„XXI amžiaus“ priedas apie Lietuvą ir pasaulį
2009 m. rugsėjo 2 d., Nr.14 (193)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Putinizmo era

Giedrius GRABAUSKAS-KAROBLIS

Rugpjūčio mėnesį suėjo dešimt metų, kai Rusijos premjeru tapo Vladimiras Putinas. Šio KGB pulkininko paskyrimas į vieną pagrindinių valdžios postų buvo staigmena tuometinėje Rusijoje. Jau 2000 metų sausio 1-ąją V. Putinas pradėjo laikinai eiti Rusijos prezidento pareigas, o tų metų balandį buvo išrinktas šalies prezidentu. Kai V. Putinas ir jo bičiulių Piterio saugumiečių grupuotė įsigalėjo valstybėje, pradėta atvirai persekioti politinius oponentus, įvesta cenzūra televizijoje. Per šalį nuvilnijo politinių nužudymų banga. Nors nuo 2008 metų gegužės Rusijos prezidento pareigas eina D. Medvedevas, tačiau faktinę „valdžios vertikalės“ viršūnę sudaro keli lyderiai – premjeras V. Putinas ir jo artimiausi pagalbininkai – I. Sečinas ir V. Surkovas. Apie 80 proc. aukštesnio rango Rusijos valdžios pareigūnų sudaro saugumiečiai – buvę KGB-FSB ir GRU pareigūnai.

JAV istorikas J. Felštinskis knygoje „Korporacija“ rašo: „1917 metų gruodį bolševikų vyriausybė įkūrė grėsmingą žinybą. Ši žinyba iš pradžių buvo pavadinta VČK. Ji egzistuoja iki šiol ir vadinasi FSB – Federaline saugumo tarnyba. Pirmuoju VČK pirmininku paskirtas Feliksas Dzeržinskis. Vėliau pavadinimai keitėsi, bet esmė liko ta pati. NKVD-KGB-FSB struktūros stengėsi užgrobti valdžią. Tai joms pavyko pasiekti, praėjus aštuoniasdešimt metų nuo įsikūrimo“.

1999 metų rugsėjį prasidėjęs antrasis Čečėnijos karas padėjo Putinui ir jį remiantiems klanams iškilti į valdžios viršūnes. J. Felštinskio ir A. Litvinenkos knygoje „FSB sprogdina Rusiją“ yra pateikiami įtikinami faktai, kad gyvenamųjų namų sprogdinimus Maskvoje ir Volgodonske 1999 metų rugsėjį organizavo FSB pareigūnai ir jiems talkinantys saugumo bendradarbiai. Dabar situacija Kaukazo regione dar sudėtingesnė. Kovos veiksmai plinta po visą Šiaurės Kaukazą. Net Baškirijoje kuriasi pogrindinės grupės siekiančios šio krašto laisvės.

Rusijos politikos apžvalgininkas Andrejus Piontkovskis rašo: „Putinizmas – tai aukščiausia rusiško banditiško kapitalizmo forma. Putinizmas – tai karas, neapykantos kurstymas, tai – puolimas prieš laisvą žodį, tai – ekonominė degradacija. Putinizmas – tai kontrolinis šūvis į Rusijos galvą. Rusijos istorijos raidoje buvo ir žiauresnių režimų, bet dar nebuvo tokio niekingo kaip Putino-Abramovičiaus-Medvedevo -Sečino (PAMS) režimas“.

Piterio čekistų klanas, 1999-2002 metais perėmęs politinę šalies kontrolę, įsigalėjo ir šalies ekonomikos sferoje. V. Putino bendražygiai G. Timčenka, A. Rutenbergas, V. Čemezovas, broliai J. ir A. Kovalčiukai, S. Fursenka, R. Cepovas, V. Kumarinas-Barsukovas, A. Jebralidzė bei kiti tapo pasakiškai turtingi. Tiesa, kovoje dėl turtų yra ir aukų – 2004 metais Peterburge buvo nušautas R. Cepovas, o V. Kumarinas-Barsukovas jau pusantrų metų sėdi kalėjime.

Artėjant ketvirtosioms A. Litvinenkos nužudymo metinėms, A. Litvinenkos žmona Marina teigia: „Rusijos valdžia bijo teisybės. Maža to, ji režisuoja prasto skonio scenarijus ir atvirai tyčiojasi iš mano vyro. Kol Saša buvo gyvas, tol nesikišau į politiką. Dabar situacija pasikeitė, – aš dažnai kalbuosi su sūnumi, suprantu pareigą jam padėti, aiškinu, kad ne Rusijos žmonės nužudė jo tėvą, o šiuo metu valdžios vairą užgrobę nusikaltėliai. Kremliui neduosiu ramybes tol, kol Sašos žudikai sulauks pasmerkimo ir teisingo atpildo“.

Birželio pabaigoje opozicijos aktyvistę L. Melikovą Maskvoje uzmuše „Kamaz“ sunkvežimis. Ji tuo metu stovėjo pikete su plakatu. Tai tik vienas iš opozicijos persekiojimo epizodų. Opozicinių judėjimų aktyvistai, žmogaus teisių gynėjai ir žurnalistai dažnai uždaromi į psichiatrijos ligonines, kurios primena kalėjimus, ant langų – grotos, kiemai su tvoromis, viršuje – spygliuotos vielos, po patalpas vaikšto ginkluoti prižiūrėtojai. Žurnalistas Jevgenijus Novožilovas buvo uždarytas į psichiatrinę ligoninę  septynis mėnesius. Jis paprašė politinio prieglobsčio Lenkijoje.

 Lietuvoje 2007 metais viešėjęs JAV žurnalo „Naujasis amerikietis“ (New American) redaktoriaus pavaduotojas Viljamas F. Džasperis teigė: „Komunizmas – tai precedento neturintis reiškinys. Jo geopolitinė bazė yra Maskvoje. Tačiau palaipsniui buvo suvienytos komunistinės grupuotės visame pasaulyje. Dabar tai globali sistema, koordinuojama iš vieno centro. Šio tinklo gijos eina į visas pasaulio šalis. Maskva valdo pasaulinį kriminalinį tinklą, į kurį įtraukta milijonai žmonių. Tai viena iš Kremliaus galybės paslapčių“.

Rusijoje vis labiau įsigali betvarkė ir jėgos struktūrų teroras. Štai Užbaikalės regione birželio mėnesį po nuvilnijusios gyvulių vagysčių bangos buvo suformuota grupė iš kelių dešimčių milicijos pareigūnų. Šis būrys keliavo po kaimus, mušė žmones, atiminėjo telefonus, gadino žmonių turtą. Nusikaltimai taip ir neištirti, bet įvykdyta Stalino laikus primenanti bauginimo akcija. Rugpjūčio 24 dieną Čeliabinsko srities Sniežinsko miesto milicijos pareigūnai sulaikė nusikaltimu įvykdymu įtariamą 17 metų jaunuolį, jis buvo mušamas plaktuku, po to nuvežtas į mišką ir nušautas. Kai šis faktas iškilo į viešumą, rugpjūčio 27-29 dienomis mieste prasidėjo stichiški mitingai. Į Sniežinską atvyko VRM pareigūnų grupė  ir ėmė tirti šį įvykį.

Britų istorikas D. Livenas rašo: „Vieni Rusijos istoriją nagrinėjantys istorikai teigia, kad Rusija pasmerkta būti tironija, o kiti mano, kad Rusija gali tapti civilizuota valstybe. Tiesa ta, kad, sakysime, Pietų Korėja dar 1970 metais buvo valdoma korumpuoto režimo, bet dabar čia įvyko esminės permainos. Ir Rusijos atveju galimi įvairūs ateities scenarijai“.

Lietuvoje irgi visą dešimtmetį didelę įtaką turi Kremliaus vietininkai. Vienas iš paslaptingiausių – Petras Vojeika. KGB majoras P. Vojeika valdo 49 proc. dujų tarpinikų koncerno „Dujotekanos“ akcijų, R. Stonys – 28 proc., politikas A. Orechovas – 7 proc. „Su Kremliumi susiję oligarchai Lietuvoje yra užmetę tikrą ,,energetinę kilpą“. Pasak „Kauno energijos“ vadovo J. Koryznos, 2002-ųjų gruodį sudaryta sutartis tarp Kauno savivaldybės ir „Gazpromo“ dėl Kauno elektrinės pardavimo rusų monopolijai nenaudinga nei savivaldybei, nei piliečiams, tačiau sudėtinga ją nutraukti. Kai kurios oligarchų įkurtos firmos veikia kaip Rusijos žvalgybos priedangos įmonės. 2005 metais garsusis oligarchas R. Stonys spaudė, kad „Mažeikių nafta“ būtu parduota kazachų bendrovei „Kazmunaigaz“. Kai tai nepavyko, jis pradėjo pulti tam nepritarusius politikus. Buvę Lietuvos VSD pareigūnai V. Pociūnas, V. Damulis, K. Braziulis ir keli jų bendražygiai įsiaiškino dar 2000–2002 metais susiformavusią korupcinės valdžios schemą. Vienas iš artimiausių V. Putino bendražygių – KGB generolas V. Jakuninas įtakojo R. Stonį, A. Janušką ir artimiausią jų aplinkos žiedą – P. Vojeiką ir dar kelis asmenis, priklausančius verslo ir valdžios elitui. R. Stonio ir A. Januškos duetas valdė VSD vadovą A. Pocių, jo pavaduotoją D. Jurgelevičių, įtakingus Seimo narius ir diplomatus. Visas šis klanas pasiskirstęs vaidmenimis, jame griežta hierarchija.

Lietuvoje nemenką įtaką turi ir su GRU susiję struktūros. Antono Surikovo  ir Viktoro Filino vadovaujama grupuotė turi įtaką ne tik Lietuvoje, bet ir Latvijoje, Ukrainoje, Turkijoje, Jordanijoje, Pietų Amerikos valstybėse. Lietuvoje grupuotės interesams atstovauja A. Butkevičius. A. Surikovas 1984–1994 metais dirbo GRU struktūrose, vėliau dirbo įvairių politikų patarėju, įkūrė verslo įmones. Šalia jo veikia R. Saidovas, N. Rojeva ir kiti GRU klano nariai, kai kurie iš jų lankosi ir mūsų šalyje. Šis klanas susijęs su prekyba ginklais ir kitomis verslo rūšimis, užmezga ryšius su įvairių šalių politikais.

Apie Rusijos ateities perspektyvas – įvairios nuomonės. Britų žymus žurnalistas ir rašytojas Anatolis Livenas mano: „Rusijai labai reikia stipraus demokratinio judėjimo, kuris galėtų įtakoti valstybės raidą. Rusija gali pajudėti demokratijos keliu. Žinoma, tai nereiškia, kad demokratizacija vyks pagal vakarietišką scenarijų. Pasaulyje egzistuoja tokios demokratinės valstybės, kaip Japonija, Taivanis, Pietų Korėja. Kažin ar kas suabejotų, kad šios šalys yra teisinės demokratinės valstybės, tačiau jos nėra vakarietiškos, gyvena pagal „savo tradicijas“. Kitas žymus britų apžvalgininkas Edvardas Lukas teigia, kad jau kelerius metus tarp Vakarų ir Rusijos vyksta naujas šaltasis karas. Jis pastebi, kad dalis Vakarų politikų ir ekspertų neigia svarstymus apie šaltąjį karą, nes nenori apie tai atvirai kalbėti, o dalis yra palankiai nusiteikę Rusiją valdančio saugumiečių režimo atžvilgiu.

Rusijos istorijoje regimos tendencijos, kad daugelis svarbių permainų vyksta šimtmečių pabaigoje ir pradžioje. XVI amžiaus pabaigoje, po Ivano Rūščiojo mirties, šalyje įsivyravo chaosas, vos nesibaigęs šalies žlugimu. 1609–1613 metais Maskvoje buvo įsikūrusios lietuvių ir lenkų karinės pajėgos. Rusiją sudrebinusios Petro I reformos irgi vyko XVII–XVIII amžių sandūroje. XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje carinėje Rusijoje taip pat vyko permainos. Nuo 1905 metų prasidėję demokratizacijos procesai baigėsi tragiškai. 1917 metais įsigalėję bolševikai įvėlė šalį į pilietinio karo audras. Po to sekė ilgai trukęs komunistinio režimo valdymas. Kai kurie Rusijos žurnalistai ir žmogaus teisių gynėjai svarsto: „Putinizmas dar ne stalinizmas, bet jau artėja link to“. Opozicijos lyderis G. Kasparovas mano: „Dabartinė valdžia yra tipiška tironija. Tai kriminalo valdžia, savo tikslams pasiekti naudojanti fašistinius metodus“. Panašiai saugumiečių režimą vertina žymūs opozicijos veikėjai S. Kovaliovas ir V. Ryžkovas. Įtakingas opozicijos lyderis, ekspremjeras M. Kasjanovas dar šių metų vasaros pradžioje pareiškė: „Ekonominės-finansinės krizės pasekmės Rusijoje bus kur kas gilesnės nei JAV ar daugelyje Vakarų Europos šalių. Tačiau daugelis Rusijos piliečių apie tai dar nežino. Valdžia net draudžia vartoti žodį „krizė“. Finansinė krize naudojama kaip dingstimi inicijuoti šalies turtų perskirstymą. Niekas iš stambių investuotojų nesiryš investuoti šalyje, kuri kartu su Nikaragva, Sirija ir „Hamas“ supriešina save likusiam pasauliui“.

Neseniai minėtas Molotovo-Ribentropo pakto 70- metis sulaukė nemažai atgarsių ir Rusijoje. Žinoma žmogaus teisių gynėja, žurnalistė Valerija Novodvorskaja teigia: „Paminėjome Molotovo-Ribentropo pakto 70-metį. Tarybų Sąjunga, tarsi šakalas, neblogai rinko trupinius nuo Hitlerio stalo. Užgrobė Pabaltijo kraštus, Vakarų Ukrainą, dar Besarabiją ir Šiaurinę Bukoviną. Iš šių kraštų patraukė sąstatai gyvulinių vagonų į Sibirą,  Kamčiatką,  Karagandą. Vagonuose važiavo daugelio tautų atstovai – lietuviai, latviai, estai, ukrainiečiai, baltarusiai, moldavai, žydai. Stalinizmo pasekėjai (Putinas, Medvedevas, Sečinas, visas čekistų žiedas, visi rusiškojo imperializmo opričnikai) stengiasi atkurti stalininius totemus. Jie kursto neapykantą Pabaltijo tautoms, ukrainiečiams, teigdami, kad čia griaunami paminklai. Bet paminklai sovietiniams okupantams, atsiradę Pabaltijo kraštuose, Ukrainoje – tai pasityčiojimas iš šių kraštų patriotų, kovojusių už laisvę“.

Ir paskutinių dienų įvykiai rodo, Kremliaus vadai nerimsta ir toliau kursto imperialistines nuotaikas, iškraipo istoriją. Rugpjūčio 30 dieną, kalbėdamas per Rusijos televiziją, prezidentas D. Medvedevas teigė: „Matome pritrenkiančias tendencijas. Baltijos valstybės ir Ukraina skelbia nacių pakalikus savo nacionaliniais didvyriais, kovojusiais už savo valstybių išvadavimą“.

Putinizmo dešimtmetis parodė, kad Rusijai vėl pateko į niūrius priespaudos laikus – grįžtama į XIX amžius vidurį, į ikireforminę carinę Rusiją. Tai, kas dabar joje vyksta, primena Ivano Rūščiojo laikus, opričninos klestėjimo laikus.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija