Rimti reikalai ir nerimtos virgulės

Vilius Bražėnas

Nežinia kieno ir kuriuo tikslu galimų senovinių žydų kapinių statybos sklype Vilniuje klausimas išpūstas į pasaulinę aferą. Dėl to ir buvo apšmeižta Lietuva.

Kad ir kur kasinėtum senajame istoriniame Vilniuje, gali tikėtis atrasti kurios nors pasaulio tautos atstovo kaulus. Lietuviai, kaip jau ne kartą buvo įrodyta, pagarbiai palaidoja į kapines senovės ar pastarųjų karų aukų išlikusius palaikus. Tad labai išskirtinai nuskambėjo didis politinis tarptautinis triukšmas dėl statybos sklypo Šnipiškėse. Net JAV Kongrese atsirado pora suklaidintų ar kitus klaidinančių atstovų, kone grasinančių bombarduoti Vilnių atominėmis bombomis. Mat mes esą įžeidžiame visą amerikiečių tautą.

Išsigandusius galiu užtikrinti, kad tuo klausimu dar nebuvo tautinio JAV referendumo. Ypač keistokai pasirodė Vilniuje atsiradusi neva nešališka „užsienio ekspertų“ delegacija. „Nešališkai“ žiūrint, ji atrodė kaip aukščiausio laipsnio šališkumų parodos eksponatas. Kas sugalvojo tokį rimtą reikalą paversti pigia komedija? Dar ir virgulėmis demonstruojant.

Virgulės reikalu būčiau galėjęs kvietėjams sutaupyti daug lėšų eksperto kelionei. Jau prieš kokius 65-erius metų Šiauliuose išmokau su vyšnios medžio šakele rasti požeminę vandens gyslą. Prieš kokį 40 metų Floridoje senas elektrikas parodė, kaip (metaline) virgule nustatyti užkastų elektros kabelių linijas. Tačiau, prisipažįstu, kad mano „virgulinė“ patirtis nublanksta prieš importuoto eksperto užmojų kelių metrų gilumoje surasti užkastus kaulus ir dargi atskirti žydų kaulus nuo kitų tautų ar tikėjimų narių kaulų. Antraip – kam ta virgulė rimtame kapinių klausime?

Kadangi aišku, kad toje maišatyje nesueina galai, belieka galvoti apie kitą to triukšmo paskatą. Prisimenu, jau seniai už Atlanto sklido kalbos, jog esama radikalių žydų grupuočių, kurių veikėjai gyvena iš JAV žydų jiems siunčiamų aukų ginti juos nuo antisemitizmo išpuolių. Tai normalu ir pateisinama. Tačiau būta ir kalbų, kad kai kurios „gynėjų“ grupuotės esą išprovokuojančios antisemitinius apsireiškimus ir juos išpučiančios, kad pakratytų aukų „gausybės ragą“. Apie tai gana konkrečiai kalba konservatyvus JAV žydas Deividas Eizenbergas (David Eisenberg) straipsnyje „Pergalė prieš neapykantą“. Rašinį išspausdino „The New American“ žurnalas, kuriame kartais pasirodo ir mano rašiniai. Pacituosiu ištrauką iš minėto D. Eizenbergo straipsnio. „Netrukus po Popiežiaus Jono Pauliaus II praėjusį kovo mėnesį atliktos „Atleidimo liturgijos“, Lygos prieš šmeižimą (ADL) direktorius Abrahamas Foksmanas (Abraham Foxman) užsipuolė Katalikų Bažnyčią, kaltindamas Popiežių „nepaisymu katalikų specifinių nusižengimų prieš žydus, ypač – holokaustu“. Foksmano pareiškimas didžiai nustebino juodinimu Katalikų Bažnyčios, kurią savo priešu pripažino naciai ir kuri Antrojo pasaulinio karo metu išgelbėjo šimtus tūkstančių žydų.

Autorius, išnagrinėjęs ADL kovą neva su rasinės neapykantos atvejais, gale prieina išvados, kad ta „kova“ primena padegėją, gesinantį gaisrą, kurį jis pats ir sukėlė.

Ekonominius klausimus svarstantis net aštuonių puslapių straipsnis „Holocaust Reparations – A Growing Skandal“ („Holokausto reparacijos – augantis skandalas“) buvo išspausdintas žymiame JAV „neokonservatorių“ žydų žurnale „Commentary“ 2000 m. rugsėjo mėnesį. Rašinyje pavyzdžiais parodomi bandymai net okupacijų ir karo painiavose išnaudoti reparacijų plonybes. Nustebino kitame žurnalo numeryje kilęs triukšmas ir autoriaus (žydo), lyg aršiausio nacio, puolimai.

„Galimų“ kapų galimo išniekinimo galimybių pasaulinėn švieson iškėlimo bandymas, atrodo, yra to paties antisemitizmo provokacijos kelmo atžala. Ypač žinant, kad seniai įrodyta pagarba Lietuvoje užtinkamiems svetimtaučių kaulams. Vienintelė istorinė nepagarba Lietuvoje yra komunistų nukankintų ar kitaip nužudytų lietuvių politinių kalinių ir partizanų kaulams. Jų išniekintų lavonų kaulų vietos iki šiol nėra žinomos. Jas, aišku, žinojo ir žino NKVD ir KGB tarnavę lietuviai, rusai ir žydai. Kai kurie lietuviai žinomi ir yra apklausti. Rusai, aišku, neprieinami. Tačiau pasaulyje pasklidusius buvusius KGB ar NKVD žydus galėtų apklausti savų žmonių kaulų orumu teisėtai besisieloją ir virgules demonstruoją užsienio atstovai. Prelato dr. Juozo Prunskio knygutėje „Lithuania’s Jews and the Holocoust“ nurodyta pirmosios Sovietų okupacijos NKVD (KGB) tautinė sudėtis: „Tarp aukščiausių NKVD pareigūnų Kaune buvo 50 proc. rusų, 40 proc. žydų ir 10 proc. lietuvių“. Kad ir kaip tai vertintume, aišku, kad didesnė tikimybė, kad žydai, o ne lietuviai gali žinoti, kur ieškoti okupanto nužudytų Lietuvos patriotų kaulų. Šis dabar viešumon iškeltas galimų žydų kapinių Vilniuje klausimas sudaro gerą progą kelti ir lietuvių kaulų klausimą.

© 2007 „XXI amžius“