Atnaujintas 2005 rugpjūčio 5 d.
Nr.58
(1359)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Antrojo pasaulinio karo pabaigos 60-mečiui

Pergalės paradas

Petras KATINAS

Rusijos propagandos meistrai nepaliauja koneveikti ir šmeižti Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį ne tik už jo bandymus ištrūkti iš Maskvos „orbitos“ ir siekio, kad Gruzija kuo greičiau įsilietų į caro atlantines struktūras. Gruzijos prezidentui vis dar neatleidžiama už tai, kad neatvyko į Maskvą minėti „didžiosios pergalės“. Esą tuo jis įžeidė kare žuvusių gruzinų atminimą, o labiausiai – buvusį Raudonosios armijos seržantą gruziną Kantariją, kuris kartu su kitu seržantu Jegorovu ir kapitonu Neustrojevu iškėlė pergalės vėliavą virš Reichstago. Kaltintojai ir istorikai dedasi nežinantys fakto, jog seržantą Kantariją ir jo draugus, iškėlusius raudoną vėliavą virš Reichstago, praėjus vos pusantro mėnesio po Vokietijos kapituliacijos, labiausiai įžeidė ir paniekino pats Stalinas ir pergalės paradui Maskvos Raudonojoje aikštėje vadovavęs maršalas G.Žukovas. Jie per paradą neleido nešti tos vėliavos dėl jos prastos išvaizdos, o svarbiausia, kad vėliavos iškėlėjai atrodė labai prastai. Vėliavą 1945 m. birželio 19 d. specialiu lėktuvu atvežė į Maskvą, ir trys jos vėliavnešiai pradėjo repetuoti nešimo ceremoniją. Parado repeticijai vadovavęs maršalas G.Žukovas, pamatęs į skudurą panašią vėliavą, o ypač tris jos vėliavnešius, bemat įsakė nutraukti repeticiją ir nusprendė, kad kapitonas Neustrojevas, kuris po sužeidimo labai šlubavo, o seržantai Jegorovas ir Kantarija atrodė labai išsekę, tarsi išėję iš „gulago“, netinka būti vėliavnešiais. Apie tai buvo pranešta Stalinui, ir šis irgi nutarė, kad tie trys „klipatos“ sugadins visą pergalės šventę.

Surengti pompastišką pergalės paradą Raudonojoje aikštėje sugalvojo pats Stalinas. Pagrindinį triumfatoriaus vaidmenį vyriausieji Kremliaus bolševikai – Berija, Kalininas, Molotovas, Kaganovičius, Malenkovas ir kiti – pasiūlė, aišku, Stalinui. Tačiau Josifas Visarionovičius atsisakė: „Pas mus Rusijoje yra tokia tradicija: paradams komanduoja karvedys, sėdintis ant balto žirgo, o aš jau per senas sėdėti balne. Mes turime du maršalus kavaleristus – Žukovą ir Rokosovskį. Štai tegul vienas iš jų ir komanduoja paradui, o kitas paradą priima“. Ir dar vieną įsakymą davė „tautų tėvas ir mokytojas“: G.Žukovas būtinai turi šuoliuoti per Raudonąją aikštę ant balto žirgo. Bet visa bėda, kad tokio tinkamo eržilo elitinėje Kremliaus arklidėje neatsirado. Į centrinį raudonosios armijos maniežą atvykęs generalinio štabo viršininkas generolas Antonovas įsakė parodyti visus ten esančius baltus žirgus. Deja, asortimentas buvo gana skurdus. Tiesa, buvo pora baltų arklių, tačiau žirgais juos pavadinti buvo gana sunku. Todėl tinkamų teko ieškoti centrinėje KGB arklidėje. Ten ir buvo surastas achaltekinų veislės žirgas Kumiras, kuris tiko maršalui G.Žukovui. Kelias savaites Žukovas kasdien atvykdavo į maniežą treniruotis, tuo sukeldamas nepaprastai didelę nervinę įtampą maniežo tarnautojams. Mat „didysis karvedys“, nuolat siuntęs į mirtį dešimtis ir šimtus tūkstančių rekrūtų, kad užimtų tą ar kitą miestą ar kokią strateginę aukštumą iki Stalino nurodytos datos, su pavaldiniais visiškai nesiskaitė ir karui pasibaigus. Todėl ir jojimo treniruočių metu neatsisakė tokių manierų, daužė per veidus neįtikusiuosius ar siuntė juos į daboklę.

Treniravosi ne tik maršalas, bet ir karininkai bei kareiviai, suvežti į Maskvą iš karinių dalinių. Kaip rašė savo atsiminimuose pergalės parado dalyvis J.Nazarovas, alinantys rikiuotės ir marširavimo pratimai vyko tris savaites. Kasdien parado dalyviai marširuodavo po 7-8 valandas. Tačiau kareiviai pernelyg nesiskundė. Jie buvo maitinami tokiais produktais, kurių per visus metus akyse neregėjo. Nebent rasdavo vokiečių apkasuose. Treniruotės vyko tuometinio Maskvos centrinio aerodromo teritorijoje. Ten netgi buvo pastatytas Lenino mauzoliejaus maketas ir tribūna.

Vienas pagrindinių pergalės parado akcentų buvo vokiečių armijos vėliavų, kurių buvo pririnkta du šimtai, numetimas Lenino mauzoliejaus papėdėje. Atrakcijai buvo atrinkti augaloti ir fiziškai stiprūs kariai, aprengti specialiai pasiūtomis uniformomis ir baltomis pirštinėmis. Beje, po parado pakyla, ant kurios buvo numestos nugalėtosios Vokietijos pulkų vėliavos, buvo sudeginta kaip ir jas nešusių kareivių baltos pirštinės. Pačios vokiečių vėliavos buvo sudėtos į sovietų armijos muziejaus vėliavų salę. Kaip teigė šio muziejaus vyresnysis mokslinis bendradarbis A.Švečkovas, ir praėjus 60 metų vokiečių vėliavos atrodo kaip naujos. Beje, paskutinė iš nuimtų vėliavų buvo sovietų generolo Vlasovo, kariavusio vokiečių pusėje ir vadovavusio Rusijos išlaisvinimo armijai, trispalvė Rusijos vėliava, kuri dabar vėl yra Rusijos valstybės simbolis.

O dėl kaltinimų Gruzijos prezidentui, kad jis, atsisakęs vykti į Maskvą, įžeidė savo tėvynainį Kantariją, iškėlusį raudoną vėliavą virš Reichstago Berlyne, tai jis čia niekuo dėtas. Dar neišsisklaidžius pasaulinio karo parado dūmams, 1945 metų birželį gruziną, paskelbtą Sovietų Sąjungos didvyriu, paniekino jo tautietis Josifas Džiugašvilis.

Galima priminti, kad J.V.Džiugašvilis-Stalinas po pergalės parado vėliau juos rengti uždraudė. Šis draudimas galiojo net iki 1965 metų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija