Ar pavyks išlaikyti lietuvybę Punske ir Seinuose?

Gintaras VISOCKAS

Rodyklė į Lietuvos konsulatą Seinuose

Vyskupo A. Baranausko fondo tarybos pirmininkas Petras Maksimavičius apgailestavo, kad ne visi lietuviai savo vaikus leidžia mokytis į maždaug prieš dvejus metus atidarytą lietuvišką „Žiburio“ mokyklą

Punsko valsčiaus savivaldybės viršaitis Vytautas Liškauskas tvirtina, kad lietuvių padėtis Punske ir Seinuose nūnai žymiai pagerėjo. Lenkija jau atsisakė grubios, atviros polonizacijos politikos

Paminklas vysk. Antanui Baranauskui Seinuose. Užrašas ant paminklo – ir lenkų, ir lietuvių kalbomis

Tai buvo trumpa, vos dvi dienas trukusi kelionė. Tačiau pas Punsko ir Seinų lietuvius praleistos dienos neprailgo. Jei reikėtų išskirti, kas paliko didžiausią įspūdį, būtų sunku pasakyti. Įsimintini visi susitikimai. Tačiau svarbiausia, kad atvirai kalbėdamasis su šio krašto lietuviais apie asimiliacijos bei nutautėjimo pavojus didelių pesimizmo gaidelių nepajutau. Lietuviai neslėpė, jog ir šiandien esama kai kurių subtilių, sumaniai paslėptų trukdžių puoselėti lietuvybę. Lietuviai pabrėžė, jog dešimtmečiais trukusi žiauri polonizacija negalėjo neturėti neigiamų pasekmių nūdienos nusiteikimams. Pavyzdžiui, ne visi Seinų lietuviai jau leidžia savo atžalas į neseniai pradėjusią veikti lietuvišką „Žiburio“ mokyklą. Ir dabar niekas negali vienareikšmiškai atsakyti, ar ši lietuvybei nepalanki tendencija ilgainiui dar nesustiprės. Mat mišrios šeimos Seinuose – taip pat dažnas reiškinys. Tuo pačiu visi interviu davę lietuviai pabrėžė, jog per pastaruosius kelerius metus galimybės puoselėti lietuvybę padidėjo ir „dabar viskas priklauso nuo mūsų pačių, lietuvių“. „Būsime atkaklūs – išliksime, būsime minkštadūšiai – išnyksime“, – taip kalbėjo Punsko ir Seinų lietuviai.

„Atslenka sumaniai paslėpta polonizacija“

Tik vienoje šeimoje išgirdau itin niūrius vertinimus. Garbaus amžiaus sulaukę sutuoktiniai buvo itin kategoriški: „lietuvybės išlaikyti nepavyks“. Štai ką papasakojo toji šeima. „Iš Lenkijos slenka sumaniai paslėpta, taiki polonizacija. Lenkija steigia Lietuvoje įvairiausius savo universitetų filialus – bet tik Lietuvoje. Vokietijoje ar Prancūzijoje, kur lenkų diasporos jau skaičiuoja jei ne milijonus, tai šimtus tūkstančių narių, kažkodėl lenkiškų aukštųjų mokyklų filialų nėra ir net niekas apie tokius nesvajoja, tokių neprašo, nereikalauja. O Lietuvoje lenkiški filialai steigiami vienas po kito. Kam? Kultūrai puoselėti? Ne. Antilietuviškumui ugdyti. Paskaičiuokime, kiek lenkai turi spaudos ir mokyklų Lietuvoje? O ką jos duoda – lenkišką šovinizmą. Šalčininkų valdžios atstovai lenkai jau atvirai, nesislapstydami veja kitataučius ir netgi lietuvius iš Šalčininkų krašto. Ir jiems nė plaukas nuo galvos nenukrenta. Niekas jų nenubaudžia. Pabandytų Punsko lietuviai kažką panašaus pasakyti – kiltų tikrai rimtas skandalas. Tokiems lietuviams būtų labai sunku gyventi Lenkijoje. O kodėl Lietuva nusileidžia lenkų reikalavimams jų pavardes oficialiuose dokumentuose, ypač pasuose, rašyti lenkiškais rašmenimis? Jokioje kitoje valstybėje lenkai tokių reikalavimų nekelia. Pabandytų pareikalauti, jog vokiečiai ar prancūzai jų pavardes rašytų lenkiškai – iš karto gautų atkirtį. O Lietuva išsigandusi tyli, pataikauja, atsiprašinėja. Lietuvos švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė irgi stengiasi įsiteikti lenkams. Arba nesuvokia, arba turi asmeninių interesų“, – taip samprotavo Punske gimę, užaugę ir senatvės sulaukę lietuviai. Tiesa, jie nesutiko, jog būtų fotografuojami ir minimos jų pavardės. Ši aplinkybė man pasirodė kiek keistoka, kadangi šitaip tvirtinę lietuviai – pensininkai. Jų neišstumsi nei iš oficialių darbų, nei jų verslą sužlugdysi. Tad ko bijoti? Pajutę mano nuostabą, jie pasakė, kad už tokius pasisakymus „juos būtinai užspaus“. Kas ir kaip jiems gali pridaryti nemalonumų – nekonkretizavo.

Lietuvių kalba Seinuose neseniai dar buvo draudžiama

Į Punską ir Seinus važiavau turėdamas vieną tikslą – išsiaiškinti, kaip čia šimtmečius gyvenantiems lietuviams pavyksta išsaugoti lietuvybę. Kalbėdamasis su šio krašto lietuviais daugiausiai dėmesio skyriau lietuvių ir lenkų tarpusavio santykiams. Beje, 1990-aisiais, viešėdamas su oficialia Lietuvos delegacija šiame krašte, pats savo kailiu patyriau, koks kartais bjaurus gali būti lenkiškasis šovinizmas. Tai atsitiko ne Punske, kur dauguma, beveik 80 proc. gyventojų, – lietuviai, bet Seinuose, kur lietuvių, remiantis oficialiais duomenimis, gyvena apie 30 proc. Su savo tautiečiais šnekėjausi vienoje iš centrinių Seinų gatvių. Kalbėjausi lietuviškai. Kalbėjausi nei garsiai, nei tyliai. Šnekučiavomės taip, kaip kalba visi žmonės – kad girdėtų pašnekovas ir kad nebūtų trukdoma pašaliniams. Seinų lietuviai perspėjo, jog galime sulaukti nemalonumų, gatvėje kalbėdami lietuviškai. Nepatikėjau. Tačiau lenkiškų keiksmų ilgai laukti neteko. Keikti pradėjo jau pirmieji praeiviai. Seiniškiai lietuviai paaiškino, jog lenkai draudžia kalbėti lietuviškai, grasina policija, nes neva pažeidžiame viešosios tvarkos taisykles. Teko nutilti. Šį epizodą tikriausiai prisiminsiu visą gyvenimą – lietuviškai kalbėtis su lietuviais man niekas niekur nedraudė, išskyrus Lenkijai priklausančiame Seinų miestelyje.

Mielai kalbėjo lietuviškai

Šiandien apie Punską ir Seinus susidariau visai kitokį įspūdį. Punske visi, kuriuos kalbinau gatvėje, mielai kalbėjo lietuviškai. Dauguma Punsko valsčiaus savivaldybės oficialių iškabų, skelbimų – lietuviški. Pietaudamas Punsko kavinėje buvau užkalbintas lenkų jaunuolių. Mandagiai paaiškinau, jog nemoku lenkiškai. Jie atsiprašė už sutrukdymą ir tikrai nerodė nepasitenkinimo. Seinuose lietuviškai teiravausi, kur stovi paminklas vyskupui Antanui Baranauskui. Manęs niekas nepavijo šalin. Supratę, jog nemoku lenkiškai, rankų gestais lenkai mielai parodė, kur stovi paminklas mūsų poetui. Prie Lietuvos konsulato budėjęs lenkų policininkas mandagiai paaiškino, kur galėčiau išgerti kavos.

Paaiškino ne lietuviškai, ne lenkiškai, o taip pat gestais. Žodžiu, nesipiktino, kad aš Seinuose drįstu nemokėti lenkų kalbos. Centrinėje Seinų gatvėje, kurioje prieš beveik 20 metų vos nebuvau sumuštas už tai, kad garsiai kalbėjau lietuviškai, yra užrašas lietuvių ir lenkų kalbomis, rodantis, kaip pasiekti Lietuvos konsulatą.

Prie paminklo vyskupui  Antanui Baranauskui tualeto jau nebėra

Žinoma, per keletą dienų sunku susidaryti išsamų vaizdą ir suvokti, kokios tendencijos iš tiesų vyrauja. Juk paminklo vyskupui A. Baranauskui statyba buvo nusikalstamai ilgai vilkinama. Iš pradžių šį paminklą norėta pastatyti visai ne Seinuose, o kažkur užkampyje, lietuviams visiškai nereikšmingoje vietoje. Dar vėliau prie jo buvo įrengtas viešasis tualetas. Įrengtas ne atsitiktinai, o stengiantis įžeisti lietuvių savigarbą. Šiandien to tualeto jau nebėra, užtat prie paminklo „Anykščių šilelio“ autoriui pristatė įvairiausių, iš pirmo žvilgsnio tarsi ir nekaltų reklaminių stendų, skirtų turistams. Tuos stendus buvo galima sustatyti šiek tiek atokiau nuo paminklo – kitoje įėjimo į bažnyčią pusėje. Bet stendai apsupo būtent lietuviams brangų paminklą. Ir tie stendai iki šiol neperkelti kiton vieton. Lietuvos konsulato Seinuose darbuotojai puikiai prisimena, kaip dar ne taip seniai čia buvo plėšoma Lietuvos valstybinė vėliava, o ant konsulato sienų ir paradinių durų pilami dažai. Beje, tų Lietuvos valstybės simbolius išniekinusių chuliganų Lenkijos policija taip ir nesurado. Tiksliau būtų pasakyti – nesistengė ieškoti. Punsko lietuviai puikiai prisimena, kaip jų miestelyje buvo įkurta pasieniečių įgula. O juk būtinybės Punske įkurdinti lenkų pasieniečius nebuvo. Lenkiška klasta akivaizdi: į tankiai lietuvių gyvenamą Punską atkelti kuo daugiau lenkų, kad lietuviai čia nebesijaustų... nacionaline dauguma. Dar nežinia, kuo būtų pasibaigęs šis konfliktas, jei Lietuva ir Lenkija nebūtų įstojusios į Europos Sąjungą. Įstojus į ES pasieniečių užkarda Punske tapo išties nereikalinga, ir ypač dabar, kai nebeliko net valstybinės Lietuvos – Lenkijos sienos. Į Lenkiją iš Lietuvos dabar galima atvykti nė karto nesustojus. Pasienyje – jokių patikrinimų, jokios kontrolės – tarsi važiuotum iš Vilniaus į Kauną. Žodžiu, šiuo metu tarp lietuvių ir lenkų Punske bei Seinuose nėra nei didelės konfrontacijos, nei didelės meilės. Kaip tvirtino punskietis, vežęs mane iš Punsko į Seinus, šiandieninius santykius būtų galima pavadinti paliaubomis. „O į ką išvirs paliaubos ateityje, vienas Dievas žino“, – taip atsisveikindamas kalbėjo vairuotojas, nepamiršęs pabrėžti, jog lenkų pasieniečiai ir policija, jei sulaiko lietuvį, jo dokumentus būtinai tikrina itin kruopščiai, kad tik kuo ilgiau sulaikytų.

Pokalbiai – nuoširdūs ir atviri

Pašnekesiai su šio krašto lietuviais man pasirodė nuoširdūs ir atviri. Lankiausi Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinėje mokykloje ir gimnazijoje, kur apie mokykloje besimokančių lietuvių reikalus bei apie lietuvių ir lenkų tarpusavio santykius papasakojo šios mokyklos direktorius Antanas Vydra, mokytojos Nastutė Sidarienė, Aldona Vaiciekauskienė, Raimonda Kmieliauskienė. Šnekėtasi su visame pasaulyje garsių Punsko Lietuvių kultūros namų direktore Asta Pečiuliene, su itin populiaraus ne tik Lenkijoje, bet ir už Lenkijos ribų choreografinio ansamblio „Jotva“ meno vadove Kornelija Janušoniene, šių kultūros namų darbuotoju Robertu Sloviku, kurie nuoširdžiai, išsamiai, pasiremdami konkrečiais pavyzdžiais, dėstė, kaip Punske ir Seinuose tarpusavyje sutaria lietuviai ir lenkai. Svečiuotasi ir pas Pristavonių kaime gyvenantį stambų ūkininką Darių Radzevičių, kartu su žmona Terese auginančiu dvi gražias, puikiai lietuviškai šnekančias mergaites. Diskutuojant apie Punsko, Seinų lietuvių ateitį po keletą valandų praleista Punsko „Aušros“ leidyklos direktoriaus Romo Vitkausko ir „Aušros“ leidyklos vyriausiojo redaktoriaus, poeto Sigito Birgelio darbo kabinetuose. Atviras, išsamus man pasirodė ir Punsko valsčiaus savivaldybės viršaičio Vytauto Liškausko pasakojimas apie jų, punskiečių, reikalus, bėdas, lūkesčius. Apie Seinuose gyvenančių lietuvių rūpesčius diskutuota ir su vyskupo Antano Baranausko fondo tarybos pirmininku, Pasaulio lietuvių bendruomenės vicepirmininku, istoriku Petru Maksimavičiumi, šiuo metu dirbančiu ir Seinuose veikiančiame Lietuvos konsulate.

Punsko mokykloje mokiniai elgiasi gerai

Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinės mokyklos ir gimnazijos direktorius A.Vydra džiaugėsi, kad jų mokymo įstaigoje tarp lenkų ir lietuvių mokinių konfliktai itin reti, pavieniai. Taigi jų negalima sureikšminti. Tokių muštynių, tyčiojimosi, narkotikų, alkoholio vartojimo, kaip Lietuvoje, jo žodžiais tariant, Punske tikrai nėra. Jis tikisi, kad ir ateityje nebus. Iš mokykloje besimokančių 400 moksleivių net 67 proc. – lietuvaičiai. Priekaištauti direktorius galėtų nebent lenkų švietimo reformai, kuri sulipdyta iš kelių ne itin suderintų variantų. Lenkiškos švietimo sistemos reforma tokia: moksleivis šešerius metus mokosi pagrindinėje mokykloje, paskui trejetą metų licėjuje ir dar trejus metus – gimnazijoje. Lietuviams prie šios reformos sunku prisitaikyti todėl, kad vaikus reikia paruošti gyvenimui tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje. Todėl čia reikia įdėti dvigubai daugiau jėgų ir energijos.

Brangus kiekvienas svečias iš Lietuvos

Punsko Lietuvių kultūros namų direktorė A. Pečiulienė pasidžiaugė, kad jos vadovaujami kultūros namai jau atšventė 50-ies metų jubiliejų. Bet svarbiausia, kad Punskas turi per 320 pastovių saviveiklininkų, kurie aktyviai dalyvauja choreografijos ansamblio „Jotva“, klojimo teatro, choro „Dzūkija“, kaimo kapelos „Klumpa“, vaikų dramos būrelio ir dar daugelio kitų būrelių veikloje. Tokio gausaus saviveiklininkų būrio Punskui, kuriame gyvena tik apie 1300 žmonių, o pridėjus Punsko apylinkes – iš viso apie 4 tūkst. žmonių, – tikrai užtenka. Beje, kultūrinėje veikloje punskiečiai dalyvauja labai noriai. Būtent Punsko Lietuvių kultūros namuose jie pasijaučia esą lietuviai. Šitą jausmą labai svarbu patirti, kadangi jis ilgokai buvo slopinamas, užgniaužtas, slepiamas. Punsko saviveiklininkai labai dažnai koncertuoja. Kiekvieną mėnesį – po stambų, svarbų renginį. Tradicinių renginių punskiečiai turi dešimt. Ypač įdomios Punske Žolinės. Ši vasarą rengiama šventė sutraukia jau daug turistų ne tik iš Lietuvos ar Lenkijos, bet ir iš viso pasaulio. Įdomūs susitikimai su kitomis Lenkijoje gyvenančiomis tautinėmis mažumomis – ukrainiečiais, baltarusiais, romais, totoriais, karaimais, vokiečiais. Pasak kultūros namų direktorės, ji pageidautų iš Lietuvos tik vieno: kad garsūs, žymus atlikėjai dažniau aplankytų Punską. Čia gyvenantiems lietuviams brangus kiekvienas svečias iš Lietuvos.

Punske lietuvių nemažėja

Punsko valsčiaus savivaldybės viršaitis V. Liškauskas pabrėžė nejaučiąs didelio atotrūkio tarp Lietuvos ir Punsko krašto. Šiandien ryšiai su Lietuva itin glaudūs. Prie to prisideda ne tik lietuviška televizija, kurią jie mato, ne tik internetas, kuris leidžia sekti visus Lietuvos įvykius. Lenkijai ir Lietuvai išsivadavus iš sovietų ir įstojus į ES, pasisvečiuoti Lietuvoje tapo itin paprasta. Lietuvos aukštosiose mokyklose šiandien studijuoja daug lietuvių iš Suvalkų, Seinų ar Punsko. Tai labai graži tradicija. Tačiau lazda, kaip sakoma, su dviem galais. Lietuvoje studijuojantys jaunuoliai ir jaunuolės neretai pasilieka gyventi Lietuvoje. Ne tik todėl, kad jiems, įgijusiems aukštąjį mokslą, sunku pagal specialybę susirasti darbo daugiausia žemės ūkiu besiverčiančiame Punske ar Seinuose. Lietuvoje jie ir įsimyli, ir sukuria šeimas. Žinoma, nieko blogo, kad Lenkijos lietuviai kuria bendras šeimas su Lietuvos lietuviais ir gyventi pasilieka Lietuvoje. Tai puiki garantija, jog nenutautės. Statistika tokia: jei lietuviai išvyksta gyventi į Lenkijos gilumą, tai ilgainiui praranda ir savo tapatybę, ypač jei ten sukuria mišrias šeimas. Tačiau jų, jaunų, gabių, perspektyvių nebelieka Punske ir Seinuose. Punske ir Seinuose lietuvių nemažėja. Bet Punskas nūnai tampa pensininkų miesteliu. Čia lietuviai statosi namus, čia ruošiasi įsitvirtinti ilgam, atsikeldami iš kaimų, iš kitų miestelių, kur dirba, turi privačias įmones. Bet štai lietuvių su aukštuoju išsilavinimu Punske – ne tiek jau daug.

„Buvo visaip, o dabar – įvairiai“

Paprašytas įvertinti, ar polonizacijos pavojai Punsko ir Seinų lietuviams tikrai jau nebegresia, viršaitis V. Liškauskas atsakė: „buvo visaip, o dabar – įvairiai“. Tvirtinti, jog lenkai šiandien skriaudžia Punsko ar Seinų lietuvius, negalima. Tai būtų netiesa. Dabar esama tarsi kažkokio atoslūgio. Nuoskaudų per šimtmečius susikaupę daug. Niekas jų nepamiršo ir nesiruošia pamiršti. Tačiau aršios polonizacijos irgi nebeliko – ją pakeitė paslėpta, rafinuota. Lenkijoje priimta daug įstatymų ir nuostatų, teikiančių pagalbą tautinėms mažumoms. Bet realiai tie aktai neveikia, atsimušdami į vietos valdžios nenorą padėti bei piniginius dalykus. Pavyzdžiui, norėdami išlaikyti lietuviškas mokyklas ir klases punskiečiai turi pridėti daug lėšų iš savo skurdaus savivaldybės biudžeto. Skaičiai štai kokie: vieno moksleivio, besimokančio lietuviškoje mokykloje, išlaikymas kaštuoja apie 20 – 30 tūkst. zlotų per metus. O jo išlaikymui iš oficialios Lenkijos valdžios gaunama vidutiniškai vos 8 tūkst. zlotų. Skirtumą tenka padengti Punsko savivaldybei. Štai praėjusiais metais lietuviškojo švietimo reikmėms Punskas atseikėjo 1 mln. 600 tūkst. zlotų, kai visą jo savivaldybės biudžetą sudarė 1 mln. 800 tūkst. zlotų suma. Vaizdžiai tariant, Lenkija daro viską, kad vaikus finansiškai labiau apsimokėtų leisti į lenkiškas mokyklas.

Panaši padėtis ir sielovados reikaluose. Punske užtektinai pamaldų lietuvių kalba, tačiau lietuvių kunigų ir vikarų nuolat trūksta. O lenkų kunigai, mokantys lietuvių kalbą ir Mišias aukojantys lietuviškai, vis dėlto neatstoja lietuvių kunigų. Jų lenkiški pamokslai kartais įdomesni, gražesni, prasmingesni už lietuviškus. Tiesa, dabar iš jų jau niekas netvirtina, esą Dievas nesupranta lietuviškų pamaldų, esą Dievui galima melstis tik lenkiškai. Tačiau ir meilės, nuoširdumo per lietuviams skirtus pamokslus lietuviai kartais akivaizdžiai pasigenda.

Ne visi lanko „Žiburio“ mokyklą

Vyskupo A. Baranausko fondo tarybos pirmininkas P. Maksimavičius pastebėjo, jog Seinuose, kur iš viso gyventojų yra apie šešis tūkstančius, o lietuvių, manoma, čia gyvena apie 30 proc., lietuviškoje „Žiburio“ mokykloje mokosi tik 84 lietuvių moksleiviai. Iš tiesų jų turėtų būti kur kas daugiau. Kai kuriais paskaičiavimais, mokytis čia turėtų apie du šimtus lietuvių moksleivių. Vadinasi, apie šimtą lietuvaičių šiandien lanko lenkiškas mokyklas ir greičiausiai ilgainiui nutautės. Nes taip nusprendė jų tėvai. Kur pakryps ši tendencija – ar lietuvaičius siųsti į lietuviškas, ar į lenkiškas mokyklas – istorikas P. Maksimavičius bijo prognozuoti. Mat padėtis gali ir pablogėti, ir pagerėti. Jis tik pabrėžė, kad Seinai lietuviškos mokyklos neturėjo nuo pat 1919-ųjų iki 2006 metų. Taigi šis polonizacijos laikotarpis paliko gilias žaizdas.

Autoriaus nuotraukos

© 2008 „XXI amžius“