Atnaujintas 2005 rugpjūčio 24 d.
Nr.62
(1363)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Kaip žemdirbiai pasipriešino okupantams

Vytautas BAGDONAS

Muziejaus Vepriuose įkūrėjas,
kraštotyrininkas ir skulptorius
Jonas Žentelis

Veprių miestelyje jau ne vieną dešimtmetį veikia Ukmergės kraštotyros muziejaus filialas. Savuoju muziejumi vepriškiai labai didžiuojasi, nes jame sukaupti eksponatai primena būtent jų krašto istoriją, protėvius, atskleidžia ištisų kartų gyvenimo kelią. Muziejaus įkūrėjas ir ilgametis jo vadovas Jonas Žentelis ne tik rūpestingai rinko, kaupė eksponatus, bet ir rašė krašto istoriją. Taigi gausioms ekskursijoms, aplankančioms Veprių muziejų, yra ko pasižiūrėti bei pasiklausyti.

Nepailstantis Jonas Žentelis laisvalaikiu ima į rankas kaltą, plaktuką ir akmenyje ar medyje įkūnija savo kūrybines svajones. Veprių bei Šližių miestelius puošia šio tautodailininko sukurti meno darbai. Viename iš akmeninių paminklų jis įamžino Veprių krašto ūkininkus, kurie Pirmojo pasaulinio karo metu išdrįso nepaklusti vokiečiams. Apie tai liudija ir muziejuje sukaupta įdomi kraštotyrinė medžiaga.

O buvo taip.

Pirmojo pasaulinio karo metu vokiečiai, išvarę iš Lietuvos teritorijos rusus, pradėjo patys joje šeimininkauti, daryti ten savo tvarką. Jie varė žmones į įvairius darbus, atiminėjo iš vietinių gyventojų grūdus, gyvulius, medieną, vertingesnius daiktus ir vežė į Vokietiją. Ten darbams gabeno ir lietuvius.

1917 metų vasarą buvo išleistas įsakymas, kad ūkininkai, nupjovę javus, naująjį derlių vežtų ne į savo kluonus, bet į nustatytas vietas laukuose prie kuliamųjų mašinų. Kiekvienam ūkininkui buvo numatyta palikti grūdų tik sėklai ir maistui – po 200 gramų dienai kiekvienam šeimos nariui. Visi kiti grūdai turėjo būti paimti, o ūkininkams atlyginta okupacinės valdžios nustatyta kaina. Kontroliuoti, kaip vykdomas šis įsakymas, buvo paskirti vokiečių atstovai. Lietuvos ūkininkams grėsė badas, nes saujelė grūdų dienai kiekvienam šeimos nariui buvo ne išsigelbėjimas. Gal nedaug kam yra žinomas faktas, kad vokiečių nustatytai tvarkai pasipriešino Veprių valsčiaus ūkininkai. Ir jie išgelbėjo nuo bado visus Lietuvos kaimo žmones.

Tą vasarą Veprių, Šližių, Samantonių, Knyzlaukių bei kitų kaimų žmonės javus nukirto anksčiau, nes smėlėtose žemėse karštymečiu derlius buvo ankstyvesnis. Pjūtis žadėjo neblogą derlių. Vos tik rugiai buvo nupjauti, vokiečiai Samantonių kaimo gale pastatė garinę kuliamąją, atvežtą iš Šližių dvaro. Ūkininkams buvo įsakyta vežti rugius prie mašinos ir kulti. Tačiau vietiniai žemdirbiai pasipiktino, kad kažkas kitas nori pasinaudoti jų triūso vaisiais: jie liejo prakaitą, vargo, o duonelę valgys kiti. Pasitarę tarpusavyje, ūkininkai nusprendė taip lengvai okupantų reikalavimams nepaklusti ir derliaus jiems neatiduoti. Vyrai liepos 27-ąją nutempė kuliamąją atgal į dvarą. Vokiečių buvo nedaug ir jie neišdrįso nieko daryti maištaujantiems kaimiečiams.

Tačiau greitai atvyko daugiau vokiečių. Mat į Samantonis rinkosi ir valstiečiai iš aplinkinių kaimų. Vokiečiai sutrikę slėpėsi už vežimų (o jų buvo apie šimtas) su atvežtais rugių pėdais. Paskui kareiviai prieš beginklius žmones atstatė durtuvus. Knyzlaukių kaimo gyventojas Adomas Žilinskas nepabūgo, lazda kirto per vokiečio durtuvą ir rankos mostelėjimu pakvietė visus ūkininkus artyn prie vežimų. Vokiečiai nieko nelaukę pradėjo šaudyti.

Vietoje krito trys ūkininkai iš Knyzlaukių: Adomas Žilinskas, Kazys Sakalauskas ir Juozas Žilinskas. Beje, po dviejų dienų kaip tik turėjo įvykti Juozo vestuvės. Deja, vietoje vestuvių linksmybių šeimoje buvo šermenys… Nelygioje kovoje sunkiai sužeisti Hilioras Sakalauskas, Jonas Sakalauskas, Ona Čyžienė, Jurgis Jasionis, Veronika Novikaitė ir Utkaitė. Vokiečiai nušautus bei sužeistus žmones suvertė į vieną vežimą ir išvežė juos į Ukmergę. Čia nuo patirtų žaizdų mirė H.Sakalauskas, J.Jasionis, V.Novikaitė ir Utkaitė.

Rytojaus dieną vokiečiai suėmė beveik visus artimiausių kaimų vyrus, nuvarė juos į Veprius, o iš ten aštuoniomis mašinomis nuvežė į Ukmergę ir uždarė arklidėje. Visus išlaikė savaitę – tardė, ragino prisipažinti, kad kaimiečiai puolė mušti vokiečius, tad šie gindamiesi ir šaudė. Bet ūkininkai laikėsi tvirtai, nieko neišdavė. Po kurio laiko vokiečiai daugelį žmonių paleido į laisvę, o penkis jų – Šližių kaimo gyventojus Rinkevičių, Binkį ir tris Novikus iš Samantonių – išgabeno į Lukiškių kalėjimą. Kalėjime juos išlaikė apie metus. Čia Pranas Novikas ir mirė. Vėliau Lietuvos prezidento Antano Smetonos pastangų dėka kovotojai dėl savo teisių iš kalėjimo buvo paleisti.

O po to susirėmimo, įvykusio 1917 m. liepos 27-ąją Samantonių laukuose, okupacinė vokiečių valdžia išleido įsakymą, kad javai nuo laukų iš Lietuvos ūkininkų nebūtų imami. Taip Veprių krašto ūkininkų pastangomis Lietuva nuo bado buvo išgelbėta.

1928 metais mokytojo Antano Maldučio dėka apylinkės gyventojai savo lėšomis kovotojams pastatė paminklą – akmeninį kryžių, o Knyzlaukių kaimo ūkininkas kalvis Jurkūnas nukalė geležinę tvorelę. (Šios idėjos autorius A.Maldutis 1941 metų vasarą buvo ištremtas į Sibirą.)

Šalia kelio stovėjęs akmeninis kryžius sovietmečio veikėjams nepatiko, tad vietiniai gyventojai, bijodami, kad paminklas nebūtų sunaikintas, perkėlė jį į Šližių kaimo kapines. Na, o Vepriuose 1974 metų vasarą akmeninį paminklą žuvusių ūkininkų atminimui sukūrė muziejininkas ir skulptorius Jonas Žentelis.

Vepriai, Ukmergės rajonas

Autoriaus nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija