Planas, prikėlęs Europą

Petras Katinas

Džordžas Maršalas

1948 metų balandį buvo pradėtas vykdyti garsusis amerikiečių pagalbos Antrojo pasaulinio karo nusiaubtai Europai planas, pavadintas Maršalo vardu (šį planą parengė ir pasiūlė tuometinis JAV valstybės sekretorius Džordžas Maršalas). Plano įgyvendinimui JAV skyrė milžinišką, tų laikų kursu, sumą – 20 milijardų dolerių. Tai ir suprantama – karo metais JAV ekonomika augo didžiuliais tempais ir jau nebebuvo kur eksportuoti pramonės ir maisto produktų, o pokario Europa beveik badavo. Pavyzdžiui, 1947 metais Prancūziją ištiko pats didžiausias nederlius per 132 metus. Dar blogiau, Maskvos kurstomi ir dosniai finansuojami komunistai, ypač Prancūzijoje ir Italijoje, sukurstė masinius streikus. Pagauti pokarinės euforijos Italijos, Prancūzijos, Graikijos komunistai jau atvirai siekė įkurti savo šalyse „liaudies demokratijos“ santvarką, kuri jau buvo sukurta Stalino užgrobtoje Rytų Europoje. Vienu metu Europos komunistai, ypač Prancūzijoje ir Italijoje, buvo atsidūrę vos ne per žingsnį nuo valdžios.

Paskelbdama Maršalo planą JAV netgi Sovietų Sąjungai, kaip patyrusiai didžiulius nuostolius Antrojo pasaulinio karo metu, pasiūlė pagalbą.

Tačiau totalitarinei valstybei buvo iškeltos tam tikros sąlygos, kurios stalininiam režimui buvo visiškai nepriimtinos. Pirmiausia, SSRS privalėjo pateikti duomenis apie savo ekonominę padėtį ir struktūrą, taip pat atverti duris Vakarų šalių kompanijoms. Įdomu, kad Stalinas iškart neatmetė Maršalo plano – mat kruvinajam SSRS diktatoriui pinigų labai reikėjo. Ir kaskart vis daugiau. Pirmiausia, paremti Italijos komunistus ir jų lyderiui Palmyro Toljačiui bei jo sėbrams. Tuo labiau kad komunistinės revoliucijos situacija Italijoje buvo visai reali. Tai ypač pasireiškė 1948 m. liepos 14 dieną, kai visą Italiją paralyžiavo visuotinis komunistų sukurstytas streikas. Romoje, Genujoje, Bolonijoje, Neapolyje, Livorno ir kituose miestuose į gatves išėjo dešimtys tūkstančių komunistų ir jų sukurstytų žmonių. Genujos meras, aršus komunistas dogmatikas Dž. Adamolis atvirai kvietė pereiti prie ginkluoto sukilimo „spalio revoliucijos“ pavyzdžiu. Tą vadinamąjį streiką tuometiniai Italijos vadovai De Gaspari ir Šelba tiesai įvardijo kaip „generalinio maišto planą“.

Stalinas ir jo bolševikinis politbiuras net kelis kartus svarstė Maršalo plano klausimą, bandė spausti amerikiečius, netgi paskyrė specialų pasiuntinį su gausia delegacija deryboms su JAV valdžia dėl Maršalo plano. Tačiau Vašingtone jau nebebuvo nuolaidžiavusio Stalinui prezidento Ruzvelto – buvo antikomunistas Haris Trumenas. Be to, tuo metu pasaulį sukrėtė garsioji Didžiosios Britanijos politikos veterano ir stratego Vinstono Čerčilio kalba, 1946 m. kovo 5 dieną pasakyta JAV Fultono Vestminsterio koledže, Misurio valstijoje. Kremliaus vadovai šią kalbą įvertino kaip „šaltojo karo“ paskelbimą, o JAV prezidentas Haris Trumenas liko ja labai patenkintas. Galima priminti, jog V. Čerčilis Fultono kalboje pareiškė, kad pasauliui, dar neatsigavusiam po Antrojo pasaulinio karo, gresia tiesioginis ir tikras naujo pasaulinio karo bei tironijos pavojus, o šios grėsmės priežastis yra Sovietų Sąjunga ir jos remiamas tarptautinis komunistinis judėjimas.

Todėl suprantama, jog SSRS reikalavimai, kad pagal Maršalo planą jai būtų nemokamai tiekiami pramonės gaminiai bei technologijos, beje, pagal iš anksto sudarytą sąrašą, niekaip negalėjo būti priimti. Netgi buvusio prezidento Ruzvelto šalininkai Vašingtone suprato, kad sutikdami su tokiais reikalavimais amerikiečiai tik sustiprintų Stalino režimą. Todėl SSRS ir buvo išbraukta iš valstybių, gausiančių pagalbą pagal Maršalo planą. Vėliau vienas amerikiečių politologas atkreipė dėmesį, jog tik naivuoliai galėjo tikėtis, kad amerikiečių erelis iš tiesų pradės maitinti agresyvią ir nuolat šiepiančią savo dantis ir nagus Rusijos mešką.

Pagal Maršalo planą labai greitai atsikūrė Vakarų Europos ekonomika. O svarbiausia – toji atsikūrusi ekonomika sudarė sąlygas Šiaurės Atlanto aljanso (NATO) susikūrimui. Tai buvo neišvengiama siekiant sustabdyti SSRS agresyvumą. Parama pagal Maršalo planą buvo teikiama iš JAV federalinio biudžeto negrąžinamų subsidijų ir lengvatinių paskolų forma. 1948-1951 metais šiam reikalui JAV išleido daugiau kaip 27 milijardus dolerių. Net 60 proc. tų lėšų atiteko Didžiajai Britanijai, Prancūzijai, Italijai ir Vokietijos Federacinei Respublikai. 1951 metais Maršalo planas buvo pakeistas JAV savitarpio saugumo garantijos įstatymu, kuriuo Maršalo plano šalims buvo numatyta teikti ekonominę ir karinę pagalbą.

Maršalo plano dalyvės buvo šios šalys: Airija, Austrija, Belgija, Danija, Didžioji Britanija, Graikija, Islandija, Italija, Liuksemburgas, Norvegija, Olandija, Portugalija, Prancūzija, Švedija, Šveicarija, Turkija, Vokietijos Federacinė Respublika.

Galima pridurti, kad daugelis senosios Europos šalių, pastaruoju metu pataikaudamos Maskvai ir faktiškai palaikydamos Kremliaus antiamerikietišką politiką, elgiasi, švelniai tariant, nedėkingai. Kai kurie jų vadovai pamiršo, kad už ekonominį prisikėlimą po Antrojo pasaulinio karo, pagaliau išsigelbėjimą nuo grėsusios sovietinės invazijos jie turi būti dėkingi JAV ir Maršalo planui.

Maršalo plano iniciatorius ir kūrėjas Džordžas Maršalas (1880 12 31 - 1959 10 16) buvo įžymus JAV valstybės ir karinis veikėjas. Jau nuo 1901 metų tarnavo JAV kariuomenėje. 1939-1945 metais buvo sausumos kariuomenės štabo viršininkas, dalyvavo Teherano, Jaltos ir Potsdamo konferencijose. 1947-1949 metais – JAV valstybės sekretorius, o 1950-1951 metais – gynybos ministras.

© 2008 „XXI amžius“