Visa sukurta pačių rankomis

Bronius VERTELKA

Danguolė ir Virginijus Morkūnai sėdi ant laiptelių į klėtį

Sodybos kampelis

Tvenkinys

Andrioniškis. Tai – ypatingas gamtos kampelis, sklidinas grožio ir žavesio. Būdamas čia neiškęsi neužsukęs į Danguolės ir Virginijaus Morkūnų – namų šeimininkės ir auksarankio mechaniko, išradėjo ir šiaip labai šviesios sielos žmogaus – sodybą. Ji, užimanti beveik hektaro plotą, ne kartą buvo pripažinta gražiausiai tvarkoma Anykščių rajone. Morkūnai nepageidauja laikraščiuose spausdinamos ar per televiziją rodomos reklamos. Jie daro tai, kas patiems atrodytų patrauklu ir miela. Sodyboje yra daugybė įvairiausių augalų. Įvairiomis figūromis iškarpytos iš miško parsineštos ir čia susodintos pušaitės. Klėtelėje, paverstoje muziejumi, yra tik tai, kas pačių turėta ar iš artimųjų paimta. Užtat čia jauku. „Neturiu jokių meninių gabumų, nesu nei muzikantė, nei dainininkė, – paklausta, kaip tai pavyksta surikiuoti, sustyguoti, juokėsi Danguolė. – Žiūrėk, vieną darbą užbaigus kyla nauja mintis, ką vėl pradėti, ir norams galo nematyti“.

Moteris sako, kad persikėlusi gyventi iš Anykščių į Andrioniškį atsikratė depresijos bei kitų ją kankinusių ligų. Darbas, judėjimas, o ne tabletės, anot jos, yra puikiausi vaistai nuo įvairių negalių. O kad patiems kurti grožį reikia, matyt, sutuoktiniams į galvas įkalta. Sodų bendrijoje netoli miesto įsigijo baisiai apleistą ir piktžolėmis apaugusį sklypelį. Bet ir jį Morkūnai sugebėjo paversti akį maloninančiu kampeliu.

Anykščiuose augusi Danguolė tiesiog ilgėjosi kaimo. Iš kur toks potraukis jam, pati nežino. Dabar, sako, esanti laimingiausia pasaulyje. Morkūnų vaikai irgi darbštūs. Sūnus 13 metų šoko Anykščių kultūros centro sportinių šokių kolektyve „Verpetas“, dalyvavo 100 įvairių konkursų Lietuvoje ir užsienyje. Dukra buvo stropi mokinė. Abu baigė aukštuosius mokslus. Dukra Vilniuje įkūrė grožio kliniką, sūnus, norėdamas užsidirbti, emigravo į Londoną. Jį ten irgi vertina.

Jų tėvas Virginijus važinėja dirbti į Uteną. Pirmyn ir atgal – po pusšimtį kilometrų. Vienoje privačioje transporto įmonėje jis atsako už krovininių automobilių, važinėjančių į tolimus reisus, techninę būklę. Virginijaus galva vis naujovių pilna. Sukūrė tai, kad būdamas net už Lietuvos ribų, kompiuterio ekrane gali matyti, kas vyksta jo sodyboje. Pasitelkęs saulės energiją šildosi vandenį. Garažas turi stogą, bet sienos – kiauros, tačiau žiemą neapšerkšnija automobilio langai. „Dirbdamas namuose aš ilsiuosi, tiesiog laukiu savaitgalio, kada galėsiu čia ko nors imtis“, – sakė jis. Lietuvis gerai kalba rusiškai, susišneka su anglais ir vokiečiais. Jo mama laisvai šnekėjo angliškai. Gimusi Amerikoje, būdama 13 metų, grįžo į Lietuvą.

Andrioniškis – Virginijaus gimtinė. Jo tėvų sodyba gerokai pasikeitė. Tvenkinio dugnui ir šlaitams sutvirtinti sudėta apie 40 tonų akmenų, susivežtų nuo uteniškio ūkininko lauko. Takai grįsti pačių gamintomis trinkelėmis. Kiekviena lentelė ar rąstas apčiupinėti Virginijaus rankų. Mišką paveldėjo iš tėvo, todėl medienos nereikia pirkti.

Kurdamiesi pirmiausia Morkūnai užsitvėrė tvorą. Ne vien dėl saugumo, bet kad žinotų: tai yra jų. Pasakoti apie Morkūnų darbus galima ilgai. Bet įsitikinti tuo padės nuotraukos.

Anykščių rajonas
Autoriaus nuotraukos

© 2016 „XXI amžius“