Atnaujintas 2008 m. liepos 9 d.
Nr. 52
(1645)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai

Kalinio T-83 atsiminimai

Genovaitė BALIUKONYTĖ

(Tęsinys. Pradžia Nr. 46, 50)

Seniausias Lietuvos baikeris
Antanas Ilgauskas ir garbingo
amžiaus sulaukęs nemetė
savo pomėgio - dalyvaudavo
baikerių šventėse

Kauno ir Vilniaus kalėjimuose

Garsus prieškario Lietuvos sportininkas Antanas Ilgauskas už tai, kad dalyvavo varžybose užsienyje, Stalino režimo vykdytojų buvo suimtas, kankintas saugumo rūsyje ir žiauraus saugumiečio leitenanto Kolesnikovo stipriai sužalotas. Jaunas rusų seržantas, suradęs ir atvedęs rusą gydytoją, kuris uždraudė budeliui toliau kankinti jauną sportininką, išgelbėjo jo gyvybę. Nors kuo nors prasikaltęs sovietams Antanas neprisipažino, tačiau kitą dieną su šešių asmenų ir šuns „garbės sargyba" vis tiek buvo išvestas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą, kur jo laukė mirties bausmė. Toliau spausdiname šio žmogaus prisiminimus.

Nuo Kauno geležinkelio stoties iki kalėjimo A. Mickevičiaus gat­vėje ėjau nuleidęs galvą ir tylėda­mas. Visą kelią mus akylai stebėjo šešių asmenų „garbės palyda" ir šuo. Penki sargai iš veido buvo siauraakiai, ir tik vienas, viršila -rusas. Pagaliau priėjome Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Vos įėjus j kiemą, mus visus privedė prie sie­nos ir suklupdė. Klūpėjome gerą pusvalandį. Atėjo sargybiniai ir ki­tus kalinius nusivedė, mane pali­ko klūpėti dar pusvalandžiui. Klū­pėjau, kol prie manęs atėjo kalėji­mo gydytojas. Jis piktai mane nu­žvelgė, nes po mušimo saugumo rūsyje mano veidas buvo išmar­gintas visomis vaivorykštės spal­vomis, ir paklausė, ar aš kuo ne­sergąs. (Prieš mums atvykstant, kalėjime siautė šiltinės epidemi­ja, ir dabar kalėjimas buvo ką tik po dezinfekcijos, todėl kalėjimo gydytojas, bijodamas naujos epi­demijos, naujai atvestus ir įtarti­nus kalinius tikrindavo.)

Praėjus kiek laiko po gydytojo vizito, pagaliau atėjo sargybinis ir nusivedė mane į kalėjimo pastatą. Ten pirmiausiai atliko tam tikrą „apšvarinimą" - iš visų drabužių iš­pjaustė sagas. Neva ieškojo meta­linių, mat iš jų kaliniai pasidirbda­vo peiliukų ar kitų aštrių daiktų. Tačiau pjaustė visokias sagas ir iš visur. Kaip vėliau paaiškėjo, tai da­rė todėl, kad nepabėgtum: kai kel­nėse nėra sagų, jos smunka, turi prilaikyti ranka, o tokioje padėty­je toli nepabėgsi.

Kai jau buvau taip „aptvarky­tas", mane nuvedė j kamerą. Kame­ra buvo gana didelė - joje tilpo dau­giau nei 20 kalinių. Kameroje buvo gultai, tačiau jie buvo pakelti ir pri­rišti prie lubų. Gulėti mums leido tik ant betoninio grindinio.

Iki nuosprendžio paskelbimo kaliniams buvo galima perduoti iš namų maisto. Kad tą maistą per­duotų, mama turėjo iš vakaro at­sistoti į eilę ir prastovėti prie ka­lėjimo visą naktį (labai daug bu­vo kalinių).

Atnešę maisto kaliniui, kalėjimo prižiūrėtojai iš kalinio reikalauda­vo parašo ir patvirtinimo, kad jis ga­vo visą maistą. O juk ką namiškiai įdėdavo, niekas nežinojo, nes jokio sąrašo nebūdavo.

Į kameras kaliniams sekti ir te­rorizuoti buvo įkurdinami vadina­mi „stukačiai" - recidyvistai. Jie dažnai vogdavo kalinių maistą. Kar­tą ir iš manęs pavogė lašinių bryze­lį. Aš supratau, kas tai galėjo padaryti, ir nutariau vagį pamokyti. Iš pradžių pabandžiau jį demaskuoti, nes vogdavo jis slapta. Spintelės dureles, kur būdavo maistas, parė­miau dubenėliu taip, kad atidarius dureles anas su trenksmu nukristų. Tačiau tai nepadėjo. Tuomet aš su­galvojau jį pamokyti kitu būdu. Pa­galiuku, kuriuo buvo pritvirtintas prie duonos davinio priedėlis svo­riui išlyginti, į likusį lašinių gabalė­lį įstūmiau trupinėlį muilo. Vagis pagriebęs lašinukus surijo juos net nepamatęs muilo, tačiau kitą dieną nenulipo nuo „parašos" (puodo išmatoms-G. B.)...

Taip aš jį pamokiau.

Kalėjime išaiškinus tokius sek­lius - recidyvistus kaliniai jiems ruošdavo savo „teismą" - į antklo­dę įsukdavo galvą, persimesdavo per petį ir gerai auliniu batu išper-davo užpakalį. Štai toks „įdomus" buvo kalėjimo vidaus gyvenimas.

Kauno sunkiųjų darbų kalėjime išbuvau 15 parų. Naktimis kalėjimo kieme gausdavo kompresorius (jis buvo įjungiamas su atviru duslintu­vu). Triukšmas būdavo toks stiprus, kad mes kamerose negalėdavome susikalbėti, tačiau vis tiek išgirsda­vome nedidelius pokštelėjimus, iš ko sprendėme, kad naktimis šaudė.

Kartą išvedė tardymui vieną Lietuvos karininką, tačiau į kame­rą jo daugiau nesugrąžino, matyt, sušaudė.

Girdėdavome kažką panašaus į grandinių žvangėjimą, bet kas tai buvo - nežinojome. Naktimis kalė­jime darydavo kažką tokio baisaus, nes kam gi tuomet būtų reikėję to triukšmo?

Po 15 parų mane sugrąžino at­gal į saugumo komiteto patalpas, buvusias prie geležinkelio stoties. Ten vėl tardė, bet jau nemušė. Buvo pakviesti liudininkai, kurie liu­dijo prieš mane. Iš tiesų nei jie ma­ne pažinojo, nei aš jų. Tiesa, liudi­ninku buvo ir vienas mano tolimas giminaitis, kuris prigąsdintas patvir­tino pas mane matęs du pistoletus.

Pistoletų aš niekada neturėjau. Tai, ką jis matė, - viso labo tik spor­tiniai starteriai. Sunku buvo rusui tardytojui, nieko neišmanančiam apie tokius dalykus, išaiškinti, kad starteris - tai ne šaunamasis gin­klas, kad juo žmogaus nenušausi (aš turėjau užsienietiškus starte­rius, mano tardytojas tokių dar ne­buvo matęs). Jis nežinojo ir ką reiš­kia žodis „starteris", manė, kad tai prietaisas mašinai užvesti. Netekęs kantrybės aš patariau jam nu­važiuoti pas mane į namus ir pasi­ėmus jį gerai apžiūrėti (pasakiau kur jį rasti). Tardytojas nuvyko tą pačią naktį, padarė kratą ir trečią valandą nakties su tuo starteriu atėjo į mano kamerą. Pradžioje gąsdino mane tuo starteriu nušau­siąs, bet pamatęs, kad aš nelabai išsigandau, paprašė parodyti, kaip jis šauna. Aš užtaisiau ir paro­džiau, kuo starteris skiriasi nuo pistoleto - šūvio metu vietoj šo­vinio esančios dujos išsiveržia ne pro vamzdžio galą, o per viršuje esančią skylutę. Vis dėlto jo ne­įtikinau. Ir tik po to, kai kelis kartus patvirtinau, kad galįs iš­bandyti, jis gąsdindamas mane nusitaikė man į krūtinę ir šovė. Pasigirdo trenksmas, sudrebinęs visą pastatą. Sulėkė visi tuo metu buvę kariškiai. Išsigandęs viršinin­kas pradėjo šaukti ant tardytojo. Šis jam atkirto: vidite, etovo fašis­tą daže pūlia nie beriot (matote, šito fašisto ir kulka neima)...

Aš vėl ėmiau jiems aiškinti, kad tai ne ginklas, o tik sportinis starte­ris, ir, nors tuo įsitikino, vis tiek į mano bylą įrašė, kad aš laikiau na­muose du pistoletus.

Užbaigę bylą, vėl grąžino į Kau­no sunkiųjų darbų kalėjimą - į tą pačią kamerą.

Kartą į kamerą atėjo prižiūrė­tojas ir man pasakė: Sobieri viešei i vychodi (susirink daiktus ir išeik). Ką turėjau iš daiktų - tai buvo pal­tas, švarkas, juos pasiėmiau ir iš­ėjau. Nuvedė mane į kitą korpusą, į salę. Salėje žmonių nebuvo, pro­kuroro taip pat. Už stalo sėdėjo trys žmonės: majoras, seržantas ir eili­nė moteris. Buvo 1944-ųjų lapkri­čio 22-oji. Jie paklausė: „Kodėl ne­prisipažįsti esąs kaltas?" Atsakiau, kad aš nieko bloga nepadariau ir to­dėl jokios kaltės nejaučiu. Tada jie tarė: Sudu poniatno, vychodi (teis­mui aišku, išeik). Išėjau. Pro šalį vaikščiojančio seržanto paprašiau užsirūkyti, nors buvau nerūkantis. Šis nespėjo net pridegti. Mane vėl pakvietė.

Įėjau. Skelbiąs nuosprendį pa­sakė: Vojenyj tribūnal Pribaltijsko-vo okruga postanovil: vysšaja miera nakazanija - čerez rastriel! (Karinis Pabaltijo tribunolas nusprendė: aukščiausia bausmė - sušaudyti!) Ir paklausė, ar supratau, po to suteikė paskutinį žodį.

Aš paklausiau, kada mane su­šaudys. Jie nustebo, kad daugiau nieko neklausiu ir atsakė: Nepozže čiem čerez 72 časa (ne vėliau kaip po 72 valandų).

Padėkojau. Jie susižvalgė ir rankos mostu parodė, kad galiu iš­eiti. Po nuosprendžio mane nuve­dė į mirtininkų kamerą. Tai buvo vienutė, tačiau joje radau dar vie­ną mirtininką. Po kiek laiko atve­dė dar kelis. Iš viso mūsų tokių buvo aštuoni.

Kaip žadėjo, po 72 valandų mū­sų nesušaudė. Liepė rašyti malonės prašymą Kalininui. Aš atsisakiau, motyvuodamas tuo, kad ant tokio pribraukyto popiergalio tokiam žmogui, kaip Kalininas, aš negaliu rašyti. Atnešė švaresnį, bet aš vėl at­sisakiau rašyti pirmiausiai todėl, kad nesijaučiau kaltas, o be to, - ru­siškai rašyti ir nemokėjau.

Pasižiūrėti „didvyrio", kuris ne­prašo malonės, atėjo net pats ka­lėjimo viršininkas. Aš tuomet jam pareiškiau pretenzijas - mus, nu­teistus mirti, laikė po du, o kai ku­riuos ir tris mėnesius nesiprausu-sius, vieną mirtininkų jau utėlės bandė užėsti...

Tada mus nuvežė į pirtį, nu­skuto plaukus, išdezinfekavo drabužius.

Todėl, kad atsisakiau rašyti ma­lonės prašymą, buvau terorizuoja­mas. Atėjęs vienas prižiūrėtojų ma­ne išvesdavo iš kameros - tai kar­tojosi kokius keturis kartus - į at­skirą kamerą, liepdavo nusirengti ir nuogą palikdavo gulėti šaltoje ka­meroje (buvo jau gruodis), kur lai­kydavo gerą pusvalandį, tuo tarpu traškindavo šautuvo užraktą - ne­va gąsdino, jog sušaudysią.

Mirtininkų kameroje išbuvau iki gruodžio pabaigos. Vieną gruodžio naktį, jau beveik prieš pat Kalėdas, kalėjime pasigirdo triukšmas. Gir­dėjosi durų bildesys, indų mėtymas. Nežinojom kas darosi. Staiga pra­sivėrė mūsų kameros durys ir du sargybiniai su šautuvais sušuko: so-biraites s vieščiami! (išeikite su daik­tais!) Mus nuvedė į rūsį. Galvo­jome, kad sušaudys. Rūsyje suklup­dė, ant stalo buvo sudėtos mūsų by­los. Po to ėmė bylas, o pašauktasis atsistodavo. Patikrinę mus, visus aš­tuonis, išvedė į kiemą. Buvo ketu­rios valandos ryto. Kieme šaltyje prastovėjome iki kol prašvito. Po to atėjo sargyba su šunimis ir pagrasi­nę automatais, kad neprasižiotume, visus nuvedė į Kauno geležinkelio stotį. Stotyje sugrūdo į vagoną. Pil­nas kalinių ešelonas stotyje prasto­vėjo dar vieną naktį. Žmonės bū­riavosi, žiūrėjo į mus.

Vienas prižiūrėtojams mums anksčiau buvo pranešęs apie tai, kad prieš Kalėdas mus žada išva­duoti partizanai. Matyt, kalėjimo vadovybei kažkas pranešė apie tai, todėl mus suskubo iš Kauno pervežti į Vilnių, į Lukiškių kalėjimą. Čia sąlygos buvo dar blogesnės negu Kaune. Jei Kaune mus maitino (pa­ros davinys buvo - 400 g duonos, stiklinė vandens, dubenėlis balan­dos sriubos, kurią virdavo iš kopūs­tų lapų nuobirų) iš dubenėlių, nors ir neplaunamų, tai Vilniuje tam bu­vo naudojamos spjaudyklės. Kame­ros buvo perpildytos. Galėjome gu­lėti tik ant grindų ir ant šono, ki­taip nebuvo vietos. Kai reikėdavo apsiversti - versdavomės visi iš kar­to, pagal komandą, nes gulėjome kaip tos kortos: vienų galvos, kitų kojos. Naktimis ateidavo tikrinti: sustatydavo pusračiu, vartydavo by­las ir liepdavo prisistatyti, kas bū­davo paskutinis, tą išvesdavo, kur -niekas nežinojo. Įtarėm, kad sušau­dydavo.

Prieš pat Naujuosius metus, iš­vakarėse, lenkų partizanai minomis susprogdino vieno kalėjimo pasta­to vartus ir savo karininkus bei su jais buvusius kitus kalinius išvada­vo. Mes buvome kitame korpuse... Po šio įvykio kalėjime buvo daug triukšmo, patikrinimų.

Kartą prižiūrėtojas atėjo į kame­rą ir išsivedė mane. Nuvedė prie ki­tos. Už durų perskaitė nuosprendį, kad man mirties bausmė pakeičia­ma 20 metų kalėjimo ir įvedė į ka­torgininkų kamerą. Ji taip pat bu­vo perpildyta. Kadangi atėjau pas­kutinis, tai man teko vieta prie du­rų, kur stovėjo kalinių naktinis puo­das „parašą". Kad galėčiau nakti­mis atsigulti, turėjau tą pasmirdusį puodą apkabinti. Taip pragulėjau apie pusantros savaitės, kol atsira­do vietos antram, o į mano vietą at­sigulė kitas naujokas.

Pakeitus nuosprendį (tam daug įtakos turėjo nuolatiniai mano mo­tinos bei bendradarbių iš Kauno elektros stoties prašymai peržiūrė­ti bylą) buvo galima kaliniui per­duoti iš namų šiek tiek maisto. Pa­simatyti ar rašyti laiškelių neleis­davo. Prie maisto buvo įdedamas lapelis popieriaus, ant kurio užra­šydavau: „maistą gavau, ačiū". Taip iš motinos gavau tris siuntinėlius su maistu.

Mama, kad atneštų man mais­to, iš Kauno į Vilnių visą 100 km eidavo pėsčia. Nuo ilgo nešimo nu­gara iki kraujų nusitrindavo. Po ka­ro joks civilinis transportas - nei autobusas, nei traukinys - nekur­savo. Gauti bilietą į kariško trau­kinio keleivinį vagoną praktiškai buvo neįmanoma. Su pro šalį va­žiuojančiomis kariškių mašinomis važiuoti mama bijojo, nes būdavo visokių negerų atsitikimų...

Lukiškių kalėjime mus išlaikė iki 1945-ųjų birželio, iki vežimo į Sibiro lagerius.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija