2001 metai
2002 metai
2014 metai
2015 metai

Prelatas Edmundas Putrimas tėvonijoje

Raimondas Guobis

Susitikti su garbiu svečiu prel. Edmundu Putrimu susirinko beveik visi Vilkabrukių kaimo gyventojai ir būrys giminaičių. Ketvirtas iš kairės – klebonas kun. Eugenijus Staleronka

Rugpjūčio 23-iąją, sekmadienį, giminės lizde, savo senelio Juozapo Putrimo gimtajame Vilkabrukių kaime, pačiame Anykščių rajono pakraštyje, lankėsi Pasaulio lietuvių išeivijoje ganytojas prelatas Edmundas Putrimas, atvykęs iš Toronto (Kanada). Jis dalyvavo sekmadienio pamaldose Vyžuonų Šv. Jurgio bažnyčioje, po to bendravo su kraštiečiais bei lankė kultūrines, istorines tėvonijos vietas.

Sekmadienis Vyžuonų bažnyčioje buvo ypatingas – šv. Mišių šventimui kartu su vietiniu klebonu kun. Eugenijumi Staleronka vadovavo pasaulio lietuvių katalikų išeivijoje ganytojas prel. Edmundas Putrimas. Žmonių susirinko daugiau negu įprasta, maloniai nuteikė puikiai giedantis bažnyčios choras, vadovaujamas Žydrūnės Smalstienės. Pamoksle svečias paminėjo, kad sugrįžimai į tėvų, senelių žemę ypač pirmą kartą, visuomet malonu, ypatinga laimė lankytis tėvonijos parapijoje, melstis toje bažnyčioje, kur per amžius protėviai meldėsi, matyti žmones tos bendruomenės, kurioje ir jie gyveno. Prelatas prisiminė savo senelį Juozą Putrimą, kuris XX amžiaus pradžioje išvyko į Jungtines Valstijas laimės ieškoti, prasigyvenęs sugrįžo į Lietuvą, o štai prelato tėvas Mindaugas, besitraukdamas nuo šalį vėl okupuojančių sovietų, pateko į svetingąją ir išganingąją Ameriką, apsigyveno Kanadoje. Prelatas kalbėjo apie nuolatos žmogų lydintį pasirinkimą, kur ir kaip gyventi, išlaikyti savo tautiškumą, tikėjimą, papročius ar jų netekti. Garbus svečias padėkojo už likimo dovaną sugrįžti į senelių žemę ir pažadėjo, kiek įmanoma dažniau čia apsilankyti.

25-asis sąskrydis

Sąskrydyje „Su Lietuva širdy“ dalyvavo daug garbingų svečių Roberto DAČKAUS (lrp.lt) nuotrauka

ARIOGALA. 25-aisiais Lietuvos nepriklausomybės metais čia įvyko jubiliejinis 25-asis Lietuvos buvusių tremtinių, politinių kalinių ir Laisvės kovų dalyvių sąskrydis. Šiemet jis truko dvi dienas.

Pirmą, Jaunimo dieną, Daugėliškių miške ir prie atstatyto partizanų bunkerio vyko partizanų mūšio inscenizacija „Didvyriai išlieka mūsų širdyse“. Partizaninės kovos rekonstruktoriai, vadovaujami istoriko dr. Dariaus Juodžio, pavaizdavo Lietuvos partizanų ir slaptosios sovietų policijos NKVD mūšį Daugėliškių miško prieigose. Užklupusi liūtis nesutrukdė – suteikė mūšiui autentiškumo. Partizanų pergalę stebėjo į stovyklą „Su Lietuva širdy“ susirinkę jaunieji šauliai, buvę partizanai, politiniai kaliniai ir tremtiniai ir net svečiai iš JAV.

Per Žolinę šventoriuje pašventino naują kryžių

Grupė Nemunėlio Radviliškio parapijiečių šventoriuje prie kryžiaus

Nemunėlio Radviliškis. Nemunėlio ir Apaščios upių santakoje įsikūręs Nemunėlio Radviliškis. Jo centre jau 160 metų stovi akmenų mūro Švč. Mergelės Marijos bažnyčia. Kasmet čia vyksta Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų atlaidai – Žolinė. Šiais metais iškilmės pasižymėjo ypatinga žmonių gausa. Parapijiečiai ir svečiai iš įvairiausių aplinkinių vietovių ir kitų miestų pripildė bažnyčią bei šventorių. Šventei visuomet ypatingiau ruošiamasi, gal todėl ji tampa vis populiaresnė tarp tikinčiųjų.

Iškilmingas šv. Mišias aukojo atlaidų vadovas, Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vikaras kun. Ernestas Želvys. Prieš jas sugiedota Švč. Mergelės Marijos litanija. Homilijoje kunigas priminė Žolinės prasmę ir kvietė visus siekti kūno bei dvasios dermės, artėjant prie Dievo slėpinio. Po to vyko Eucharistinė procesija aplink bažnyčią ir vienas iš svarbiausių šių metų Žolinės akcentų – naujo parapijos kryžiaus šventoriuje šventinimas.

Vyčio Kryžiaus ordino kavalierių atminimo suoleliai

Vilkijoje suolelį šventina klebonas kun. Virgilijus Dudonis

VILKIJA. Liepos 26-ąją, sekmadienį, čia atidengtas prasmingas paminklas – suoliukas Vyčio Kryžiaus kavalieriams, Lietuvos savanoriams, kovojusiems už Lietuvos laisvę. Tai – ketvirtasis iš dvylikos atminties ženklų, numatytų pastatyti visame Kauno rajone, įvairiose gyvenvietėse, iš kurių kilę tautos didvyriai. Suolelyje iškalti šešių Vilkijos savanorių, Vyčio Kryžiaus kavalierių, vardai, taip įamžinant šio krašto 1919–1920 metų laisvės kovotojus – Balį Gembecką, Adolfą Kačenauską, Povilą Kriaučiūną, Stasį Kuzmicką, Kazį Simonaitį, Joną Blusevičių. Paminklinį suolelį pašventino Vilkijos Šv. Jurgio parapijos klebonas kun. Virgilijus Dudonis.

„Nepriklausomybės kovų dalyviai mums – šviesos orientyrai. Iš jų gyvenimų galima mokytis, juos kelti gražiu pavyzdžiu jaunimui. Jų auka mus atvedė į šiandieną, kai esame stiprūs, orūs ir nepriklausomi“, – atidengdamas suolelį kalbėjo Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas.

Šv. Kazimiero iškilmė palydint vasarą

Eucharistinė procesija Vėžaičių miestelio gatvėse

VĖŽAIČIAI. Rugpjūčio 26 dieną Telšių vyskupijos diecezinėje Šv. Kazimiero šventovėje vyko Šv. Kazimiero, Lietuvos jaunimo globėjo, atlaidai. Į šventovę rinkosi jaunimas iš visos Telšių vyskupijos, nes tą dieną buvo dėkojama Dievui už besibaigiančią vasarą, per tą laiką patirtas malones ir prašoma palaimos naujiems mokslo metams. Nemažai kunigų iš Telšių vyskupijos rinkosi į šv. Mišias 12 val. Joms vadovavo Telšių vyskupijos vyskupas Jonas Boruta SJ, koncelebravo jo augziliaras vyskupas Linas Vodopjanovas OFM, liturgijoje patarnavo trys diakonai, Telšių Vyskupo Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijos klierikai ir būrelis patarnautojų. Giedojo Platelių parapijos jaunimo choras, vadovaujamas Dianos Paulauskienės, ir Vėžaičių parapijos Sumos choras. Šv. Mišių pradžioje Telšių vyskupas J. Boruta SJ nuodugniai, išsamiai pristatė šv. Kazimierą. Jis papasakojo, koks buvo šventasis, išryškino jo savybes bei ištikimybę Kristui. Vyskupas kalbėjo apie šią istorinę asmenybę ir jos svarbą Lietuvos ir Bažnyčios istorijoje.

Per Žolinę atidarytas menininkų kalnelis

Skulptoriaus Adolfo Teresiaus sukurtas atminimo kryžius dailininkui Jonui Šileikai

Jadagoniai. Šiemet į Žolinę susirinko gausybė žmonių, kaimo gyventojų ir jų svečių, daugiausia buvusių šio krašto gyventojų arba jų giminių. Šių metų Žolinės šv. Mišias prie altoriaus šalia 1996 metais pastatytos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų koplyčios aukojo svečias, Veisiejų klebonas kun. Žydrūnas Burnys, giedojo Lekėčių bažnyčios vargonininkė Milda Lepševičiūtė. Paskui, po atlaidų, šalia koplyčios atidarytas menininkų kalnelis. Lekėčių klebonas kun. Audrius Kurapka pašventino skulptoriaus Adolfo Teresiaus atminimo kryžių iš Jadagonių kilusiam dailininkui Jonui Šileikai (1883–1960), Bruno Margevičiaus skulptūrą menininkei tekstilininkei Vitalijai Bartkuvienei (1939–1996), 20 metų gyvenusiai ir kūrusiai Jadagoniuose, bei Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų koplytstulpį. Medį padovanojo „Pušyno“ stovyklos savininkas, o finansiškai rėmė Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas. Renginyje dalyvavo pagerbtų menininkų giminaičiai, gyvenantys Jadagoniuose: šviesų dailininkės V. Bartkuvienės kūrybinį atminimą sauganti jos dukra Henrika, taip pat dailininkė, bei J. Šileikos brolio anūkė Danutė. Atvyko ir Seimo nariai Antanas Nesteckis bei Dalia Teišerskytė. Po iškilmingos ceremonijos šventė tęsėsi prie vaišių stalo. Koncertavo Ežerėlio kultūros centro kapela „Samanėlė“ (vadovas – Remigijus Marma) ir duetas „Pop Du“.

Šv. Ignaco atlaiduose – vyskupas

LESČIAI. Rugpjūčio 2 dieną Dievo Apvaizdos bažnyčioje buvo švenčiami patys iškilmingiausi, tradiciškai daugiausiai žmonių sukviečiantys šios nedidelės parapijos Raseinių ir Kėdainių rajonų paribyje Šv. Ignaco atlaidai. Dievo Apvaizda globoja šią parapiją ir davė mintį parapijiečiams nuvažiuoti į Panevėžį, pakviesti į atlaidus vieną geriausių Lietuvos pamokslininkų vyskupą emeritą Joną Kaunecką. Vyskupas sutiko aukoti šv. Mišias, nors tą pačią dieną ir Panevėžio Katedroje buvo švenčiami atlaidai. Vyskupas aktyviai kalbino besirenkančius į šv. Mišias žmones, daugeliui jaunų žmonių padovanojo savo parašytą knygutę „Kodėl tikiu“, apie valandą klausė išpažinčių ir visą tą laiką prie klausyklos tęsėsi eilė tikinčiųjų. Taigi Šv. Ignaco atlaidų šv. Mišias aukojo vysk. J. Kauneckas. Pradžioje jis prisipažino, kad daugelyje atlaidų yra dalyvavęs, bet Šv. Ignaco atlaidus tenka vesti pirmą kartą. Mąstant apie šio šventojo gyvenimą, nuveiktus darbus ir kelią į šventumą, švietimo, misijų ir bažnytinę Jėzuitų ordino veiklą, išryškėja klausimas „kodėl?“ – kodėl, gyvename, dirbame, ko pasieksime? „Vienas žymiausių šių laikų jėzuitų Karlas Raneris sakė, kad pagrindinė žmogaus atvertimo priemonė, kad jis susimąstytų, yra klausti „kodėl“ ir klausytis. Tik tokia priemonė leidžia žmogui susimąstyti“, – pamoksle sakė vysk. J. Kauneckas. Ir jei iškyla sunkumų, jei būtina ką nors svarbaus padaryti, kodėl negalime padaryti tai, kas atrodo neįmanoma. Ir jei Dievas laimina tą veiklą, jei ji atitinka sąžinės nuostatas, Dievo įsakymus, tarnauja artimo meilei ir gerovei, paremta tvirtu tikėjimu, pavyksta visi darbai, net jei jie iš pirmo žvilgsnio atrodo neįmanomi. Pamoksle vysk. J. Kauneckas paliudijo savo tvirtą, gyvą tikėjimą, papasakojo begalę pavyzdžių iš savo gyvenimo ir savo, kaip dvasios tėvo, patirties. Tik tikėjimas, kasdienybė su Dievu, savo poelgių apmąstymas ir įvertinimas Dievo šviesoje gali mus vesti per gyvenimą ir padėti nepalūžti, o palūžus vėl prisikelti. Tik reikia turėti kantrybės, niekada neprarasti vilties ir nesusvyruoti tikint.

Žemaičių apygardos Šatrijos rinktinės partizanų takais

Prie žyminio ženklo Vladui Montvydui

Laukuva. Vieną vasaros rytą, prie Laukuvos Šv. Kryžiaus atradimo bažnyčios sukviesti Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) Šilalės filialo ir Lietuvos laisvės armijos karių ir rėmėjų sąjungos organizacijų rinkosi visų Šilalės rajono mokyklų jaunieji skautai, šauliai, mokiniai, jaunieji Rietavo šauliai. Daugiau kaip 10 geltonųjų autobusiukų išsirikiavo Laukuvos miestelyje. Atvyko ir laisvės kovų dalyviai, buvę tremtiniai, partizanai, svečiai iš įvairių Lietuvos vietų, visi, kam brangi mūsų tautos kovotojų už laisvę istorija. Kiekvienais metais lankomos jų žūties vietos, Lietuvos partizanams atminti statomi paminkliniai kryžiai. Kiekvienas paminklas turi savo istoriją ir primena skaudžią tautos praeitį.

1944 metais, antrą kartą Lietuvoje „šeimininkaujant“ Raudonajai armijai, Žemaitijoje buvo įkurtas Lietuvos laisvės armijos legionas, vienijantis visus kovotojus prieš bendrą priešą. Jo pagrindu kūrėsi Kęstučio ir Žemaičių partizanų apygardos. Pastarąją sudarė Alkos, Kardo, Šatrijos rinktinės. Ji teritoriniu atžvilgiu buvo didžiausia, veikė pogrindžio spaustuvės. Čia dažnai slėpdavosi ir partizanas, Žemaičių apygardos vadas Vladas Montvydas-Žemaitis, vienas ilgiausiai vadovavusių partizanų apygardos vadų Lietuvoje.

Darbščios parapijiečių rankos

Taip atrodė kai kurios Skriaudžių kapinės po praūžusios vėtros

Kai vienokia ar kitokia proga su žmona Aldona, vaikais apsilankau gimtojoje Skriaudžių parapijoje, Prienų rajone, stengiuosi pabuvoti ir vietos kapinėse, aplankome artimųjų amžino poilsio vietas. O jų čia ne viena. Skriaudžių kalnelyje ilsisi mano tėvai, seneliai, sesės, brolis, dėdės. Čia ilsisi ir pirmoji mano mokytoja Ona Bagdonienė, kurios gerumo, nuoširdumo, dievobaimingumo niekada nepamiršiu. Tokios pat dorovingos katalikės buvo mano mama Marija, močiutė Ona. Mus, vaikus, nuo mažų dienų pratino mylėti Dievą, paisyti Dešimties Dievo Įsakymų, nuolat lankyti bažnyčią, nedaryti kitam nieko bloga. Neseniai su žmona apsilankę šiose kapinėse sustojome prie artimųjų kapelių, sukalbėjome po maldelę.

Bet vieną dieną per Skriaudžių kaimą ir per kapines praskriejo smarki vėtra. Kapinėse skilo, virto medžiai, netgi virto kai kurie paminklai. Žmonės susirūpinę žvalgėsi po išdarkytą vietovę... Padedant Veiverių seniūnijai, į kurios teritoriją įeina Skriaudžiai, per kelias dienas viskas pasikeitė. Parapijiečiai, jų giminės, atvykę ir iš tolimesnių vietovių, rinko šakas, valė kapinių teritoriją. Ypač uoli buvo šių kapų prižiūrėtoja Nijolė Litvinskienė. Tokia ji visada – darbšti, pareiginga, už tai ją žmonės gerbia ir linki Dievo palaimos.