Trijų beždžionių laikai Lietuvoje

Vilius Bražėnas

Vargu ar daug kas Lietuvoje nesupranta ar bent nejaučia, kad visame plačiame mūsų pasaulyje kunkuliuoja istorinis ir šiandieninis melo ir tiesos košės katilas. Mūsų ir kitų tautų istorijon atsigręžę matytume, kad tautoms lemtingais atvejais būta apie pavojų įspėjančių ženklų, kurių dėl įvairių priežasčių nebuvo paisoma. 2008 metų sausio pabaigoje – vasario pradžioje Kiniją sukrėtusi sniego audra yra geras pavyzdys. Būta aiškių meteorologinių įspėjimų. Tačiau „tobuliausia“ (socialistinė) Kinijos vyriausybė tam atitinkamai nepasiruošė ir neįspėjo milijonų skaudžiai dėl to nukentėjusių žmonių.

Karų ir okupacijų metais paaiškėjo, kad ir tautų politinis elitas dažnai ne tik nepraneša „liaudžiai“ apie kylančias grėsmes, bet ir patys neturi užtektinai intelektualinio smalsumo susipažinti su žmonijos istorija ir jų kraštą supančia aplinka bei su realia grėsme jiems patiems. Dėl to, kad nežinojo, kas yra bolševizmas ir globalizmas, žuvo daug Jaltoje Kremliui parduotų valstybių žmonių. Net valstybių vadovai.

Ir šiandien, ypač Vakaruose, gyvename laikais, kai tautas naikinantis globalizmo istorijos „cunamis“ atslenka iš visur. Mūsų, kaip ir daugelio kitų tautų, politinis, istorinis, socialinis elitas elgiasi kaip tos trys beždžionės: viena, užsidengusi akis, nieko nemato, kita, užsikimšusi ausis, nieko negirdi, trečia, užsidengusi burną, nieko nesako. O įspėjančių ženklų ir garsų yra užtektinai. Galima girdėti pasaulinės vergijos grandinių žvangėjimą, nesunku įžiūrėti akiplėšišką melą bei apgaulę spaudoje ir ypač televizijoje. Regis, elitui privalu įspėti tautą apie jai gresiantį pavojų – juk juos yra įspėję ne tik žymūs politikai bei visuomenininkai, bet ir aukščiausio lygio dvasiškiai – popiežiai Benediktas XV ir Jonas Paulius II. Benediktas XV 1920 metais, matyt, stebėdamas Tautų Lygą, įspėjo, kad pasaulinės valdžios ilgisi patys tamsiausi elementai. Neseniai Jonas Paulius II susirūpino, kas ištiktų žmoniją, jeigu Rytų marksistinis ar Vakarų kapitalistinis materializmas užvaldytų pasaulį.

O Lietuvą globalizmas šiandien tiesiogiai liečia per Europos Sąjungą. 1948 metais Čerčilio sušauktame Europos Kongrese Hagoje paaiškėjo, kad ES sukūrimas būtų pagrindinė pakopa į pasaulinės valdžios sukūrimą. Tai daug anksčiau suprato Leninas su Trockiu – tai jie planavo ES pasaulinei valdžiai įsteigti.

Tačiau sukurti tą „monstrą“, kaip ES pavadino Briuselyje kalbėjęs sovietų rezistentas Vladimiras Bukovskis, nėra lengva. Net už eurus savo nepriklausomybes parduodančiose valstybėse esama pasipriešinimo ES supervalstybės („Naujo Europinio Sovieto“, anot Michailo Gorbačiovo) kūrimui vietoj ES „laisvos rinkos“, kaip kalbėta iš pradžių, iškėlimui.

Savo melo dumble įklimpusiems ES architektams globalistams pagalbon atėjo melo konsultantai – apgaulės strategai. Belgijos premjeras Paulas Henris Spakas (Paul Henry Spaak) patarė pristatyti žmonėms ES tik kaip prekybos užtvarų griovėją, o ne politinę sajungą. Tas ir buvo bandyta padaryti.

Kai 2006 metais prancūzai ir olandai referendumais sustabdė ES konstitucijos maratoną, ES architektams pagalbon atėjo Prancūzijos teismo už suktybes baustas, finansiniu sukčium kai kur vadinamas Vakarų globalistas (Tarptautinių santykių tarybos CFR veteranas) Sorošas. Kalbėdamas Briuselyje „Europos politikos centro“ renginyje jis patarė atsisakyti bandymų gauti visų ES narių pritarimą jos konstitucijai ir to siekti „po truputį“ („piecemeal“).

Lietuvos politinėje giraitėje „pilietinių“ – „atvirų“ šungrybių prisėjęs milijardierius Sorošas, kaip matome, neiškentė neįsikišęs ir į ES apgaulę. Tačiau „po truputį“ apgaulės receptą jis pasiskolinoiš kito globalisto (CFR nario) Ričardo N. Gardnerio (Richard N. Gardner), kuris 1974 metais siūlė JAV globalistams atsisakyti tiesioginio („frontinio“) amerikiečių stūmimo į pasaulinės valdžios glėbį. Vietoj to siūlė „žingsnelis po žingsnelio“, „po truputį“, naikinant JAV konstituciją, kurti pasaulinę valdžią. Jai kelią kloja kitas lietuviams žinomas globalistas – D. Rokfelerio samdytos smegenys, CFR klubo narys Z. Brzežinskis knygoje „Between Two Ages“.

Belieka klausti, ar mūsų „trys beždžionės“ yra nebylios iš istorinės prigimties, ar ir jos yra kieno nors „pirktos smegenys“. Politikoje ir žiniasklaidoje kartais būna „nemadinga“ kalbėti ir rašyti kai kuriais klausimais. Dažnai „geroje kompanijoje“ kas nors nutraukia kalbą apie tautos ir Valstybės opiausius klausimus, nes tai yra „politika“. Tačiau tokiais atvejais tyla – šlykščiausia politika.

Belieka tikėtis, kad tylos madą pakeis atsakinga, laisve ir nepriklausomybe besisielojanti mada.

© 2008 „XXI amžius“