„XXI amžiaus“ priedas apie gimtinės žmones ir darbus

2016 m. spalio 7 d., Nr. 9 (78)


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Marcinkoniškiai kuria savo gerovę patys

Išsaugotoje natūralios gamtos apsuptyje

Pastaruoju metu vis dažniau girdime nusiskundimų, kad Lietuvos kaimai tuštėja, gyventojų mažėja, o senyvo amžiaus žmonių daugėja. Demografijos statistika rodo, kad visoje Lietuvoje mažėja gyventojų skaičius, bet pasigilinę į priežastis paklauskime vieni kitų, ar tikrai mes, Lietuvos piliečiai, padarėme viską, kad gyvenimas Lietuvoje būtų įdomesnis, patrauklesnis ir prasmingesnis. Išanalizavusi Lietuvos istorijos šaltinius pastebėjau, kad visais laikais Lietuvoje žmonės stengėsi kurti savo gerovę patys: steigė įvairias draugijas, bendruomenes, rūpinosi augančios kartos ateitimi. Tokios veiklos pavyzdys istoriniais ir dabartinais laikais buvo ir yra Varėnos rajono Marcinkonių miestelis. 1906 metais laikraštyje „Šaltinis“ Marcinkonių kaimo gyventojas Petras Kieras (1871–1918), vienydamas bendruomenės narius, kreipiasi į Marcinkonių gyventojus: „...stokime visi petys į petį ir kiek galėdami darbuokimės Tėvynės gerovei. Suvienykim pajėgas, norus ir rūpesčius, platinkime įvairias draugijas, kaip antai ūkio kuopas, steikime pašalpas talentams šelpti...“ 1905 metais „Vilniaus Žiniose“ jis rašo: „...Susivienykim ir pražys brangi mūsų Tėvynė Lietuva ir vėl skambės malonios mūsų sesučių dainos...“ Norėdamas įtraukti kuo daugiau gyventojų į aktyvią veiklą P. Kieras 1907 metais laikraštyje „Šaltinis“ praneša: ,„29 balandžio mūsų miestelyje bus lietuviškas teatras. Bus vaidinamos dvi komedijos – Amerika pirtyje ir Neatmezgamas mazgas“. Noras gyventi prasmingai skatino to meto Marcinkonių gyventojus tobulėti įvairiapusiškai – skaityti knygas, vaidinti spektakliuose, giedoti bažnytiniame chore, kartu vakaroti. Žvelgiant į praeitį galima teigti, kad tuometinė Marcinkonių gyventojų švietėjiška veikla atsispindi ir dabartinėje veikloje. Gerbdami savo protėvius marcinkoniškiai iki mūsų dienų išsaugojo savo regiono tautinį turtą – liaudies dainas, patarles, legendas, liaudies šokius, spektaklius, gamtinį paveldą, humorą. Kas tie žmonės, kurie per amžius sugebėjo išsaugoti protėvių ir tėvų tautinį palikimą ir kurti savo miestelio gerovę patys? Atsakymas akivaizdus: tai – piliečiai, kurie neabejingi Lietuvos ir Marcinkonių miestelio ateičiai, aktyvūs, žingeidūs ir kūrybingi savo krašto patriotai: Marcinkonių seniūnijos seniūnas Vilius Petraška, tautinio ir gamtinio paveldo saugotojai Vytautas Paulaitis, Eimutis Gudelevičius, Onutė Grigaitė, Eugenijus Drobelis, Rimutė Avižinienė, Jonas Bajoriūnas, Juzė ir Stanislovas Česnulevičiai, Birutė Jazukevičienė, Ana Krokevič, Rūta Sakalienė, Mindaugas Lapelė, Lina Černiauskienė, Marcinkonių pagrindinės mokyklos bendruomenė ir visi Marcinkonių miestelio gyventojai, kuriems rūpi ateinanti karta ir miestelio gerovė. Marcinkonys – neišsenkančio entuziazmo, kūrybos ir šviesuolių kraštas, kuris džiugina savo gamta ir tradicijomis ne tik šeimininkus, bet ir iš viso Pasaulio atvykstančius svečius. Lieka tik pasidžiaugti, kad tokio rezultato pasiekimas – vieninga bendruomenė, kurianti savo gerovę pati.

Svetlana Makarčiuk,
P. Kiero provaikaitė

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija