|
Kaip jau esame pranešę praėjusio penktadienio XXI amžiaus
numeryje, spalio 28 dieną Kaune, Arkikatedroje Bazilikoje, atsisveikinta
su Marijampolėje mirusiu, o paskutiniuosius 15 metų šios šventovės
buvusiu altaristu mons. Petru Meilumi (1932 01 011963 04 102015
10 26). Su garbiuoju kunigu atsisveikinti atėjo gausus dvasininkų
bei Arkikatedros lankytojų būrys. Laidotuvių šv. Mišiose homiliją
pasakė Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius SJ. Ją spausdiname.
Mylėjęs savo pareigą
Kas nori man tarnauti, tegul seka paskui mane: kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Kas man tarnaus, tą pagerbs mano Tėvas (Jn 12, 26). Atsisveikiname su kunigu Petru, kuris sekė paskui Jėzų ir visą gyvenimą ištikimai tarnavo Dievo tautai.
Kai kunigas perkopia per 80 metų gyvenimo kalną ir kai už pečių penkiasdešimties metų ištikima tarnystė Dievui, Bažnyčiai ir žmonėms, norisi ne liūdėti, bet džiaugtis ir dėkoti Dievui, kad turėjome kunigą, kuris savo gyvenimo kertiniu akmeniu pasirinko Jėzų Kristų ir labai tiesiai ėjo kunigystės keliu, kuriuo susižavėjo dar ankstyvoje jaunystėje.
Pažvelkime iš arčiau į monsinjoro Petro gyvenimo kelią. Pirmiausia, kas krinta į akis, tai skaitlinga šeima, kurios neaplenkė pokario vargas. Kunigas Petras gimė 1932 m. sausio 1 d. Aukštaitijoje, Skapiškio parapijoje, penkis vaikus auginančioje šeimoje. Tėvai ir seneliai, giliai tikintys katalikai, būsimam kunigui paklojo gerus pamatus. Dauguma kunigų yra dėkingi tėvams, kurie juos pastatė ant tvirtų krikščioniškų pamatų ir mokė mylėti Dievą bei žmones.
Pokario metai nelepino. Vargas buvo svarbiausioji priežastis, dėl kurios kunigo Petro šeima patyrė skaudžias netektis; sesutė mirė kūdikystėje, o brolį Alfonsą džiova pakirto jaunystėje. Kunigas Petras taip pat susirgo, dar besimokydamas gimnazijoje, ir gydėsi penkerius metus. Klebonas net atkalbinėjo, kad nestotų į Kunigų seminariją, nes užimsiąs sveikojo klieriko vietą.
Apdovanotas gražiu balsu ir giesmę branginančio klebono paragintas kunigas Petras anksti įsijungė į bažnytinį chorą ir jį labai pamėgo. Todėl dažnai kunigui Petrui užklysdavo mintis studijuoti konservatorijoje, tačiau trauka pasišvęsti Dievo ir žmonių tarnystei buvo stipresnė. Pats kunigas Petras paliudijo, kad nuo 16 metų jis buvo aiškiai apsisprendęs siekti tik kunigystės. Dėl ligos mokslus tekdavo vis pertraukti, todėl į Kauno kunigų seminariją įstojo, turėdamas jau 26 metus. Daugelis tokio amžiaus jau būna ne vienerius metus kunigavę. Seminarijoje Petras uoliai ruošėsi kunigystei, vargonininkavo, atliko dekano pareigas ir buvo labai pavyzdingas klierikas. Studijas apvainikavo kunigystės šventimai: 1963 metais drauge su 17 bendrakursių seminaristų buvo įšventintas kunigu. Jau antrąją dieną po šventimų kunigas Petras realiai pajuto, kad kunigo tarnystė bus nelengva. Vietoje iškilmingų Primicijų, kunigas Petras gimtojoje Skapiškio parapijoje pirmąsias Mišias aukojo tik prie šoninio altoriaus, dalyvaujant patiems artimiausiems šeimos nariams. Mat sovietinė valdžia jau pradėjo drausti iškilmingas Primicijas, bijodama, kad graži iškilmė nepaskatintų daugiau jaunuolių stoti į seminariją. Valdžia jau marino Kunigų seminariją stojančiųjų studijuoti limitas jau buvo sumažintas iki penkių kandidatų per metus, o jie buvo aktyviai verbuojami dirbti KGB kolaborantais. Nemalonių verbavimo pokalbių neišvengė ir kunigas Petras, tiek besimokindamas Kunigų seminarijoje, tiek vėliau kunigystės metais, tačiau jo tvirtas charakteris padėjo išvengti KGB voratinklio.
Kun. P. Meilus visą gyvenimą darbavosi Kauno arkivyskupijoje, septyniose parapijose. Ilgiausiai 29 metus tarnavo Kaune. Devynerius metus (19811990) Eržvilke. Skiriamas klebonu į šią parapiją, kunigas Petras norėjo atsisakyti, nes jo trapiai sveikatai buvo sunkiai pakeliamos sąlygos, bet jis niekuomet neužmiršo, ką šventimų metu buvo pažadėjęs vyskupui ir ėjo ten, kur buvo skiriamas. Aštuonerius metus tarnavo Ukmergėje (19731981), ketverius su puse metų Šiauliuose (19691973). Kaune vikaravo Vilijampolės ir Šančių parapijose, klebonavo Arkikatedroje ir Šv. Antano Paduviečio parapijoje. Vikaru tarnavo 18 metų, klebonu 20 metų, altaristu 14 metų. 1998 metais kun. P. Meilus buvo pagerbtas, jam buvo suteiktas monsinjoro titulas. Be tiesioginių kunigo pareigų, ilgą laiką dirbo notaru arkivyskupijos bažnytiniame tribunole.
Klebonaudamas Šv. Antano parapijoje, labai daug dėmesio skyrė karitatyvinei veiklai, globojo vaikus iš nedarnių šeimų, būrė pasauliečius bažnytinei ir karitatyvinei veiklai, džiaugėsi savo pagalbininkais ir rėmė jų darbą.
Kunigas Petras suprato katalikiškos spaudos reikšmę ir labai ją rėmė, ypač rėmė žurnalą Artuma. Negalima nesižavėti, kaip jis sugebėjo nepririšti širdies prie mamonos ir ją naudojo gyvosios Bažnyčios statybai. Todėl kunigo Petro gyvenime neišsipildė Žemaitės pranašystė, kad kunigo naudą velniai gaudo, po kunigo mirties niekam nereikia peštis dėl palikto turto, nes jo nėra. Toks turėtų būti kiekvienas kunigas, kasdien gyvosios Bažnyčios statybai dalijantis ateinančias aukas, o sau pasiliekantis tik tiek, kas būtiniausia.
Paskutiniuosius 14 metų kunigas Petras tarnavo Arkikatedroje kaip altaristas ir paliko pavyzdį, kaip kunigui reikia mylėti savo pareigą, ypač uoliai patarnauti atėjusiems susitaikinti su Dievu. Nepaisant to, kad jis buvo reiklus, kartais griežtas, bet žmonės jautė jo mylinčią širdį ir dažnas susitaikymui su Dievu pasirinkdavo kunigo Petro klausyklą.
Kai panašūs į kunigą Petrą kunigai iškeliauja pas Viešpatį, visuomet širdyje lieka ne tik skausmas, bet ir nebylus klausimas, kas užims uolaus kunigo vietą. Vartotojiška, lengvo gyvenimo ir malonumų besivaikanti kultūra yra tarsi dykuma, kurioje merdi pašaukimai į kunigystę, nes pasišvęsti tarnystei kitiems reikia drąsos, bet mes tikime Jėzaus žodžiais: Dievui nėra negalimų dalykų. Tikime, viliamės ir meldžiame: Viešpatie, siųsk Lietuvai gerų kunigų!
Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ
© 2015 XXI amžius
|