2012 m. spalio 19 d.    
Nr. 39
(2014)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai

Vilkaviškio vyskupijoje

Prienų dekanate

Garbingas ilgamečio klebono jubiliejus

Monsinjoras Juozas Užupis (centre)
po šv. Mišių su vyskupais ir kunigais

Monsinjoras Juozas Užupis su sūnėnu
g. kan. Arūnu Užupiu ir kitais svečiais

PRIENAI. Parapijiečių ir svečių gausiai prisirinkusioje Prienų Kristaus apsireiškimo bažnyčioje rugsėjo 23-ąją, sekmadienį, buvo minimas ilgamečio šios parapijos vadovo monsinjoro Juozo Užupio 60 metų kunigystės jubiliejus. Monsinjoras kunigu įšventintas buvo 1952 m. rugsėjo 21 d. Šv. Mišias aukojo pats Jubiliatas monsinjoras J. Užupis, Prienuose dirbantis jau 36 metus, Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, vyskupas emeritas Juozas Žemaitis MIC, Panevėžio vyskupas emeritas Juozas Preikšas, Alytaus dekanas, Jubiliato sūnėnas Šv. angelų Sargų parapijos klebonas, g. kan. Arūnas Užupis, Vilkaviškio dekanas klebonas prel. Vytautas Gustaitis, Simno klebonas g. kan. Raimundas Žukauskas, Balbieriškio ir Išlaužo klebonai kunigai Remigijus Veprauskas ir Žydrūnas Burnys. Mišių pradžioje Jubiliatui ant galvos buvo uždėtas ąžuolo lapų vainikas ir įteikta lazda – kaip vėliau sakė pats Jubiliatas, ji buvo jam įteikta ir per 25-erių, ir per 50 metų kunigystės jubiliejų, pabuvojo ir kun. V. Čėsnos rankose, o ją dovanojo kun. A. Šuškevičiaus sesuo, – turinti tikrai garbingą istoriją. Pamokslą sakęs Jubiliato mokslo draugas kunigų seminarijoje, iš tos pačios Griškabūdžio parapijos kilęs vyskupas Juozas Preikšas, remdamasis to sekmadienio Evangelija sakė, kad apaštalams besiginčijant, kas yra iš jų aukščiausias, Kristus sakęs: „Kas trokšta būti pirmasis, tebūna paskutinis ir visiems tetarnauja“. Toks ir yra žmonių mylimas, prieniškiams jau 36 metus tarnaujantis ir jų mylimas mons. J. Užupis, ilgametis Prienų parapijos klebonas, Prienų Garbės pilietis. Kaip sakė vysk. J. Preikšas, kunigystė – ne profesija ir ne partija, tai yra pašaukimas tarnauti Dievui ir tikintiesiems. Mons. J. Užupis, varantis gilią vagą Vilkaviškio vyskupijos dirvonuose, uoliai atlieka kunigo pašaukimui skirtas pareigas – pataisyti žmogų, paguosti, kviesti į tikėjimą, į bažnyčią. Mons. J. Užupis tai daro ir prie altoriaus, ir sakykloje, ir klausykloje, ir atlikdamas visus patarnavimus, ir bendraudamas su parapijiečiais. Paklusdamas popiežiaus Benedikto XVI raginimui atsinaujinti kunigams, kad Evangelija pasaulyje sklistų kuo plačiau (nors ne visi kunigai nuosekliai seka Kristaus mokymu), kaip ištikimo Kristaus sekėjo pavyzdį vysk. J. Preikšas nurodė deimantinį kunigystės jubiliejų minintį mons. J. Užupį, jau 60 metų tarnaujantį Dievui ir skleidžiantį Gerąją Naujieną. Jubiliatui vyskupas linkėjo ir toliau šviesti parapijiečiams, nepavargti, toliau būti jautriu, švelniu, kokį jį kasdien mato žmonės.

Mons. J. Užupį vaizdžiai apibūdino šv. Mišių pabaigoje jį sveikinęs ir apie jį kalbėjęs vyskupas J. Žemaitis, sakęs, kad tai kunigas, „nepraradęs jaunatviško žvalumo, kunigiškos dvasios“, kurio darbais ir pagalba visada galima tik džiaugtis. Gražius prisiminimus vysk. J. Žemaitis mena iš jaunystės, kai su Jubiliatu mokėsi gimnazijoje ir keletą metų gyveno viename kambaryje, – tada jie niekada nesibarę, nesipykę. Dar labiau kilusius iš Griškabūdžio parapijos tris zanavykus, būsimus kunigus – Jubiliatą, vysk. Preikšą ir vysk. Žemaitį – suartino mokymasis Kauno kunigų seminarijoje. Tada, 1945-aisiais stojant į seminariją, kaip sakė vysk. J. Žemaitis, visur siautėjo saugumiečiai, buvo tremiami nekalti žmonės. Teko užjausti ir klieriką J. Užupį, kurio tėveliai buvo ištremti į Sibirą, o trys tėvo broliai turėjo slapstytis nuo trėmimų. „Mes, trys griškabūdiečiai, vargais negalais pasiekėme kunigystę ir tarnaujame Viešpačiui ir jo mylimiems žmonėms“, – savo ir kitų dviejų kraštiečių pasiekta kunigyste džiaugėsi vysk. J. Žemaitis. Jis priminė ir mons. J. Užupio darbą kunigų seminarijoje auklėjant būsimus kunigus, ir ilgametį darbą Prienuose. „Visas šias sąskaitas gerasis Angelas Sargas pateiks Viešpačiui, kuris tinkamai įvertins Jubiliato darbus“, – sakė vysk. J. Žemaitis. Jis apgailestavo, kad šio deimantinio jubiliejaus jau nesulaukė monsinjoro broliai Valentinas ir Vitas, bet džiaugėsi, kad pastarojo sūnus A. Užupis, dėdės pavyzdžiu pasiekęs kunigystę, yra garbės kanauninkas ir uoliai darbuojasi Alytaus Šv. Angelų Sargų parapijos klebonu ir dekanu. Po šių žodžių bažnyčioje pasigirdo džiaugsmingi plojimai.

Savo padėkos žodyje Jubiliatas mons. J. Užupis dėkojo vyskupams, kunigams, visiems tikintiesiems, kurie „palikę gybus“, susirinko į bažnyčią paminėti jo jubiliejaus. Paminėdamas vysk. J. Žemaičio prisiminimus apie mokymąsi kunigų seminarijoje, Jubiliatas prisiminė, kaip būdamas „benamiu klieriku“, kun. J. Žemaitis jau dirbo vikaru Marijampolėje, ir vasaros metu visi trys klierikai – Vaitauskas, Lešinskas (kuris tada dirbo ir vargonininku netrukus uždarytoje Šv. Vincento bažnyčioje), ir jis pats – po šv. Mišių papusryčiavę susirinkdavo pas kunigo Placido Leščiaus tėvus vakarieniauti. Ten buvo vaišinami sūriu, pienu, o paskui klėtelėje ilsėdamiesi kalbėdavo, ryte – vėl skubėdavo į bažnyčią. Ten zakristijoje kalbėdavosi su vienuolėmis, tarp kurių buvo ir matematikos mokytoja, ir kun. J. Baranausko sesuo, ir iš pokalbių dvasingomis temomis suprasdavo, „ko reikės baigus seminariją“. Mons. J. Užupis apgailestavo, kad jo primicijose dėl atlaidų aptarnaujamose parapijose ar dėl kitų priežasčių negalėjo dalyvauti jo pažįstami kunigai. Iš mons. J. Užupio keturiolikos bendramokslių kunigų gyvi likę tik keturi – J. Užusienis Ukmergėje, D. Valiukonis Vilniuje, Šv. Rapolo bažnyčioje, ir kun. B. Talaišis, dirbantis Floridoje, Šv. Pranciškaus kongregacijos bažnyčioje. Dėkodamas Dievui už pašaukimo malonę, o visiems susirinkusiems – „už maldas ir draugystę“, mons. J. Užupis džiaugėsi tokiu jo kunigystės paminėjimu.

Po šv. Mišių vykusiuose sveikinimuose beveik kiekvieną sveikintoją ir sveikintojų grupę mons. J. Užupis išradingai ir linksmai apibūdindavo, paminėdamas vieną ar kitą jam įstrigusį momentą iš praeities ar dabarties. Sveikino ir dabartinis meras, ir du buvusieji merai, ir giminės, ir parapijiečiai, ir svečiai, ir „XXI amžiaus“ redakcijos atstovai. Iš nuoširdžių sveikinimų buvo matyti, kad parapijiečiai džiaugėsi ilgamete jų klebono tarnyste Dievui ir žmonėms. Su kai kuriais parapijiečiais, giminėmis, ypač sūnėnu Alytaus dekanu g. kan. A. Užupiu ir jo artimaisiais mielai fotografavosi.

Miesto kavinėje surengtoje agapėje programą vedė Prienų parapijos klebonas g. kan. Jonas Baliūnas, suteikė žodį įvairiems svečiams. Čia mons. J. Užupį gražiai apibūdindami vėl sveikino vyskupai, Prienų buvę ir dabartinis merai, Vilkaviškio dekanas, Griškabūdžio klebonas kun. Sigitas Bitkauskas, Marijampolės globos namuose gyvenantis 95-uosius metus jau einantis, tačiau guvumo nepraradęs kun. Zigmas Gustainis, kuris džiaugėsi, kad kažkada jam sveikatą pataisė vasaroti į kaimą pasikvietęs kun. J. Užupis. Tarp sveikinusiųjų ir daugybę gerų, gražių Jubiliato darbų minėjusių buvo ir daug kitų svečių, ir apie kiekvieną jų kokį nors įsimintiną faktą paminėdavo mons. J. Užupis. Svečiai skirstėsi džiaugdamiesi garbingu mons. J. Užupio jubiliejumi, linkėdami jam sveikatos ir Dievo palaimos.

XXI
Livijos ŠIUGŽIENĖS nuotrauka

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija