„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2009 m. balandžio 8 d., Nr.7 (186)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

G-20 forumas globalios krizės akivaizdoje

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Balandžio 2–3 dienomis Londone vyko dvidešimties ekonomiškai stipriausių pasaulio valstybių lyderių susitikimas, kuriame buvo svarstoma, kaip atkurti pasaulio finansų sistemą, pristabdyti gamybos nuosmukį, kylančią bedarbystę, kovoti su skurdu bei reformuoti tarptautines finansų institucijas.

Pasaulio galingųjų sąskrydis, vykęs rytiniame Londone, „ExCel“ parodų centre, kai kurias miesto dalis pavertė sustiprinto saugumo zonomis. „Esu eilinis klerkas, ne teroristas. Kodėl per pastarąsias penkias dienas aš turiu nešiotis pasą ir banko sąskaitos lapą su namų adresu, jei einu į parduotuvę nusipirkti duonos?“ – neslėpdamas nepasitenkinimo sakė už pusės kilometro nuo „ExCel“ komplekso gyventis 36 metų Danielis Hartnetas. Liko nusivylę ir vietinių barų, restoranų ir parduotuvių savininkai. Verslininkai tikėjosi gerai užsidirbti iš šią miesto dalį užplūdusių tūkstančių žurnalistų ir pareigūnų, tačiau Didžiosios Britanijos saugumo tarnybos paprašė jų tomis dienomis visai nedirbti. Policijos kordonai ir metalinės užkardos juosė didžiulius Londono plotus. Tvarkai palaikyti mieste pasitelkta 9 tūkstančiai policijos pareigūnų, daug saugumo darbuotojų. Skotland Jardo kieta taktika pasiteisino – ji padėjo išvengti didesnių susirėmimų gatvėse su kaukėtais, juodais drabužiais vilkinčiais anarchistais. Policininkai toleravo hipių užmojus grafiti išpiešti Centrinio banko sieną, tačiau tie patys policijos būriai panaudojo jėgą, kai anarchistai bandė įsiveržti į „Royal Bank of Scotland“ banką, 25 maištininkai buvo suimti.  Žalieji pareiškė esantys nusivylę, nes tikėjosi, kad G20 forume bus svarstomos esminės ekologijos problemos, o pagrindinis didžiųjų valstybių vadovų dėmesys buvo skirtas pasaulinės krizės sukeltų problemų sprendimui.

Didelio dėmesio susilaukė JAV prezidento Barako Obamos viešnagė Londone. Po Londoną B. Obama važinėjo 36 limuzinų kortežu ir skraidė sraigtasparniu. Šioje pirmoje diplomatinėje misijoje į Europą naująjį JAV vadovą lydėjo 200 saugumo darbuotojų, per 300 JAV Valstybės departamento pareigūnų.

Į G20 susitikimą pasaulio lyderiai susirinko esant labai prastai padėčiai pasaulio finansų rinkose. „Globaliai problemai reikia globalių sprendimų“, – teigė Didžiosios Britanijos premjeras Gordonas Braunas.

Šio forumo nutarimai gali nulemti liberalaus kapitalizmo krachą. Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Prancūzijos prezidentas Nikolia Sarkozy pateikė nemažai pasiūlymų, kaip stabilizuoti krintančią pasaulio ekonomiką. Nuspręsta skirti 5 trilijonus dolerių pasaulio ekonomikai gaivinti. Ši suma bus skiriama iki 2010 metų pabaigos.

Apskritai Londono forumo rezultatai vertinami teigiamai. Artimiausiu metu žadama paskelbti šalių, vardinamų „mokesčių rojumi“, sąrašas. Mokesčių rojaus šalimis vardinama Dominikos Respublika, Kipras, Kaimanų salos, Olandijai priklausanti Arubos sala ir dar nemažai savarankiškų valstybių ir autonominių regionų. Nuspręsta, kad „mokesčių rojaus“ sąlygos gerokai kenkia daugelio valstybių finansų sistemai, nes sudaro prielaidas šešėlinės ekonomikos veiklai ir mokesčių vengimui, tad nuspręsta imtis priemonių prieš tokias valstybes ir iš pradžių įspėti jas panaikinti tokias sąlygas. Rengiamasi reformuoti Tarptautinį valiutos fondą – šio fondo struktūra bus pertvarkyta, be to, sutarta, kad fondas turi turėti daugiau lėšų.

G. Braunas, apibendrindamas G20 forumo rezultatus, pareiškė: „Mes pasiekėme esminius susitarimus ir sukūrėme pasauli ekonomikos gaivinimo planą“. Forumo rezultatais buvo patenkintas ir Prancūzijos lyderis N. Sarkozy, kuris prieš susitikimą buvo skeptiškai nusiteikęs. Jis pareiškė: „Susitikimo rezultatai viršijo mano lūkesčius“.

G20 – tai dvidešimties ekonomiškai pajėgiausių pasaulio valstybių forumas, į kurį įeina ir Europos Sąjunga, kaip daugelį Europos valstybių jungianti bendrija. Pirmoji G20 konferencija vyko 1999 metų gruodžio 15–16 dienomis Berlyne. Jos iniciatoriai buvo septynių valstybių (Prancūzijos, Vokietijos ir dar penkių Europos valstybių) lyderiai. Vėliau G20 branduolį sudarė dvidešimt stiprių ir ekonomiškai nepriklausomų pasaulio valstybių. Į šį dvidešimtuką įeina Australija, Argentina, Brazilija, Didžioji Britanija, Vokietija, Indija, Indonezija, Italija, Kanada, Kinija, Meksika, Rusija, Saudo Arabija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Turkija, Prancūzija, Pietų Afrikos Respublika, Pietų Korėja, Japonija ir Europos Sąjungos bendrija.

Krizei plečiantis skurdas sparčiai auga ne tik Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos valstybėse, bet ir kai kuriose Europos valstybėse. Daugiausiai gyventojų turinti Afrikos valstybė Nigerija susiduria su didžiulėmis problemomis, šalies biudžete labai trūksta lėšų. Nors ši šalis yra viena pagrindinių pasaulio naftos eksportuotojų ir turi didžiulius dujų išteklius, ji gerokai atsilieka nuo kai kurių kitų Afrikos valstybių, kurios neturi tokių įspūdingų gamtos išteklių. Štai Pietų Afrikos Respublika ir Botsvana nejaučia krizės. Bendrojo vidaus produkto (BVP) lygis šiose valstybėse siekia 13 tūkstančių dolerių vienam gyventojui, nors bedarbystės lygis čia gana aukštas, tačiau jis kur kas mažesnis nei Nigerijoje. Krizę labai stipriai pajuto Rusija, Ukraina, Moldova, Makedonija, Serbija. Rusijos ir Ukrainos ekonomika tarpusavyje yra labai susijusios, tarp šių valstybių vykstantys „dujų karai“ ir protekcionizmu paremta ekonomika daro neigiamą poveikį. Nuo 2000 metų Rusijoje įsivyravę valdžios centralizacijos procesai daro neigiamą poveikį Rusijos ekonomikai. Regionų iniciatyvos stabdomos, Kremlius siekia kontroliuoti visus esminius sprendimus. 1993–2000 metais kai kuriose Rusijos srityse (Buriatijoje, Kalmukijoje, Baškirijoje, Altajaus krašte) egzistavo vadinamosios ofšorinės zonos. Šiuose regionuose registruotoms bendrovėms buvo taikomas mažesnis pelno mokestis, egzistavo ir kitos mokesčių lengvatos. Jos buvo panaikintos, tačiau jokių didesnių teigiamų ženklų ekonomikoje nepastebėta. Nuo 2000 metų Rusijos valdžios pagrindinis tikslas – sudaryti prielaidas, kad finansinių srautų kontrolę perimtų saugumiečių klanai.

Moldova susiduria su didelėmis ekonominėmis ir socialinėmis problemomis, tačiau praeityje yra buvę ir blogesnių laikų. 1990–2002 metais Moldovoje greta oficialios egzistavo ir alternatyvi valdžia. Šalį įtakos zonomis buvo pasidaliję šeši kriminaliniai autoritetai, vadinamieji „įteisinti vagys“ (vory v zakonie). Tarp Europos Sąjungos valstybių skurdžiausios šalys yra Bulgarija, Latvija ir Lietuva. Bulgarijos energetika visiškai priklausoma nuo Rusijos, Rusija kontroliuoja dujų tiekimą į Bulgariją, be to, ir vietos naftos perdirbimo gamykla priklauso „Lukoilui“.

Vis dėlto pravartu pažvelgti į išsivysčiusių šalių patirtį, kaip jos tvarkosi su problemomis ir kaip sugeba išlaikyti gana aukštą pragyvenimo lygį.  Štai palyginus netoliese esanti Suomija laikosi neblogai. Krizės požymių yra, tačiau lyginant su padėtimi Latvijoje ar Lietuvoje, tai tik smulkmenos. Suomiai prisimena 1991–1993 metų krizę, kai padėtis buvo kur kas prastesnė. Nemažai įmonių bankrutavo, o kai kurios įmonės, norėdamos išsilaikyti, mažino gamybos apimtis ir atleido iki 30 procentų darbuotojų. Bedarbystės lygis tada jau siekė 17 procentų. Suomiai tikisi, kad nebus pasiektas prieš keliolika metų buvusios krizės lygis. Bedarbių šalyje ir dabar yra 10 procentų, tai gana daug palyginus su kitomis Skandinavijos valstybėmis (Švedijoje bedarbių yra 7,5 procento, Norvegijoje – 6,3 procento).

Kad krizės akivaizdoje skirtingose šalyse padėtis smarkiai skiriasi, iliustruoja dviejų G20 bendrijai priklausančių kaimyninių šalių – Italijos ir Prancūzijos pavyzdys. Italija susiduria su labai rimtomis problemomis: bankrutuoja tūkstančiai smulkių firmų, stambūs koncernai mažina gamybą ir atleidžia 10–20 procentų darbuotojų. Italai kaltina S. Berluskonio vyriausybę, kad pastaroji nesiima antikrizinių priemonių. Balandžio 4 dieną Romoje šimtai tūkstančių žmonių išėjo į gatves protestuodami prieš ministro pirmininko S. Berluskonio politiką. Masinėse eitynėse ir mitinge dalyvavę darbininkai, valstiečiai, inteligentijos atstovai, pensininkai, studentai atvyko iš visos Italijos, iš Neapolio krašto, Apulijos, Florencijos, Milano. Kai kurie protestuotojai net nešė šūkius su užrašais „Berluskonis – naujas Musolinis“.

Prancūzijoje didelio nuosmukio išvengta, vyriausybė skyrė dideles pinigų sumas krintančiai ekonomikai gaivinti. Prie geresnės padėties daug prisideda ir aktyvi vietos profsąjungų veikla. Profsąjungų spaudžiama valdžia atsisakė socialinių programų karpymo ir šioms programoms fiksuoti paskyrė lėšas, kurios buvo numatytos kai kurių valdžios įstaigų bei stadionų statybai.

Kitų dviejų G20 bendrijos šalių – Lotynų Amerikos valstybių Argentinos ir Brazilijos pavyzdžiai irgi liudija skirtingą padėtį. 1999–2004 metais Argentiną buvo apėmusi gili ekonominė ir finansinė krizė. Šalyje bankrutavo keletas bankų, žlugo kai kurios stambios įmonės, sparčiai augo bedarbių skaičius. Prezidentas Nestoras Kiršneris į valdžią atėjo pačiame krizės įkarštyje – 2002 metais. N. Kiršneris ir šalies vyriausybė ėmėsi ryžtingos ekonomikos gelbėjimo strategijos. Kelios stambios įmonės buvo nacionalizuotos, kai kuriose įmonėse valstybė perėmė 30–35 procentus akcijų ir daug prisidėjo prie ekonomikos gaivinimo. Brazilijoje, kurioje klesti monopolijos, didelė korupcija, padėtis kur kas prastesnė. Sparčiai auga bedarbystė, nusikalstamumas, biudžetas daug lėšų netenka dėl korumpuotų politikų veiklos.

Apžvalgininkas Rimantas Meškėnas, komentuodamas pasaulinės krizės pasekmes, teigia: „Šiandien aišku viena, kad gyvenimas atgytų, pereitų į naują pakopą, mums reikia naujų, pasitikėjimu grįstų santykių. Tačiau toks santykis bus galimas tik tada, kai atsisakysime monopolinių svertų ir manipuliacijų. Pasaulį apėmusi krizė šiandien verčia įsiklausyti į naujų įžvalgų, tapusių vien kultūrinėmis dekoracijomis prasmę, verčia pripažinti neracionalias dvasinio lygmens kategorijas ir joms paklusti, nes priešingai elgtis tampa akivaizdžiai nepragmatiška. Ši krizė greitai padėjo suprasti, kad Rusija negali linkėti griūties Amerikai, o Europa – klaidų Rusijai ir t. t. Tai neįprastas ir mažai ką bendro su šiuolaikiniais politikos standartais turintis kelias. Pasaulis tikisi esminės pasaulio finansų sistemos revizijos, recepto, kaip pabėgti nuo globalios recesijos, bet labiausiai – tarpusavio pasitikėjimu grįstos vieningos politikos“.

Globali ekonomikos ir finansų krizė palietė visą pasaulį. Jos poveikio nepajuto nebent žmonės, gyvenantys džiunglių glūdumoje Azijoje ar Lotynų Amerikoje. Krizės metu pralaimi šalys, kuriose vyrauja monopolijos ir kuriose net aukštojo mokslo bei sveikatos apsaugos sistemose vyrauja liberalaus kapitalizmo santykiai. Monopolinės verslo struktūros ir krizės sąlygomis diktuoja savo valią, pelnosi daugumos piliečių sąskaita. Tokiose valstybėse valstybinių biudžetų rezervai menki arba rezervo visai nėra ir joms tenka bristi į didžiules skolas. Kur kas geresnė padėtis tose valstybėse, kuriose socialiai orientuota rinka ir yra sukauptos valstybės biudžeto rezervo lėšos. Paprastai tokiose šalyse yra ir stiprios profsąjungos. Socialiai orientuota rinka – tai tokia rinka, kurioje yra proporcingai išsidėstęs tiek stambusis verslas, tiek vidutinis bei smulkusis verslas. Tai rinka, kurioje veikia gerai sureguliuota mokesčių sistema, palanki įvairiems verslo subjektams bei egzistuoja proporcinė mokesčių sistema: mažai uždirbantys moka mažus mokesčius, daugiau uždirbantys – didesnius.

Prancūzijoje, Belgijoje, Skandinavijos šalyse egzistuojanti socialiai orientuota rinka susikūrė ne iš karto, tai kelių dešimčių metų nuoseklaus darbo rezultatas. Šiose valstybėse veikia ir stiprios profsąjungos, aktyviai ginančios dirbančiųjų teises. Per paskutinį dešimtmetį didelės pažangos pasiekė ir kai kurios naujosios ES narės – Čekija, Slovakija, Slovėnija. Įdomus Slovėnijos fenomenas. Lyginant su šia valstybe, padėtis Lietuvoje iš esmės skiriasi, atsiliekame tiek pajamų dydžiu, tiek darbo santykiais, tiek kitose srityse. Tai didele dalimi nulėmė ekonomikos modelio pasirinkimas. Lietuvoje pasirinktas liberalios rinkos ekonomikos kelias, kuris esamomis sąlygomis nepasiteisino ir kelia didžiules problemas. Slovėnija pasirinko Austrijos, Belgijos ir Skandinavijos kelią, kuris yra įvardijamas kaip koordinuota rinkos ekonomika. Slovėnijos pavyzdys įsimintinas, nes čia jau ne vien ekonomikos modelio klausimas, bet ir pats principas, pagal kurį konstruojama visuomenė. Patys Slovėnijos valstybės pamatai pagrįsti socialinės darnos ir sutarimo principais. Privatizacija šioje šalyje buvo gana įdomi: daugelyje įmonių 40 procentų akcijų liko valstybei, o 15–20 procentų akcijų atiteko įmonių darbuotojams. Be to, yra įteiktas ir darbuotojų atstovų privalomas atstovavimas įmonių valdybose. Slovėnijos profsąjungų nariais yra 43 procentai dirbančiųjų (Lietuvoje profsąjungų nariais yra 15 procentų dirbančiųjų).

Kyla klausimas, ar Lietuvos pasirinktas ekonominis kelias yra teisingas? Tačiau ar kas nors klausė mūsų, Lietuvos piliečių, kaip turime tvarkyti valstybę, kaip turi vykti privatizacija, ar vyko argumentuotos diskusijos? Nieko panašaus. Po LDDP valdymų laikų mūsų šalyje jau buvo įsigalėjusios kriminalinės ir monopolinės tendencijos tiek versle, tiek finansų sistemoje. Daug valstybės turto buvo tiesiog išgrobstyta. Tad kokios tuščios atrodo kai kurių bankininkų ir kelių įtakingų Finansų ministerijos veikėjų, faktiškai vadovavusių šiai žinybai 2006–2008 metais ir tebedirbančių iki šiol, kalbos apie biudžeto reguliavimą, kai reikia pažvelgti į kertinius dalykus. Kodėl pasiekėme tokį lygį, kuriame esame ir kaip pakeisti šią situaciją? Lietuvoje, kaip ir Latvijoje, Rusijoje, Ukrainoje, pasirinktas liberalios rinkos ekonomikos kelias praktikoje virto monopolinio kapitalizmo įsigalėjimu, primetančiu savo valią šių valstybių visuomenėms. Tad esame kryžkelėje ir teks pasirinkti – ar toliau eisime šiuo pragaištingu keliu, ar pasirinksime kitą, daugumai palankesnį kelią?

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija