„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2008 rugsėjo 10 d., Nr.14 (173)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Dialogo paieškos agresijos akivaizdoje

Giedrius Grabauskas-Karoblis

Rugpjūtį atsiskleidė dabartinės Europos trapumas, suvokėme, kad padėtis gali greitai keistis, kad tariamas stabilumas gali susvyruoti per kelias dienas. Rusijai vykdant agresiją prieš nepriklausomą Gruzijos valstybę, Europos Sąjunga susiskaidė – susiformavo kelios stovyklos ir net realios grėsmės akivaizdoje nesugebėta susivienyti. Artimiausi Rusijos sąjungininkai, vadovaujami Italijos, pateisino Rusijos veiksmus; nuosaikiųjų valstybių grupė, vadovaujama Vokietijos, buvo linkusi į kompromisinius sprendimus, švelnius pagrūmojimus Rusijos atžvilgiu. Dalis ES šalių, tarp kurių Didžioji Britanija, Lenkija, Lietuva ir kitos valstybės, užima ryžtingą poziciją, reikalauja imtis prieš Rusiją sankcijų ir realių veiksmų Gruzijai padėti. Didelė šios valstybės dalis yra okupuota Rusijos kariuomenės. Koks Lietuvos vaidmuo šiame konflikte, kokia klostosi padėtis ES ir Rusijos dialoge? Ir kokios dabar vykstančių procesų priežastys, žvelgiant į praeitį ir dabartį iš laiko perspektyvos?

Tai, kad Rusija per paskutinius aštuonerius metus iš esmės pasikeitė, yra akivaizdus faktas. Bet šioje situacijoje kol kas vertėtų panagrinėti kitos pusės – Europos Sąjungos, kuriai jau ketverius metus priklauso ir Lietuva, strategiją Rusijos agresijos akivaizdoje. Kremliaus pozicija darosi vis agresyvesnė, ypač nuo 2006 metų, kai sustiprėjo ,,energetinės politikos“ strategija, tapusi esminių užsienio politikos įrankiu, kai buvo imtasi žiaurių priemonių prieš užsienyje gyvenančius politinius emigrantus (2006 metų pabaigoje Londone nužudytas A. Litvinenka, 2007 m. birželį bandyta nužudyti kitą Londone gyvenantį emigrantą B. Berezovskį, kėsintasi ir į Prancūzijoje gyvenantį politinį emigrantą, žurnalistą A. Limarevą.) Tam, kad Rusijos veiksmai sulauktų ryžtingo atsako, reikia efektyvios Rusijos sulaikymo strategijos.

Dabartinės Europos Sąjungos lyderės formavosi XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje. XIX amžiaus pabaigos Prancūzija priminė šių dienų Lietuvą. Tai buvo valstybė, per kurią ritosi nesibaigiančios politinių skandalų bangos, persipynė politika ir kriminalas. To meto Prancūzija buvo tipiška oligarchinė respublika. Vadinamoji Dreifuso byla suskaldė šalį į ,,dreifusininkus“ ir ,,antidreifusininkus“. Dreifusas vis dėlto  buvo išteisintas ir po kelerių metų įnirtingų batalijų triumfavo teisingumas. Nors padėtis Prancūzijoje 1900-1940 metais ir buvo permaininga, šalis nenukrypo nuo demokratijos kurso. Ir kaimyninė Italija tuo metu buvo paskendusi aršiose politinėse batalijose, tačiau joje nuo 1920 metų įsivyravo anarchija. Nuo 1922 metų įsigalėjęs Musolinio režimas vykdė fašistinę politiką, persekiojo kitaminčius. Ko gero, stabiliausia tuo laikotarpiu buvo Didžioji Britanija, kurios vyriausybė prieškariu užėmė stiprią ir savarankišką poziciją, priešinosi grobuoniškiems SSRS ir nacistinės Vokietijos kėslams.

Dabar Italija yra pagrindinė Rusijos advokatė Europos Sąjungoje. Korumpuota S. Berluskonio vyriausybė artimai bendradarbiauja su V. Putino vyriausybe. Ciniškai skamba Italijos užsienio reikalų ministro F. Fratinio siūlymas sudaryti „tarptautinę komisiją, kuri išsiaiškintų karo Gruzijoje priežastis“. Po to, kai iš prezidento posto pasitraukė Ž. Širakas, Prancūzijos pozicija jau nutolo nuo Kremliaus įtakos. N. Sarkozy laviruoja tarp didžiųjų valstybių – Rusijos ir JAV – interesų, miglotais ir nekonkrečiais pasisakymais bandydamas išlaikyti neutralumą. N. Sarkozy pasiūlytas taikos planas, kuriam vėliau pritarė D. Medvedevas, buvo kompromisinis. Tačiau dabar jau abejojama šio plano veiksmingumu. Didžiosios Britanijos vyriausybė laikosi nuoseklios pozicijos, kritikuoja Rusiją dėl jos veiksmų Gruzijoje, periodiškai pasmerkdama Rusijoje dažnai pasitaikančius žmogaus teisių pažeidimo atvejus, opozicijos persekiojimą. Didžiosios Britanijos premjeras G. Braunas ir užsienio reikalų ministras T. Milingtonas nuo pat Rusijos agresijos prieš Gruziją pradžios ragino nutraukti karo veiksmus, išvesti rusų karines pajėgas iš šios nepriklausomos valstybės teritorijos. Ir paskutiniame ES forume šios šalies lyderiai pasisakė už sankcijas prieš Rusiją, kuri nesilaiko net nuosaikaus šešių punktų taikos plano.

O kaip į ES ir Rusijos santykius bei Rusijos karinę agresiją prieš Gruziją žiūrima kaimynėse šalyse, priklausančiose ES? Pagal neseniai atliktas visuomenės apklausas, 53 proc. lenkų mano, kad Rusija turi būti nubausta už karą  su Gruzija. Panašios nuotaikos vyrauja ir Estijoje, tik čia, kadangi gyvena nemažai rusakalbių, mažesnis griežtai prieš Rusiją pasisakančiųjų procentas: pagal visuomenes apklausas, Estijoje už sankcijas Rusijai pasisako 40 proc. vietos gyventojų. Artimos Rusijos sąjungininkės Baltarusijos vadovo A. Lukašenkos pozicija šį kartą kiek stebina. Lukašenka pareiškė: „Gruzijos krizė gali sustiprinti NATO pozicijas. Tiesioginė šio konflikto pasekmė bus didelis NATO karinių ir politinių pozicijų sustiprinimas. Ir visa tai vyks netoli mūsų valstybinių sienų“. Matyti, kad Lukašenka ir kiti Baltarusijos režimo lyderiai bando žaisti dvigubą žaidimą ir norėdami sušvelninti šiuo metu Baltarusijai taikomas tarptautines sankcijas atvirai nepalaiko Kremliaus pozicijos Abchazijos ir Pietų Osetijos pripažinimo klausimu bei flirtuoja su Vakarais.

Dabartiniuose ES ir Rusijos santykiuose svarbus ir Jungtinių Amerikos Valstijų vaidmuo, JAV administracijos bei įtakingų šios valstybės politikų užimama pozicija. Rugsėjo 5 dieną Respublikonų partijos kandidatas į prezidento postą D. Makeinas pareiškė: „Rusija mėgina atkurti imperiją ir iš esmės nutolo nuo demokratijos idealų. Gruzijai reikia mūsų solidarumo ir maldų“. Kalbėdamas apie JAV poziciją, jis teigė: „JAV negali nematyti agresijos ir ryškių tarptautinės teisės pažeidimų“.

Žvelgiant į dabartinę Rusiją, iškyla klausimas, kur šios didžiulės valstybės problemų ir grėsmių šaknys. O jos siekia senus laikus. Gal šįkart neverta nagrinėti Ivano Rūsčiojo valdymo laikotarpio, tačiau būtent tada prasidėjęs ciniškas požiūris į nuosavybę, brutalus elgesys su opričninai (dabartinės FSB protėvio) neįtikusiais žmonėmis nustatė ir tam tikras ateities gaires. XIX amžiuje Rusijos imperijoje plito antisemitizmas, lietuvių, lenkų ir kitų pavergtų tautų persekiojimas tautiniu ir religiniu pagrindu. XIX amžiaus pabaigoje paplito žydų grėsmės mitas, vadinamieji „Siono išminčių protokolai“, kuriais remiantis buvo persekiojami žydų tautybės asmenys, rengiami žydų pogromai. Jie vyko daugelyje imperijos vietų, išskyrus Gruziją, Latviją ir Lietuvą. Vėliau komunistinėje Stalino imperijoje buvo pasmerktos ir įrašytos į „juodąjį sąrašą“ ištisos tautos – vokiečiai, graikai, čečėnai, ingušai, balkarai, kalmukai, korėjiečiai, Krymo totoriai, turkai. Šios tautos buvo negailestingai ištremtos iš savo gyvenamų teritorijų į Sibirą ir Vidurinės Azijos respublikas. Iš Lietuvos, Latvijos, Estijos, Ukrainos ir kitų vietų daugybė žmonių buvo ištremti kaip „liaudies priešai“ ar „buržuaziniai nacionalistai“. Dabartiniu metu Rusijoje ir toliau laikomasi nuo senų laikų prigijusių taisyklių,  kurstomaksenofobija. Per aštuonerius metus į priešiškų tautų sąrašą pateko bent kelios tautos – čečėnai, gruzinai, estai, ingušai.

Rusijos valdžios pozicija atvirai imperialistinė. Dabartinė smurto ir klastos politika gerokai skiriasi ir nuo Rusijos valdžios pozicijos pirmojo Čečėnijos karo metu (1994-1996 metais). Nors šis karas Vakaruose buvo vadinamas „vidiniu karu“, o pačioje Rusijoje „specialia operacija“, prieš užsitęsusius karo veiksmus pasisakė ir kai kurie B. Jelcinui artimi asmenys, Maskvoje ir kituose miestuose vykdavo gana gausios akcijos, nukreiptos prieš Čečėnijos karą, dalis laikraščių publikuodavo prieš šį karą nukreiptus straipsnius. Pagaliau spaudžiant visuomenei, žiniasklaidai ir prieš karą pasisakant kai kuriems įtakingiems valdžios veikėjams, 1996 metų rugpjūtį pirmasis Čečėnijos karas buvo nutrauktas, rusų kariuomenė pasitraukė iš šios respublikos teritorijos. Tai kodėl dabar, vykstant Rusijos karinei agresijai prieš Gruziją, padėtis radikaliai skiriasi? Per paskutinius dvylika metų Rusija iš esmės pasikeitė, visiškai nukrypo nuo demokratijos kurso į totalitarizmą. Esminių permainų atskaitos taškas – 1999-2000 metų sandūra. Rusijoje funkcionuojanti sistema vis labiau primena sovietmetį. Vietoj tada veikusio komjaunimo dabar egzistuoja garsiosios ,,Naši“ ir „Molodaja gvardija“ organizacijos. Skirtumai tarp šių gausių bendrijų, vienijančių jaunimą nuo 16 iki 26 metų, yra minimalūs. Tiesiog „Naši“ organizaciją įkūrė pagrindinis Kremliaus ideologas Vladislavas Surkovas, o ,,Molodaja gvardija“ krikštatėvis yra artimiausias Putino bendražygis Igoris Sečinas. Vietoj visagalės kompartijos susikūrė partija „Vieningoji Rusija“ (VR, Jedinaja Rosija). Rusijos srityse ir miestuose veikiantys šios partijos komitetai jau dubliuoja valdžios funkcijas. Merai provincijos miestuose dažnai lieka trečiaeilėmis figūromis – po vietos FSB vadovo, vietos VR partijos komiteto vadovo ir faktiniais kai kurių rajonų valdovais esančių vietos oligarchų ar kriminalinių lyderių. Šiais metais Maskvoje įkurta ir partinė mokykla, kurią įkūrė valdančioji „Vieningosios Rusijos“ partija. Įdomi detalė – šios mokyklos mokslo programoje į privalomos literatūros sąrašą greta drastiškus valdymo metodus bei klastos politiką propaguojančio N. Makiavelio raštų įtraukti ir sovietmečiu už nepageidaujamas idėjas iš šalies ištremto filosofo N. Berdiajevo kūriniai, šmaikštūs pasakojimai apie Rytų išminčiaus Chodža Nasredino nuotykius ir Kremliui artimų ideologų A. Dugino bei A. Averjanovo knygos. Dabar jau kalbama, kad artimiausiu metu partinės mokyklos bus atidarytos ir kitose vietose – Peterburge, Jekaterinburge, Krasnojarske.

Peržvelgiant Lietuvos reakciją į įvykius Gruzijoje bei Europos Sąjungos ir Rusijos santykių peripetijas, svarbu aprėpti visą vaizdą. Daugelis apžvalgininkų, kai kurie politikai ir didelė visuomenės dalis palaiko Gruziją, smerkia Rusijos agresiją ir stebisi Europos Sąjungos neryžtingumu. Bet yra ir kitokia pozicija – nemažai politikų linkę nepalaikyti nė vienos pusės ir bet kokia kaina išlaviruoti ties „auksiniu viduriu“ – juk Lietuva priklausoma nuo Rusijos dujų, tad kam tampyti katiną už ūsų? Kai kurių Lietuvos apžvalgininkų reakcija gana slidi ir dviveidė. Tampa madinga tvirtinti, kad abi pusės neteisios – kad Rusija „perlenkė lazdą“ remdama separatistines respublikas, bet neteisi ir Gruzija, remiama Jungtinių Amerikos Valstijų. Toliau jau postringaujama, kad dabartinė ES pozicija tokia, kokia ir turi būti – nuosaiki ir pragmatiška. Kai kurių politinių jėgų lyderiai paskelbė kompromisinius, aptakius pareiškimus dėl Rusijos karinių veiksmų Gruzijoje. Aiškiai ir atvirai prieš Gruzijos okupaciją pasisakė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija, kuri organizavo daugelį akcijų Gruzijai paremti.

Bet kodėl Kremliaus melo mašinai pavyksta įtikina mūsų tautiečius? Prokremliškos melo ir klastos technologijos kūriniai Lietuvoje turi gerą paklausą. Nors „Nikolo M“ ir panašių ,,juodųjų technologų“ sukurti pramanai gana primityvūs, tenka pripažinti, kad jie gana puikiai veikia mūsų krašte, prigyja tarsi sėklos gerai paruoštoje dirvoje. Pagrindinių šio populiarumo priežasčių reikia ieškoti politinėje kultūroje – tiek Rusijos, tiek Lietuvos politinės kultūros lygis gana panašus. Abiejų kraštų visuomenėse yra daug abejingumo, politinio cinizmo apraiškų. Rusų filosofas N. Berdiajevas savo laiku tvirtino, kad svarbiausias „rusiško komunizmo“ tikslas buvo nuslopinti žmogaus prigimtį, išmušti tai, kas tikra ir amžina – tradicines tikėjimo ir tiesos vertybes, įskiepyti abejingumą, pakantumą klastai ir melui. Stebina didelės Seimo narių grupės iniciatyva organizuojant kreipimąsi į Konstitucinį Teismą, neva pagal Lietuvos Konstituciją nevalia pasikviesti pagalbon užsienio kariškių netgi priešų užpuolimo atveju. Taip siūloma karinės agresijos atveju iš anksto pasiduoti. Šį kreipimąsi pasirašė A. Pekeliūnas, A. Bosas, E. Klumbys, R. Ačas, L. Graužinienė, R. Kšanienė, J. Veselka, V. Draugelis ir kai kurie kiti Seimo nariai. Iš viso šį kreipimąsi pasirašė 31 Seimo narys, priklausantis Darbo, „Tvarkos ir teisingumo“ bei Valstiečių partijoms. Šiuo metu dažnai radijo ir televizijos laidose pasisakančio LDDP laikų užsienio reikalų ministro P. Gylio pozicija yra atvirai prokremliška. Anot P. Gylio, Lietuvoje kurstoma rusofobija „Rusiją pateikia kaip blogio imperiją, o tai neteisinga“. Tokie politikai veikia 1940 metų Lietuvos komunistų ir „pažangiųjų inteligentų“ dvasioje, jų veikla primena J. Paleckio, A. Sniečkaus, L. Giros veiksmus, kai jų išdavystės atvėrė kelius tariamam „savanoriškam“ įsijungimui į „draugišką SSSR tautų šeimą“. Istorijos raida rodo, kad išdavikų būta visais laikais, tik skirdavosi tų parsidavusių žmonių įtaka bei jų veiklos galimybės. Komentuodamas tokias kontraversiškas pozicijas filosofas, VDU profesorius L. Donskis sakė: „Reikia atskirti du dalykus. Rusofobai yra žmonės, kurie niekina rusų tautą ir rusų kultūrą. Bet kritiška pozicija Rusijos valstybės atžvilgiu yra visai kas kita. Jei valstybė nesilaiko tarptautinės teisės, griežta tokios valstybės kritika neturi nieko bendro su panieka tautai“.

Aktualus ir dar vienas esminis klausimas – ar NATO šalių kariuomenės skubėtų į pagalbą Lietuvai ir kitoms Baltijos šalims, jei jas pultų Rusija? Tai klausimas, į kurį neturime aiškaus atsakymo. Dabartinė Lietuvos krašto apsaugos sistema nepajėgtų ilgesnį laiką priešintis Rusijos kariuomenei, tad vienintelė viltis, kad į pagalbą atskubėtų NATO kariškiai. Prieš kurį laiką Vilniuje viešėjęs NATO jungtinių pajėgų vadas generolas E. Rammsas tvirtino, kad NATO turi Baltijos valstybių gynimo planą. Neverta tikėtis pagalbos iš kitur – reikia keisti ir sustabarėjusią Lietuvos krašto apsaugos sistemą, realiai įgyvendinti teritorinės gynybos principus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija