„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2008 rugpjūčio 27 d., Nr.13 (172)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ar Turkija taps Lietuvos sąjungininke?

Gintaras VISOCKAS

Straipsnio autorius
Gintaras Visockas pietų Turkijos
kalnuose, netoli Marmario

Ičmeleras – nedidelis Turkijos
kurortas tai tarsi rojaus kampelis,
kur vieni kitiems nuolat šypsosi

Tai atsitiko pietvakarių Turkijoje netoli kurortinio Marmario miesto, prie Egėjo jūros. Sumokėjęs  keliolika dolerių pusdienį jodinėjau Turkijos kalnuose. Po kelių valandų važiavimo vingiuotais miškingais keliukais jau buvau ne itin aukštuose, spygliuočių miškais tankiai apaugusiuose Turkijos kalnuose. Pasijodinėjimus turistams organizuojantys turkai buvo mandagūs, atidūs, paslaugūs. Beje, per dvi Ičmelere praleistas savaites neteko sutikti nė vieno susiraukusio, suirzusio turko. Visi ten turistus gerbia ir myli, net jeigu jiems ir nepalieki arbatpinigių. Kelių valandų kelionė arkliais po Turkijos kalnus prasidėjo kuo puikiausiai. Mus lydėjo du palydovai. Vienas vedlys kalbėjo rusiškai, kitas mokėjo angliškai. Arkliai ramūs. Nors plieskė kaitri Turkijos saulė, o termometras rodė per 30 laipsnių karščio pavėsyje, tvankuma nekamavo. Raminančiai veikė ir tyla, tvyranti kalnuose. Žinoma, tyla sąlyginė. Pietvakarių Turkijos kalnuose rugpjūčio mėnesį ištisą dieną be paliovos čirpia žiogai, svirpliai, vapsvos. Tą vabzdžių zyzimą drąsiai galima vadinti triukšmingu.

Draugiška pažintis su turkų slaptųjų tarnybų agentais

Deja, pasijodinėjimas Turkijoje nesibaigė laimingai – mus užpuolė bitės. Kas jas sunervino, sunku pasakyti. Tačiau kalnuose jų daug, nes turkai, be kita ko, verčiasi ir bitininkyste. Užpuolus bitėms, pasibaidė arkliai, kelios moterys nukrito nuo arklių, mums visiems teko trauktis kuo toliau.

Bitės sugėlė veidą, ir po kelerių valandų jau buvau panašus į vyrą, kuris nesėkmingai įsivėlė į muštynes. Tačiau įdomiausia tai, kas įvyko sugrįžus į Ičmelerą. Kurortiniame Ičmelero miestelyje uniformuotų policininkų beveik nepamatysi – nei dieną, nei naktį. Tik prie viešbučių, pažymėtų penkiomis žvaigždutėmis, kiaurą parą budi uniformuoti pareigūnai. Bet gatvėse ir paplūdimiuose policininkų nematyti. Juolab ginkluotų „bananais“ ir pistoletais. Ir vis dėlto Ičmelere jų knibždėte knibžda. Tik jie persirengę civiliais drabužiais ir visiškai nekrenta praeiviams į akis. Šią tiesą suvokiau, kai ištinęs sugrįžau į Ičmelerą. Iš karto prisistatė du poilsiautojams būdingus drabužius dėvintys vyrai. Kol neparodė pažymėjimų „security“, jie labiau priminė prekeivius. Abu buvo labai mandagūs, vienas kalbėjo rusiškai, kitas angliškai. Jie pasiteiravo, kas atsitiko. Kai paaiškinau, jog tikrai nebuvau sumuštas, jie tarsi lengviau atsipūtė. Dar ėmė klausinėti, kokiame viešbutyje gyvenu, iš kur atvykau.

Atsisveikinęs su rūpestingaisiais specialiųjų tarnybų darbuotojais, už kelių šimtų metrų vėl turėjau panašų susitikimą. Padėti buvo pasišovę jau kiti du „civiliai“. Jie irgi mandagiai teiravosi, gal mane, turistą, kas nors nuskriaudė. O už kampo kitoje gatvėje – dar toks pat susitikimas. Parėjęs į viešbutį, kuris nutolęs vos už kelių šimtų metrų nuo šiltos ir sūrios Egėjo jūros, dar kartą buvau mandagiai apklaustas. Šį sykį mano reikalais domėjosi pats viešbučio savininkas. Pasirodo, į viešbutį jau buvo paskambinę pirmieji mano sutikti policininkai.

Prisipažinsiu, ilsėdamasis Turkijoje karts nuo karto susimąstydavau, kaip turkams pavyksta Marmaryje bei Ičmelere, kur sezono metu ilsisi per 100 tūkst. turistų iš viso pasaulio, užtikrinti svečių ramybę. Naktimis čia veikia šimtai restoranų ir kavinių, diskotekų ir barų, tačiau nei girtų, nei mušeikų, nei kišenvagių nesutiksi. Galima vaikščioti kiaurą naktį atokiausiuose paplūdimiuose, ir niekas tavęs ten nei apiplėš, nei užpuls. O ir apie teroristus, kurie Stambule sprogdina bombas, nei Marmaryje, nei Ičmelere niekas nieko negirdėjo.

Marmaris ir Ičmeleras – tai tarsi rojaus kampelis, kur vieni kitiems nuolat šypsosi, kur sveikinasi visi su visais ir kur vienas į kitą kreipiasi „mano drauge“ („my friend“). Turkai turi tik vieną ydą: kartais jų paslaugumas pernelyg įkyrus, varginantis. Jie daugiau laimėtų, jei poilsiautojams santūriau pirštų savo prekes, suvenyrus, paslaugas.

Prašosi priimama į Europos Sąjungą

Kodėl pasakoju šią linksmą istoriją, nutikusią poilsiaujant pietvakarių Turkijoje? Turkija – galinga musulmoniška valstybė, priklausanti kariniam-politiniam NATO aljansui. Jos kariuomenė, lyginant su kitomis NATO narėmis, – viena iš stipriausių. Savo profesionalumu, gausumu bei ginkluote turkai NATO aljanse nusileidžia, regis, tik amerikiečių pajėgoms. Tačiau narystės NATO aljanse turkams šiandien neužtenka. Stambulas atkakliai beldžiasi į Europos Sąjungos duris. Tiesa, turkų prašymai priimti juos į Europos bendriją kol kas nesulaukė deramo ES vadovų dėmesio. Turkijos kandidatūra ES viršūnėse nuolat aptarinėjama, turkams nesakoma „ne“, tačiau oficialiojo Stambulo pastangos pristatyti Turkiją kaip šalį, vertą ES narės vardo, dar nesulaukia palaikymo. Apie Turkiją kaip ne itin tinkamą ES narę daugiausiai kalba Prancūzija ir Vokietija. O kokios pozicijos reikėtų laikytis Lietuvai? Ar užtektinai turime informacijos apie šią įspūdingą, perspektyvią musulmonišką valstybę? Juk paviršutiniškų, atsitiktinių kurortinių įspūdžių neužtenka, kad galėtume vienareikšmiškai pareikšti: „priimkite turkus į ES, nes jie, matote, mandagiai bendrauja su poilsiautojais iš Vakarų“. Tokiais atvejais reikia gilesnės, išsamesnės analizės.

Požiūris į Turkiją – atsargus, rezervuotas

Tikriausiai labai neapsiriksiu pasakęs, jog Lietuvos visuomenė į Turkiją žvelgia rezervuotai, su baime. Mes žinome, kad turkai kaltinami už armėnų tautos genocidą, kad turkai pykstasi su savo teritorijoje gyvenančiais kurdais, kad tarp turkų ir graikų vos neįsiplieskė rimtas karinis teritorinis konfliktas. Be to, turkai yra musulmonai. O žodis „musulmonai“ mums pirmiausiai asocijuojasi su terorizmu, fanatizmu, nepakantumu krikščionybei. Tokios baimės nėra visiškai iš piršto laužtos. Ir vis dėlto nejaugi turkai tokie baisūs? Ar tikrai jie negali tapti Lietuvos sąjungininkais? Bent jau geresniais sąjungininkais už prancūzus ir vokiečius, kurie akivaizdžiai pataikauja imperialistinių ambicijų neatsisakiusiai Rusijai? Šios mintys kilo lyginant Turkijos, Prancūzijos ir Vokietijos požiūrį į Rusiją. Skirtumai – akivaizdūs. Puikiai žinome, kad prancūzai ir vokiečiai daug kartų buvo įsivėlę į žiaurius karus su Rusija. Tačiau pasibaigus kariniams konfliktams, tiek Prancūzija, tiek Vokietija visuomet susidraugaudavo su savo buvusia priešininke. Šis psichologiškai sunkiai suvokiamas fenomenas akivaizdus ypač šiandien. Vokietija su Prancūzija, kaip, beje, ir Lietuva, priklauso tiek NATO, tiek ES. Vadovaujantis sveiku protu, prancūzams ir vokiečiams pirmiausiai turėtų rūpėti jų sąjungininkų lietuvių, latvių, estų reikalai ir tik paskui vadinamieji draugiški santykiai su Rusija. Tačiau Paryžius ir Berlynas, kai tenka rinktis Rusiją ar Baltijos kraštus, prioritetą visuomet atiduoda Maskvai.

Nedėkingumas amerikiečiams

Prancūzija ir Vokietija visada jautė sunkiai paaiškinamą palankumą Rusijai, o savo ilgametei sąjungininkei Amerikai dažnai demonstratyviai atsukdavo nugarą. Suskaičiuokime, kiek kartų oficialusis Vašingtonas padėjo prancūzams ir vokiečiams atsigauti tiek po Pirmojo, tiek po Antrojo pasaulinių karų. Pasverkime, kokią karinę, finansinę, humanitarinę, politinę pagalbą amerikiečiai teikė Europai „šaltojo karo“ su tuometine Sovietų Sąjunga laikais? Įspūdingi skaičiai, įspūdingi dydžiai. Akivaizdu, kad ir prancūzai, ir vokiečiai nebūtų politiškai, ekonomiškai atsigavę ir sutvirtėję be nesavanaudiškos amerikiečių pagalbos. Galų gale prisiminkime paskutinįjį Balkanų karą, subyrėjus buvusiai Jugoslavijai. Kas jį nuslopino? Be amerikiečių įsikišimo bei pagalbos, ES vadovams nebūtų pasisekę taip greitai sutramdyti besivaidijančių serbų, kroatų, albanų. Be amerikiečių pagalbos europiečiai vargu ar būtų išvengę ir Rusijos karinio įsikišimo. Juk rusai buvo labai aktyviai pasišovę ginti savo „brolius serbus“. Remiantis šių dienų pavyzdžiu, rusų kariškiai, įžengę į Balkanus, neskubėtų išeiti iš ten, kaip neskuba pasitraukti ir iš Gruzijos. Tačiau Paryžius ir Berlynas nejaučia jokio  dėkingumo gelbėtojams amerikiečiams? Reakcija – atvirkštinė. Kur tik įmanoma, Paryžius ir Berlynas kritikuoja Vašingtoną. Kritikuoja ir tada, kai amerikiečiai nusipelno kritikos, ir tada, kai amerikiečius reikėtų vien girti.

Vis daugiau tarpusavio nepasitikėjimo

Kodėl prancūzai ir vokiečiai nesijaučia skolingi amerikiečiams, labai įdomiai, giliai ir įtikinamai aprašyta Roberto Kagano knygoje „Apie rojų ir galią“. Ir tą knygą, ir keliolika recenzijų, pasirodžiusių lietuviškoje žiniasklaidoje, perskaičiau labai susidomėjęs. Buvo įdomu patirti, kokios pozicijos laikosi mūsų filosofai, politologai, žurnalistai. Taip, buvusios sąjungininkės JAV ir Europa vis labiau tolsta viena nuo kitos. R. Kagano knygą „Apie rojų ir galią“ recenzavęs filosofas Algirdas Degutis pavadino ją atskaitos tašku tiek Amerikoje, tiek Europoje, naujai apmąstant transatlantinių santykių dabartį ir ateitį. Pasak A. Degučio, savo įtaka, solidumu, aktualumu R.Kagano knyga pradeda prilygti Franciso Fukuyamos „Istorijos baigčiai“ ir Samuelio Huntingtono „Civilizacijų konfliktui“. „Mes čia, Lietuvoje, nuolat skelbiamės, kad žengiame į Vakarus. Bet ar Vakarai dar egzistuoja? Ar Vakarai vis dar išlieka kaip toji organizuojanti idėja, kuria pusšimtį metų rėmėsi Europos ir Amerikos užsienio politika?“ – retoriškai klausia filosofas. Juk R.Kaganas teigia, kad JAV ir Europa, šaltojo karo laikų sąjungininkės, dabar vis labiau tolsta viena nuo kitos, vis mažiau supranta viena kitą ir vis labiau skiriasi savo „strategine kultūra“. Negana to, jų santykiuose atsiranda vis daugiau tarpusavio nepasitikėjimo ir net priešiškumo.

Antiamerikietiškos nuotaikos

Štai tik keletas faktų, akivaizdžiai bylojančių rimtai pašlijus Amerikos ir Europos santykiams. „Farenheitas 9/11“, propagandinis filmas, nuožmiai puolantis prezidentą Džordžą V. Bušą, Kanų kino festivalyje sulaukė stulbinamos sėkmės – gavo pagrindinį šio festivalio prizą. Jį įteikiant filmo kūrėjui auditorija plojo stovėdama apie 15 minučių. Iš esmės tai buvo politinė demonstracija, nukreipta ne tik prieš Dž. V. Bušą, bet ir prieš Ameriką, nes filmo kūrėjas Europoje garsėja tuo, kad amerikiečius vadina bene kvailiausiais žmonėmis pasaulyje. Du Europos filosofai J. Habermasas ir Ž. Derida, nepaisant buvusio tarpusavio antagonizmo, 2003 m. vasarą paskelbė bendrą straipsnį, kuriame teigiama, jog milžiniškos demonstracijos Europoje prieš JAV karą Irake (vykusios 2003 m. kovo 15 dieną) byloja vieningos Europos atsiradimą. Ir tai yra iššūkis Amerikai. Dažnai sakoma, kad Dž. V. Bušas iššvaistė simpatijos kapitalą, kurį Amerika turėjo po Rugsėjo 11-osios išpuolio. Bet ar Amerika išties turėjo tą kapitalą? Kaip galėjo turėti, jeigu netrukus po Rugsėjo 11-osios garsus prancūzų filosofas Jeanas Baudrillardas galėjo pareikšti: „Jie tai padarė, bet mes to norėjome“. Ir jis šitaip pareiškė tada, kai Dž. V. Bušas dar nebuvo žengęs jokių ryškesnių politinių žingsnių.

Kas kvailesni: amerikiečiai ar europiečiai?

Skaitydamas šias ištraukas apie R. Kagano knygą dažnai norėjau ginčytis, prieštarauti, nesutikti. Ar tikrai amerikiečiai patys kvailiausi pasaulyje žmonės? Ar nereikėtų sakyti, kad  „kvailiausi žmonės pasaulyje yra europiečiai, nes jie, būdami silpni, nejaučia dėkingumo amerikiečiams ir atmeta amerikiečių globą“. Negaliu sutikti ir su posakiu, esą milžiniškos antiamerikietiškos demonstracijos Europoje byloja, jog atsirado vieninga Europa. Kvailiau ir nepasakysi. Kur ta vieninga Europa? Kuo remdamiesi tą tvirtina garbūs filosofai? Kur pažvelgsi, ten didžiausi nesutarimai tarp visų ES šalių. Nepriimtini man ir pasakymai, esą amerikiečiai – bedvasiai, o štai europiečiai – itin dvasingi. Nedvasingumo užtektinai visur – ir Amerikoje, ir Europoje.

Nebesuvienija net nauji iššūkiai

Europos aukštuomenė visada žvelgė iš aukšto ir su panieka į neva vartotojišką, komercinę, bedvasę Ameriką. Tačiau, kaip pastebi A. Degutis, paprasti europiečiai Ameriką visada mylėjo ir šią meilę demonstravo kojomis – masiškai migruodami į pasak jų, svajonių ir atvirų galimybių šalį. Masiniai protestai prieš JAV politiką yra naujas reiškinys – Europos elitas ir „masės“ susivienijo prieš Ameriką. Europoje atliktos viešosios nuomonės apklausos rodo, kad, daugelio europiečių įsitikinimu, JAV kelia didesnę grėsmę taikai pasaulyje nei Šiaurės Korėja ar Iranas. R. Kagano supratimu, net jei prezidentą Dž. V. Bušą pakeistų demokratas, tarpusavio nepasitikėjimas ir priešiškumas išliktų, nes jis kyla ne iš trumpalaikių politinių nesutarimų, bet iš stipresnio idėjinio Vakarų skilimo – skilimo, prasidėjusio nuo Berlyno sienos griuvimo. Netekusios jas vienijusio bendro priešo Sovietų Sąjungos – Europa ir JAV taip nutolo viena nuo kitos, kad dabar jų nesuvienija net naujas priešas – islamo fundamentalizmas. Kodėl? Juk imperialistinių tikslų siekusią SSRS pakeitė tų pačių ekspansinių tikslų besiekianti Rusija. Tad Ameriką ir ES šiandien turėtų vienyti net du bendri priešai.

Roberto Kagano versija

R. Kaganas teikia originalų šio reiškinio paaiškinimą: JAV, kuri išvadavo Europą nuo fašizmo ir po Antrojo pasaulinio karo prisiėmė Europos gynimo nuo komunizmo naštą, padėjo Europos žemyne susikurti kantiškajam „amžinosios taikos“ pasauliui, netgi rojui, kurio gyventojai, sugriuvus komunizmui, pradėjo įsivaizduoti, jog pasaulyje jiems neegzistuoja rimtų grėsmių ir kad visos grėsmės, jeigu tokių kyla, galiausiai kyla dėl JAV arogancijos tarptautinėje arenoje. Paradoksaliai pats globėjas virto grėsmės šaltiniu. R. Kagano išvados nėra optimistinės, nes skirtingos pasaulio vizijos, kuriomis vadovaujasi Europa ir Amerika, nerodo jokių suartėjimo ženklų. Taigi R. Kaganas mano, jog Europa elgiasi taip pat kvailai, kaip ir paauglys, bandantis atsikratyti tėvų globos. Paaugliui atrodo, kad jis jau užtektinai sutvirtėjo ir gali išsiversti be tėvų patarimų, rūpesčio. O iš tiesų čia pat sužlugtų, bent trumpam atsidūręs be tėvų paramos. O juk Europa išties panaši į tą beginklį, pasaulio pavojų nepažįstantį, tačiau ambicingą, labai geros nuomonės apie save paauglį. Bent akimirkai įsivaizduokime – nėra Amerikos. Nėra ir nebus. Sunku ir įsivaizduoti, kas tada dėtųsi pasaulyje. Žinoma, prognozės – itin nedėkingas užsiėmimas, bet, manau, Lietuvos, Latvijos ir Estijos likimas čia pat būtų nulemtas. Mes vėl atsidurtumėme Rusijos glėbyje. Gruzija – taip pat. Kaliningrado srityje rusai ir vėl dislokuotų atominį ginklą, kuriuo šantažuotų mažiausiai visą Rytų ir Vidurio Europą. O Balkanuose vėl kiltų kariniai konfliktai tarp pagrindinių buvusios Jugoslavijos tautų. Irakas, Šiaurės Korėja, Iranas tikrai pasigamintų po keletą atominių bombų. O neva dvasingoji, vieningoji Europa pasirodytų esanti ant molinių kojų stovintis milžinas, niekaip nesugebantis nei pasipriešinti, nei atsispirti.

Turkija niekada nesibičiuliavo su Rusija

O dabar įsivaizduokime, jog į ES priimama Turkija. Lietuvai būtų lengviau ar sunkiau? Kol kas įmanomos tik spėlionės. Su Rusija ši šalis ne sykį kariavo. Tačiau, skirtingai nei prancūzai ir vokiečiai, turkai niekad nesibičiuliavo su buvusiu savo priešininku – Rusija. Todėl galima manyti, jog tapusi pilnateise ES nare Turkija nepuls draugauti su Kremliumi. O jeigu taip tikrai atsitiktų, Turkija galėtų tapti parama Lietuvai, Latvijai ir Estijai, ginčijantis su Vokietija ir Prancūzija dėl požiūrio į Vladimiro Putino ir Dmitrijaus Medvedevo valdomą Rusiją. Šis momentas labai svarbus. Svarbūs, žinoma, ir kiti aspektai. Skirtingai nei dauguma europiečių, turkai žymiai religingesni, pamaldesni ir todėl – dvasingesni. Kas giliai tiki Dievą, negali būti nedvasingas. Religija žmogui suteikia padorumo, tvarkingumo. Kalbos apie islamišką fundamentalizmą, kuris neva būdingas Turkijai, – aiškiai perdėtos. Religiniai fanatikai Turkijoje neturi įtakos nei prezidentui, nei politikams, nei kariuomenei. Galų gale priklausydama NATO aljansui Turkija jau įrodė savo palankumą bendražmogiškoms vertybėms. Turkijoje moterys vis dažniau tampa solidžių firmų, gamyklų vadovėmis,  parlamentarėmis, žurnalistėmis, tad kalbos, esą Turkijoje pažeidžiamos moterų teisės, – vargu ar pagrįstos. Skirtingai nei prancūzai ir vokiečiai, turkai yra sparčiai auganti nacija. Teko girdėti net tokių palyginimų: per savo gyvenimą prancūzas ar vokietis pakeičia kelias dešimtis automobilių ir tuo labai didžiuojasi, o turkas didžiuojasi tuo, kad per savo amžių užaugino keliolika vaikų.

Tad dar visiškai neaišku, ko Lietuvai reikėtų labiau bijoti: ar save labai dvasingais, stipriais ir perspektyviais laikančių prancūzų, vokiečių, ar į ES duris besibeldžiančių musulmonų turkų, kurie prioritetą visuomet atiduoda ne automobilių pirkimui, bet vaikams? Prieš turkų narystę ES nusiteikusių šalių esama ir daugiau, ne tik prancūzai ir vokiečiai. Bet kas lemia tą priešiškumą? Ar tik ne konkurencijos baimė? Vienas žymus turkų politikas ir rašytojas (dabar neprisimenu jo pavardės) Europą apibūdino kaip senstantį, silpstantį, tikėjimą tikromis vertybėmis praradusį žemyną, kuriam verkiant reikia turkiško jaunatviškumo, dinamizmo ir religingumo.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija