metų ar dar anksčiau. Ir ryškiausias pavyzdys – pats Ministras Pirmininkas.

Pastarasis, praėjus porai dienų po Prezidento metinio pranešimo, irgi pateikė Seimui Vyriausybės darbo ataskaitą. Aišku, pirmiausia buvo akcentuotas jo ir partijos bei koalicijos partnerių rūpestis paprastų Lietuvos žmonių reikalais. Premjeras pažėrė virtinę skaičių apie nedarbo sumažėjimą, pensijų bei minimalaus darbo užmokesčio padidinimą ir t.t. Apskritai Vyriausybės vadovo pranešimas daugiau priminė jo pirmtakų LKP CK sekretorių panašaus pobūdžio pranešimus SSKP suvažiavime. Nebuvo tiktai atvirų liaupsių „didžiajam broliui“, nors užuominų būta.

Prezidentas savo pranešime akcentavo tris didelius artimos ateities iššūkius: „Pirmasis mums tenkantis iššūkis – tai politinis susvetimėjimas, pilietinės ir politinės brandos stoka. Antrasis – kliūtys sparčiai ekonominei plėtrai ir iš to kylanti socialinio teisingumo bei solidarumo stoka. Trečiasis iššūkis – tautos nykimas, lydimas nevaldomų demografinių ir emigracijos procesų“, – sakė V.Adamkus.

Kalbant apie Prezidento iškeltą socialinio teisingumo stoką, kyla klausimas: kaip dabartinė Vyriausybė supranta tą socialinį teisingumą, apie kurį nuolat šneka? Pirmiausia socialinė politika gerokai iškreipta. Ji remiasi įvairiausių išmokų, pašalpų mokėjimu įvairioms „gegutėms“, prigimdžiusioms vaikų nežinia nuo kokių „tėvelių“, visokiems liumpenproletarams, kurie net neieško darbo ir visiškai nenori dirbti. Tokia socialinė politika tikriausiai vykdoma specialiai. Juk tie išmokų ir pašalpų kaulytojai ir yra pagrindiniai socialdemokratų, „darbiečių“, „valstiečių“ partijų rinkėjai. O tos išmokos yra tik paprastas papirkinėjimas visų mokesčių mokėtojų sąskaita.

Ir Prezidento, ir Premjero metiniai pranešimai jau susilaukė daugybės komentarų bei vertinimų. Pavyzdžiui, „darbiečių“ vado pavaduotojas V.Muntianas net kelis kartus pasidžiaugė, kad Prezidento pranešimas labai panašus į Darbo partijos programą... Todėl nors ir nenoromis tenka sutikti su kai kurių politologų vertinimais, kad Prezidento metinis pranešimas priminė ne valstybės vadovo, o pašalinio stebėtojo pastabas. Įvardydamas, kas yra valstybėje blogai, Prezidentas nenurodė to blogio kaltininkų, taip pat nepasakė, ką gi padarė jis pats ir jo naujoji komanda toms blogybėms pašalinti. Aišku, Prezidentas ir tie, kurie surašė jam šį pranešimą, puikiai žino ir supranta, jog bet kokios diskusijos su Uspaskicho-Brazausko-Prunskienės komanda yra bergždžias užsiėmimas. Bet vis dėlto pabandyti reikėtų. Be to, V.Adamkus, atsakingas už užsienio politiką, savo metiniame pranešime apie tai beveik nekalbėjo. Kad ir kaip būtų keista, labiausiai jis akcentavo pašlijusius santykius… su Latvija. Aišku, tie santykiai galėtų būti geresni, bet juk Lietuvai grėsmė kyla ne iš Latvijos, o visi žino iš kur. Gal todėl klausant Prezidento pranešimo švytėjo Rusijos ambasadoriaus B.Cepovo veidas. Nieko nekalbėta, kuo gali virsti mūsų valstybės visiška energetinė priklausomybė nuo Rusijos.

Tos grėsmės nemato ir Premjeras. Jau aišku, kad „Mažeikių naftą“ pasiims Rusijos „Lukoil“, o elektros energijos reikalus visiškai tvarkys „RAO ES Rossiji“. Premjeras jau senokai pratina visuomenę prie tos minties: iš pradžių – tą neigdamas, o dabar sakydamas, kad mums tai neišvengiama ir, svarbiausia, nieko blogo nebus, tik gerai. Dar daugiau, Seimo Ignalinos AE regiono problemų komisija į savo posėdį pakvietė „ekspertą mokslininką“ iš Rusijos, buvusį Rusijos atominės energetikos ministrą Jevgenijų Adamovą, kuris, aišku, rekomendavo neuždaryti Ignalinos AE. Esą ši atominė jėgainė visiškai saugi. Kaip Černobylio? Žinant, kad už Lietuvą, kaip „branduolinę valstybę“, nuolat agituoja Maskvos bičiulė K.Prunskienė, tokio eksperto pakvietimu stebėtis nereikėtų. Tačiau kaip tada Lietuvos sutartimi su ES sustabdyti Ignalinos AE? Negi ši sutartis nustojo galioti, o gal Lietuva rengiasi ją pažeisti? Kaip pastebėjo buvęs vyriausiasis Lietuvos derybininkas su ES P.Auštrevičius, gal ir įdomu pasiklausyti tokių ekspertų, bet jų pateikiama informacija suformuota turint tam tikrų interesų. Matyt, nereikia priminti, kokios valstybės tie interesai.

Būtina paminėti dar vieną dalyką, apie kurį savo pranešimuose neužsiminė nei Prezidentas, nei Premjeras. Tai skandalas Šiauliuose, kurį sukėlė miesto Tarybos narys vadinamosios Nacionaldemokratų partijos vadas M.Murza, paskelbęs apie naujos nacionalinės darbininkų partijos kūrimą ir pažėręs keletą antisemitinių paistalų, didžiausiu žmonijos ir Lietuvos priešu paskelbęs „pasaulinę žydiją“. Visa ši provokacija vyko Šiaulių miesto tarybos salėje. Negi šio miesto meras senas partinis nomenklatūrininkas V.Juškus nieko nežinojo? Vargu. O gal ir jam labai priimtina, kad Šiauliai taptų Lietuvos fašizmo sostine? Ir apskritai šiame mieste susispietė gana įdomių asmenų. Studentus lenininių „tiesų“ moko Socialistų partijos vadas M.Stakvilevičius, o ir pats miesto meras daugiau nei kairuolis. Štai „ultraradikalas“ Murza reiškiasi jau keletą metų. Aišku, ne be tų pačių kairiųjų palaiminimo. Kai kas gali pasakyti, jog neverta kreipti dėmesio į kažkokio radikalo šūkaliojimus. Tačiau jie padaryti ne šiaip sau. Juk šią savaitę į Lietuvą atvyksta NATO šalių užsienio reikalų ministrai, kariniai vadovai, gausybė žurnalistų. Todėl visiškai pagrįstai galima įtarti, kad M.Murzos akibrokštai padaryti apgalvotai. Jie turi tikslą sukompromituoti Lietuvą NATO valstybių, pirmiausia JAV, akyse. Ne be reikalo prieš šį svarbų NATO renginį Vilniuje prorusiškos žiniasklaidos priemonės ėmė šnekėti apie „didžiulius nepatogumus“, vos ne „karo stovio“ įvedimą ir pan. Visa tai darosi panašu į svetimoje valstybėje gerai suplanuotą akciją. Pagal planą, kurį dar žiemą paskelbė Rusijos „nacionalpatriotas“ D.Rogozinas. Gaila, kad valdantieji apsimeta negirdintys, kai kas nors paklausia apie tą Kremliaus planą. Pas Murzą tuoj pat buvo padaryta triukšminga krata. Netrukus į akciją įsitraukė net pasaulio žydų organizacijos. O štai Valstybės saugumo departamento, dariusio kratą pas „murzininkus“, pareigūnai oficialiai paneigė, kad Lietuvoje yra „pogrindyje veikianti komunistų partija“. Mat pagal pranešimą savaitgalį Rusijoje vykusiame SSKP suvažiavime dalyvavo ir „draugai“ iš „broliškos Lietuvos komunistų partijos, veikiančios pogrindyje“. Taigi VSD pareigūnai neigia Lietuvoje esant pogrindinius komunistus. Bet argi galima neigti tai, kas akivaizdžiai yra? Tiesa, komunistai veikia ne pogrindyje, jie įsiskverbė į visas partijas ir netgi „valdo“ nepriklausomą Lietuvą. Lygiai taip pat, kaip valdžioje pilna ir įvairiausio rango KGB darbuotojų, ir KGB rezervininkų, kurių egzistavimą ir darbą prieš Lietuvą neigia VSD. Iš KGB struktūrų į Lietuvos valdžią suėję KGB karininkai (ir agentai?) esą tapo lojalūs Lietuvai. Kurgi netaps lojalūs, jei Lietuvos valdžioje yra jų tiesioginiai viršininkai – LKP vadai. Todėl ir apie komunistus „pogrindininkus“, ir apie KGB darbuotojus VSD pareigūnai „neturi duomenų“. Bet užtat kuo greičiausiai puola „murzininkus“, sukeldami naują antilietuvišką isteriją pasaulyje. Juo labiau kad kiekviena partija, net ir dešiniosios, nepraleidžia progos įgelti „murzininkams“. Negi visiems šiems politikams neaišku, kad Lietuvos „fašistų“, „nacistų“, „antisemitų“ klausimo užaštrinimas reikalingas būtent iki NATO vadovų konferencijos Vilniuje?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija