|
Perspektyvos...
Petras KATINAS
Neseniai vienas britų leidinys Janes Intelligence Digest, rašantis apie specialiųjų tarnybų veiklą, paskelbė, kad Lietuvoje veikia net keturios atskiros Rusijos žvalgybos (užsienio, karinės, kontržvalgybos, ryšių stebėjimo) tarnybos. Tai tikriausiai žinoma arba bent jau privalu žinoti mūsų valstybės saugumo departamentui. Juk neatsitiktinai Rusijos ambasadoje Vilniuje darbuojasi tiek pat diplomatų (ar net daugiau), kiek jos ambasadoje Londone. Tačiau kalbant apie keturias Lietuvoje veikiančias Rusijos šnipų tarnybas, kažkodėl neužsimenama apie penktąją. Ko gero, pačią gausiausią iš visų keturių. Tai vietiniai Kremliaus bokštų mylėtojai iš Lietuvos, o ne kokie nors buvę rajoninio masto smulkūs partiniai nomenklatūrininkai ar puikiai prisitaikę ūkiniai veikėjai, pagaliau garsieji socialistinės nuosavybės grobstytojai, kurie visai neblogai vertėsi nešdami po skvernais mėsą ir dešras iš mėsos kombinatų ar kitų pelningų įmonių. Tik pažvelkime į aukščiausią mūsų įstatymų leidybos instituciją dabartinio Seimo sudėtį, ir pamatysime jame visą būrį politikų, kurie net nesislepia esantys Kremliaus politikos lobistai. Kai kurie tą savo lobizmą vykdo gana subtiliai, ne taip, kaip tie, prieš kurį laiką po Baltarusiją ekskursuodami keturi komunarai su Seimo ilgasėdžiu Broniumi Bradausku priešakyje. Dabartiniai kur kas gudresni. Štai, vieno garsaus mūsų žurnalisto pastebėjimu, ypač stengiasi Stalino saulę parvežusio prezidento anūkas. Tą anūką suprasti galima juk taip auklėtas nuo lopšio, turi žmoną rusę, kaip, beje, ir daugelis jo bičiulių. Tačiau kai savo trigrašius ima kaišioti vadinantys save žymiais istorikais, teigiantys, jog Rusija yra vos ne draugiška valstybė ir reikia su ja elgtis pagarbiai bei nuolankiai, pradedi nesuvokti, ar išvis tas istorikas žino istoriją, ar tebetiki tuo, ką jau studentiškais metais sugebėjo įkalti į galvą J.Žiugždos tipo neva istorijos profesoriai. Štai Rusijai paskelbus ekonominę blokadą Gruzijai ir pradėjusiai pašėlusią propagandinę kampaniją prieš šią šalį, tas pats 1940 metų prezidento anūkas A.Paleckis ir istorikas Č,Laurinavičius ėmė dėstyti, jog nereikia smerkti Maskvos, priiminėti jai nepatinkančių rezoliucijų, nes dar neaišku, kas kaltas dėl Maskvos ir Tbilisio konflikto. Pasirodo, netgi Vokietija ir Prancūzija nedrįsta prieštarauti Kremliaus valdovui, o čia kažkokie nesusipratę konservatoriai verčia Lietuvos valdžią vykdyti jų primestą antirusišką politiką. Tačiau konservatorių valdžioje juk nėra ir jie seniai ją turėjo.
Tad kad ir kaip kalbėtume, pasirodo, visų Lietuvos nelaimių sukėlė jai daugiausia yra tie, kurie vedė tautą į nepriklausomybę. Štai ir dabar prasidėjusi nauja kampanija prieš Tėvynės sąjungą, pasinaudojant dešimties metų senumo įvykiais. Aišku, tai nieko nauja. Nebent tai, kad į tą propagandinę ataką įsitraukė, tiksliau, buvo įtraukti, o gal ir nupirkti, anksčiau atrodę gana padorūs ir pakankamai objektyvūs žiniasklaidos atstovai. Vienas Nacionalinės televizijos Spaudos klubo laidos vedėjas. Nevertėtų stebėtis tokiomis metamorfozėmis. Seimo kūlverstukai dar ne tokių fokusų iškrečia. Štai toks veikėjas, sėdintis Seime jau nuo 2002 metų, P.Vilkas jau atsidūrė ketvirtoje partijoje! Kaip ir kiti jo trumpalaikiai bičiuliai darbiečiai, dabar puolę į socialdemokratų glėbį. Todėl visai ne juokais kalbama, jog socialdemokratams džiaugiantis, kad jų frakcija kyla kaip ant mielių, gali atsitikti taip, kad V.Uspaskicho suburti draugai ir draugės suvalgys tikruosius socialdemokratus. Nors tų tikrųjų šioje partijoje jau seniai nebeliko juos smagiai sudorojo LDDP. Tačiau jeigu ir pasikartotų toks variantas, tai iš esmės niekas nepasikeistų. Juk faktiškai nei pagal savo įsitikinimus, nei pagal buvusių šeimininkų mylėjimo laipsnį jie niekuo nesiskiria. Arba kas gi gali pasakyti, kuo skiriasi socdemai nuo valstiečių? Ir per didinamąjį stiklą neįžiūrėsi jokių skirtumų. O jeigu ir skiriasi, tai tiktai valdžios troškulio ar gobšumo laipsniu. Į visa kita seniai nebekreipiama dėmesio. Tokie dalykai, kaip atsakomybė, garbės supratimas, pagaliau moralė, jau seniai nuėjo praeitin. Nors, tiesą sakant, tokių dalykų nomenklatūra ir jos naujoji pamaina niekada ir neturėjo. Bet tokiose situacijose bene keisčiausias Lietuvos fenomenas yra visuomenės abejingumas tokiems reiškiniams. Ryškiausias to pavyzdys socialinės apsaugos ir darbo ministrės V.Blinkevičiūtės neblėstantis populiarumas tarp tam tikros visuomenės dalies. Nepaisant to, kad ji nieko nežinojo, nei kas, nei kiek finansavo jos prezidentinę rinkimų kampaniją, kad pradėjus braškėti ministrės kėdei ji iš socialliberalų perbėgo pas visus reikalus tebetvarkančius socialdemokratus, V.Blinkevičiūtė neišnyksta iš populiariausių Lietuvos politikų trejeto. Kodėl taip atsitinka, tai jau ne politologų ar žurnalistų, o greičiau psichologų rūpestis.
Daugumą Lietuvos gyventojų netrukus užgrius visai kiti rūpesčiai. Apsilankęs Lietuvoje vienas iš Rusijos Gazprom bosų, šio rusiško monstro valdybos pirmininko pavaduotojas Aleksandras Riazanovas, patvirtino, kad per 2007 metus dujų kainos Lietuvoje pasivys europietiškus tarifus. Ir dar priminė, jog vidutinė Vokietijai tiekiamų dujų kaina siekia apie 280 dolerių už 1000 kubinių metrų. Tiesa, A.Riazanovas pavaizdavo geradarį pareikšdamas, kad Lietuvoje dujų kainos gal ir nepasieks Vokietijos lygio, nes dėl transportavimo išlaidų privalėtų būti kiek mažesnės. Neabejotina, jog taip ir atsitiks. Tiktai dėl to didžiulio kainų šuolio kažkodėl labiausiai susirūpinusi ne žmonių iš gatvės dauguma, kurie jau dabar suka galvas, kaip dar labiau susiveržti diržus, kad išsimokėtų už šilumą ir elektrą, o nuolatinį rūpestį žmonėmis deklaruojanti valdžia. Galima neabejoti, jog artėjant savivaldybių rinkimams atsiras vis daugiau visokių gelbėtojų, jau nekalbant apie uspaskichininkus ir paksininkus, kurie kaltins socialiai orientuotus socdemus, kad jie nepakankamai lankstėsi Maskvai, pardavė Mažeikių naftą ne tiems, kam reikia ir t.t. Jau dabar iš visų pakampių sklinda neseniai Lietuvoje viešėjusios Rusijos Dūmos delegacijos atstovų žodžiai, jog Lietuva padarė didelę ekonominę ir strateginę klaidą pardavusi Mažeikių įmonę ne Gazprom, Lukoil ar dar kokiai savai rusų kompanijai, o lenkų PKN Orlen. Tokie šnabždūnai jau ima kaltinti net socdemų partinį-ūkinį aktyvą, kad tas nepaklausė tėviško A.Brazausko patarimo parduoti Mažeikių naftą rusams ir štai susilaukėme atsako. Didžiausias akibrokštas visiems, kad užsidegė pati įmonė. O gal kažkas padegė? PKN Orlen atstovai neoficialiai užsiminė, jog netiki, kad gaisras kilo savaime. Tačiau, kad ir ką kaltintume, laukia nelengva žiema. Ir ne tik dėl kainų kilimo bangos, kiek dėl neišvengiamo dar didesnio stumdymosi valdžios klane, pamirštant visus kitus svarbiausius valstybės reikalus.
© 2006 XXI amžius
|