Užmarštin grimztantys vietovardžiai

Jonas Staliulionis

Bet nešies lyg kišenėje žirnius
Savo kaimo vardus ir vargus.

Jonas Strielkūnas

Sėdžiu Barkštinės pakrantėje ant didžiulio apsamanojusio akmens, žiūriu į nuo ežero atšliaužiantį rūką. Su juo atplaukia per 60 metų nutolusios vaikystės prisiminimai, pakvimpa pradalgiuose džiūstantis šienas, išgirstu plakant dalgį, klausausi padūmavusiais nežvyruotais partizaninio karo laukų keliukais girgždančių šieno vežimų... O galvoje kirba Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „O tėviške...“ Visada, kai tik prisimenu gimtąjį Nemaitonių kaimą, prigludusį prie Švenčiaus ežero, atmintin pasibeldžia tos mielos neseniai mirusio poeto eilutės. Vaikštau cementuotais sodo takeliais ir šnabždu:

O tėviške, aprūkęs lempos stikle,

praplyšus kojine, rugių šlitie,

kuodeli pakulų, sulos puodyne,

dūmeli, vinguriuojantis dangun.

O tėviške, suskilus tėvo klumpe,

puodeli šilto pieno vakare.

Vaikystėje mamos ištiestas ką tik pamelžto šilto pieno puodelis su naminės duonos riekele išliko atmintyje visam gyvenimui. Prisimenu alkanus partizaninio karo laikus ir burnoje pajuntu mamos iškeptos dar šiltos duonos skonį. Tai – ne iš miestelio parvežta pirktinė, bet iš girnomis sumaltų šviežių rugių ant ajerų iškepta kvepianti duona. Šilti atsiminimai užlieja krūtinę, ir išvystu save, dar mažą piemenuką, besiglaudžiantį prie šilto karvės šono. O ausyse lyg gražiausia muzika skamba Nemaitonių vietovardžiai: Vaitkalnis, Lankelė, Senovių revas, Kasupys, Vertimai, Berniūniškės, Dubija, Valkos, Dumblė... Vieną ūkanotą vakarą, į sodo namelio langus įkyriai barbenant rudens lietui, mintimis perbėgau gimtojo kaimo laukais ir suskaičiavau apie 50 vietovardžių.

Kokia laimė senu pagonišku žodžiu pašaukti pakalnėje čiurlenantį upelį, prie ežero riogsantį didžiulį akmenį, karklų prižėlusį raistą...Sėdžiu, šnabždu tuos nuo mažų dienų galvon įstrigusius vardus ir, atrodo, šnekuosi su seniai anapilin išėjusiais protėviais. Prisimenu keletą vaikystėje girdėtų pokalbių nuotrupų:

– Vaikai, šiandien gyvulius ginkite į Papartyno revą, o mes eisime šienauti Žvirbliškių pievos.

Atsimenu, tėvas, surentęs tvarto priestatą, net kelis kartus ragino:

– Vaikeli, šiandien, parginęs karves, nubėk į Kamšos raistą ir parnešk karklų vytelių.

Tas vyteles tėvas susukdavo, pamirkydavo kūdroje ir, dengdamas stogą, prie kartelių, vadinamų prieraišais, pririšdavo šiaudus, kad vėjas nenudraskytų.

Vietovardžiai – iš priešistorinių laikų atėję ta pačia kalba šnekėjusių žmonių laiškai. Gerbdami senolių atminimą, juos privalome išsaugoti ateinančioms kartoms. Juk šie vardai mus labiausiai ir sieja su protėviais, krašto istorija. Jie – kaip ir jaunystėje gegužinėse bei vakarėliuose skambėję linksmų dainų posmai:

Apibūdinsim mes biskį,

kas ten dedasi Klėriškėj,

pasakysiu, vyrai, štuką –

mergos mylį Gervaziuką.

Apibūdinsim ir tas –

Makaravičių mergas.

Kai jos šnapso išsivaro,

vakariuką tada daro.

Yra sudėtinė sodžiaus gyvenimo, papročių ir būtovės dalis. Kas sukūrė šiuos posmus, niekas net nežinojo ir nesidomėjo, bet visi mokėjo atmintinai ir dažnai įvairiomis progomis padainuodavo.

Po sunkių darbų ir jaunas, ir senas traukdavo pasilinksminti. O jaunimas asloj prie žibalinės lempos, skambant akordeono muzikai ir dainoms apie Makaravičių mergas, iki devinto prakaito trypdavo polkas, valsus, kadrilius...

1968 metų pavasarį tėvui kolchozo lentpjūvėje pjūklas nupjovė dešinės rankos pirštus, ir aš po pavasario egzaminų sesijos kibau į ūkio darbus. Pirmiausia ruošiau gyvuliams šieną. Per dvi savaites su dalgiu nurėžiau Barkštinės pakrantę, sugrėbiau, suvežiau į daržinę. Prieš mokslo metus dar spėjau nukirsti ir miežius. Vasarą darbų nestinga. O kaimo vaikui suktis jų sūkuryje – vienas malonumas.

Universiteto lietuvių kalbos katedra vietoj kraštotyros ekspedicijos, į kurią neišvykau dėl tėvo ligos, pasiūlė surinkti kaimo vietovardžius. Kiekvieną vardą pagal katedros reikalavimus užrašydavau į atskirą lapelį, sukirčiuodavau ir pateikdavau trumpą vietovardžio charakteristiką. Pasitardamas su tėvu, pasiklausinėdamas kaimynų, surinkau šešiasdešimt vietovardžių. Tada dar visi žmonės žinojo savo pievų, raistų, upelių vardus. Studentiška 1968 metų vasara Nemaitonyse mano atmintyje ir išsaugojo tuos tolimų protėvių atsiųstus laiškus.

Kadaise, prieš keliolika tūkstančių metų, Barkštinės kalną grybštelėjo slenkančio ledyno liežuvis ir paliko ilgą, gilų griovį, nuo neatmenamų laikų vadinamą Dubakeliu. Mat jo dugnu ėjo kelias. Iki kolchozų žmonės, brangindami kiekvieną dirbamos žemės pėdą, kalną suardavo ir apsėdavo. Važinėdavo ledynų padarytu keliu. Dubakelis buvo toks gilus, kad nesimatydavo nei vežimo, nei arklio. Girdėdavome tik ratų dardėjimą. Su vaikystės žaidimų drauge, sėdėdami ant akmens, klausydavomės ir spėliodavome, kas gi važiuoja. O kai prunkšdamas arklys kanopomis pradėdavo taškyti upelio vandenį, išvysdavome vežimą ir jame sėdinčius žmones.

Bolševikai, privertę valstiečius bendrai dirbti žemę, tokias pakrantes pavadino nenaudojamais žemės plotais, tinkamais tik ganyti. Tai ir ganėme. O kadangi dėl kolchozo žemės niekam neskaudėjo širdies, žmonės važinėti pradėjo per kalną, šalia Dubakelio. Greitai jis prižėlė alksnių, ir nuo Saulės užtemimo laikų juo niekas nevažinėja ir jau niekada nepravažiuos. Dabar Dubakelis – tamsus ir niūrus alksnių prižėlęs griovys be ratų dardėjimo, be mūsų, partizaninio karo metų vaikų, sentimentų. Ir ne tik Dubakelis, bet ir Barkštinės pakrantės taip užėjo alksniais, karklais, kad net pėsčiam neįmanoma prasibrauti. O keliolika metų nepjaunamoje, išsigimusioje pievų žolėje pinasi kojos ir žmogui, ir gyvuliui.

Už Alėcos, dešinėje Dubakelio pusėje, stūkso alkakalnis, vadinamas Rūrakalniu. Kairėje, pro alksnių krūmą, į Kunigo kalną atsišakoja mažai pravažinėtas šunkelis, nuvingiuoja ir atsiremia į Koplyčios kelią. Ankstyvoje mano vaikystėje seni žmonės dar prisiminė riogsojusias Koplyčios pamatų liekanas. Bet mus, vaikus, labiausiai masino ledynų iš Skandinavijos atvilktas didžiulis Lakštutės akmuo. Tai – neįkainojama dievų dovana mūsų vargingam, nuošaliam kraštui. Prie Koplyčios kelio esantis riedulys buvo įspūdingo dydžio. Jo ilgis ir plotis siekė maždaug po penkis metrus, o aukštis – apie du su puse metro. Sunku būdavo mums, mažesniesiems , užsikarti, bet, užsikepurnėję ant paties viršaus, pasijusdavome tokie svarbūs ir dideli, lyg su tuo akmeniu būtume amžiams įaugę į gimtąją žemę. Kiek marų, karų ir badmečių matė Lakštutės akmuo, laukuose išsibarstę alkakalniai, bet stovėjo. Ir atrodė, niekas jų niekada neištrins iš mūsų kraštovaizdžio. Deja, įsisiūbavus akmenų sprogdinimo vajui, neatsilaikė ir šitas milžinas. Dinamitas riedulį sudraskė į gabalus. Žydiškėse pastatytas akmenų malūnas juos susmulkino, sutrynė, o savivartės išvežiojo į miestus, išpylė ant tiesiamų kelių.

Sovietiniais laikais niekam nerūpėjo nei kraštovaizdin įaugę didžiuliai akmenys, nei vieniši alkakalniai, nei karklų prižėlę raistai bei raisteliai... Jie kliudė formuoti ariamos žemės plotus, ganyklas ir juos šalino. Melioracija kultūrinėmis pievomis pavertė Kamšos raistą, Dugnelių, Bendrelių, Striumelių vienkiemius, daugelį mažų aplinkinių raistelių, vadintų skambiais pagoniškais vardais. Traktoriai Čebato raistelyje sumaitojo nedidelį, gražų piliakalnį...

Tik senesni žmonės kartais dar prisimena melioracijos subjauroto revo (griovio), raisto ar kalno vardą. Jaunesni, ar iš kitur atvykę, nežino nei to kalnelio, ant kurio apsigyveno, pavadinimo, nei pievos, kurioje riša karvę, vardo. Jiems tie upeliai, revai ir pievos – pilki ir bevardžiai. O juk žmonės, pamiršę savo vietovardžius, praranda ryšį su krašto istorija, kultūra ir protėviais...

Didžiausia Nemaitonių pieva Lanka prasideda už Alėcos revo. Statūs, alksniais apaugę skardžiai staiga lyg susitarę prasiskiria į abi puses, sulėkštėja ir atsiranda Lanka vadinamas slėnis. Nemaitonių Lanka tęsiasi iki horizonto. Už jos prasideda Ringailių Lanka. O toliau – Unkonių, Žiukiškių, Mockonių, Sepjoniškių Lankos. Alėcos upelio slėniuose daug Lankų ir Lankelių. O visoje Lietuvoje – dar daugiau.

Parvažiavęs namo, žiūriu nuo Rinos kalno į lėtai per Lanką srovenančią Alėcą, į Bučionių miške dingstantį Stakliškių–Žiežmarių vieškelį... Ir vėl prisimenu Justiną Marcinkevičių:

Tai gražiai mane augino

laukas, pieva, kelias, upė.

Tai gražiai už rankos vedė

vasaros diena ilga.

Tai gražiai iš jų išaugo

vienas žodis Lietuva.

Ir tikrųjų Lanka mus, partizaninio karo metų vaikus, ir užaugino, ir dainų išmokė, o per pievą vingiuojantis kelias ir į žmones išvedė. Baigę mokyklas, akmenis vežiojančiomis savivartėmis išdundėjome į miestus, į universitetų auditorijas... Bet ir po daugelio metų jaunų dienų prisiminimai šildo krūtinę, žadina mielus sentimentus. Stovėdamas po didžiule laukine kriauše, kurios papuvusios grūšiukės vėlyvą rudenį būdavo didžiausias mūsų, piemenukų, skanėstas, žiūriu į nušienautą pievą ir pradedu niūniuoti mano jaunystės metais dažnai skambėjusį posmelį:

Bet žvaigždutės paliko neskaitytos,

ir galbūt jų jau nieks nesuskaitys –

aš mačiau glamonėjo tave kitas,

ir aistringai bučiavo tave jis.

Mintyse vartalioju tuos posmelius, ir atrodo, kad dainuodamas Lankos vieškeliu su merginomis traukiu į vakarėlį. Vaikštau iki ašarų pažįstamais laukais ir prisimenu save, dar mažą Vaitkūnų pradžios mokyklos mokinuką, šviesią gegužės naktį per Somiliškių pievą, pro Šiurpakalnį pareinantį iš Majavos. Einu basas ir gerai jaučiu gaivią, ką tik užkritusios rasos vėsą, prisimenu nusiklausytų giesmių žodžius:

Sveika Marija, motina Dievo,

iš dangaus duota naujoji Ieva.

Eidamas pro Šiurpakalnį, visada stengdavausi garsiai giedoti kokią nors šventą giesmę. Mat iš senų žmonių pasakojimų vis prisimindavau kadaise Selenio Amilkai ant Šiurpakalnio pasivaidenusią balta marška apsisiautusią žmogystą, ir per nugarą nubėgdavo šiurpuliukai. O Amilkai tada nuo išgąsčio įsimetė rožė, ir Uršos Mackus kelis kartus lakstė pas šaptūną net už Semeliškių. Užkalbėtas vanduo padėjo, bet nuo to laiko moteris visada dideliu lanku apeidavo Šiurpakalnį.

Viskas, ką regėjau alkanos vaikystės metais, išnyra iš atsiminimų rūko ir šildo krūtinę. Kartais rugiuose prie šulinio šmėkšteli išblukusi piemenaitės skarytė ir pasirašo eilėraščio posmelis:

Man jos vardą miškai atkartoja,

ir takelis nubėga laukais –

įsižiūriu ant akmeno stovi

piemenaitė lininiais plaukais.

Ir šiandien dar tebekvepia į saulę atgręžtuose Pakarailos revo šlaituose prisirpusios pirmosios žemuogės. Su vaikystės žaidimų drauge Damute dažnai bėgdavome į alksnyną uogauti. Paskui srėbdavome pienu užpiltas žemuoges. O kokios gardžios būdavo Polimų raiste peržiemojusios spanguolės. Pavasarį po pamokų, eidami iš Užuguosčio septynmetės, pasukdavome į raistą, rinkdavome ant samanų išsibarsčiusius raudonus spalgenų karoliukus ir smaguriaudavome.

Parvažiavęs į tėvų sodybą, vaikštau po kadaise basomis kojomis išbraidytas pievas ir raistelius, dairausi ir nematau akmens, ant kurio sėdėdavau, ganydamas gyvulius, ir, švilpaudamas alksnine piemens dūdele, žiūrėjau į gražų upelio vingį, kurį jau seniai ištiesino melioracija... Žiūriu ir sielojuosi, kad mielo vaikystės kraštovaizdžio jau neparodysiu nei savo vaikams, nei vaikaičiams... Tik Švenčiaus ežeras su nuskandintu senųjų dievų aukuru, tik vandenin subridę meldai ir ajerai vis dar tebeošia senąsias protėvių legendas.

© 2016 „XXI amžius“