Vakarai braška per visas siūles

Petras KATINAS

Vakarų spaudoje, leidinyje „The Globe and Mail“, pasirodė įdomus Gvino Morgano straipsnis apie Vakarų pasaulio saulėlydį. Jame teigiama, kad Vakarai atiduoda savo pinigus pirkdami Rytuose naftą ir kitas prekes, o Rytai savo ruožtu už tuos pinigus perka ir kontroliuoja Vakarų nuosavybę.

Taigi ilgai buvusi Vakarų pasaulio ekonominė galia ir viešpatavimas artėja prie pabaigos. Kai kurie analitikai tai vadina net baisiu žemės drebėjimu. O drebėjimo priežastis – naftos dolerių srautai. Iš tiesų, vis daugiau Vakaruose sunaudojamos naftos plaukia iš Artimųjų Rytų ir Rusijos. Šios šalys pumpuoja naftą, gauna už ją milžiniškus dolerių kiekius. O naftos kainų šuolis iki 100 JAV dolerių už barelį dar labiau spartina turtų nutekėjimą iš Vakarų į Rytus. Jeigu kalbėti apie prekybos srautus, tai pirmiausia reikia kalbėti apie Kiniją. Ši šalis, tapusi įvairiausios produkcijos gamintoja kone visam pasauliui – „pasaulio fabriku“, sukaupė didžiules užsienio valiutos atsargas, kurios sudaro daugiau kaip 1,4 trilijono JAV dolerių. Ir kiekvieną dieną tos atsargos pasipildo dar mažiausiai milijardu dolerių. Didelė tų milijardų dalis investuojama į JAV ir Europą, netgi paimant į savo kontrolę valstybinius investicinius fondus. Jau nekalbant apie masinį nekilnojamojo turto, vertybinių popierių ir akcijų supirkinėjimą. Panašiai elgiasi ir Indija, kuri vis labiau stiprina savo ekonominę įtaką. Gana didelė dalis Vakarų akcijų dabar kontroliuojama iš Indijos.

Kokiu būdu tokie procesai gali sukelti ir faktiškai jau kelia globalinį finansinį žemės drebėjimą? Kaip teigia Gvinas Morganas, „jeigu jūs gimėte Vakaruose po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, tai jūs iš tiesų esate kokios nors turtingos pasaulio šalies pilietis. Faktiškai visos svarbiausios finansų organizacijos buvo Vakaruose, o didelė dauguma užsienio investicijų plaukė iš Vakarų į Rytus. Vakarų šalys dominavo visuose pasaulio reikaluose. Tačiau dabar Vakarai atiduoda savo pinigus pirkdami naftą ir Rytuose gaminamas prekes. O Rytai siunčia tuos milijardus atgal, kad paimtų savo kontrolėn Vakarų nuosavybę“.

Žinoma, pagrindinė „žemės drebėjimo“ varomoji jėga yra Jungtinės Amerikos Valstijos. Galingiausia pasaulio ekonomika išleidžia daugiau lėšų importuojamoms prekėms apmokėti, nei gauna už savo eksportuojamas prekes. Tai ir sukelia didžiulį prekybos deficitą. Amerikos ir Vakarų ekonomistai suka galvas, ką daryti, kad JAV ir kitų Vakarų pasaulio šalių nekilnojamasis turtas, stambiausių kompanijų akcijos neatsidurtų Rusijos oligarchų, arabų šeichų rankose. Kinai ir indai visiškai pakeitė žaidimo taisykles pasaulio rinkose. Tačiau JAV ir kitoms Vakarų šalims didžiausią pavojų kelia tai, kad didžiuliai turtai yra kontroliuojami tų valstybių. Nuo Abu Dabio ir Kataro iki Maskvos ir Pekino valdžia tiesiog maudosi piniguose. Kaip pažymi investicinių kompanijų specialistai, tų šalių valstybinių investicinių fondų aktyvai vertinami daugeliu trilijonų dolerių, ir tie aktyvai išauga mažiausiai po pusę trilijono dolerių per metus. Kartu vis daugiau ir daugiau Vakarų pasaulio šalių klimpsta į skolas. Beje, tų naujųjų Rytų ir arabų valstybių politika yra atvirai arba beveik atvirai antivakarietiška. Tai kelia pavojų, kad tokie Rytų investuotojai vykdo ne pagrįstą rinkos dėsniais politiką, o vadovaujasi geopolitiniais interesais.

Štai Kanados banko valdytojas Devidas Džordžas prabilo apie Rytų investicinių fondų neskaidrumą, o JAV vyriausybė jau uždraudė Kinijos ir Artimųjų Rytų šalių atstovams įsigyti strateginę reikšmę turinčias kompanijas. Savo ruožtu Kanados pramonės ministras Džimas Prentis pasiūlė premjerui Harperiui nedelsiant peržiūrėti Kanados kompanijas supirkinėjančias organizacijas, kurių veiklą kontroliuoja svetimų šalių vyriausybės. Aukšti Europos Sąjungos pareigūnai irgi pareiškė, kad vadinamųjų suverenių fondų investicijos „bus sustabdytos bent jau iki tol, kol tie fondai įrodys, kad jų veikla yra skaidri“.

Anglijos ministras pareiškė, kad Londonas neleis, jog strateginės pramonės šakos atsidurtų, pavyzdžiui, Kinijos kompanijos rankose.

Vokietijos vyriausybė ėmė skubiai rengti įstatymus, pagal kuriuos bus nustatytos turinčios strateginę reikšmę ir svarbios nacionaliniam saugumui pramonės šakos. Prancūzijos vyriausybė savo ruožtu paragino imtis priemonių, kad „didysis aštuonetas“ priimtų specialų kodeksą tuo klausimu.

Sunku pasakyti, kaip tos numatomos priemonės galėtų pakeisti susidariusią situaciją. Pesimistų netrūksta. Jų nuomone, niekas pernelyg nepasikeis, kol Vakarai ir toliau atidavinės Rytams milžiniškus pinigus už energoresursus ir plataus vartojimo prekes. Kol tai vyks, vis daugiau Vakarų kompanijų ir nekilnojamojo turto atsidurs Rytų rankose ir jų kontrolėje. Geriausias pavyzdys – Anglija.

© 2008 „XXI amžius“